Maestro Petrui Bingeliui – 75-eri

2018 Nr. 1–2 (480–481), Alina Ramanauskienė, Giedrius Prunskus

Visada žvalus, kupinas energijos, tiesus it styga dirigentas Petras Bingelis tvirtu žingsniu eina Laisvės alėja. Norėdamas nepavysi. Atrodo, metrikų klaida, bet ne, tikrai šio rudeniško sausio pradžioje Lietuvos chorvedžių chorvedys sulaukė sidabrinio jubiliejaus.

Gyvenimo ir kūrybos pilnatvės amžius. Jis ypač prasmingas, kai šitiek daug nuveikta: ne sau, ne savo gerovei, o gimtinei, savos žemės kultūrai, kai įtaigiu žvilgsniu ir energingais mostais Lietuvos vardas skelbtas visam pasauliui, o to ypač reikėjo 1990-aisiais, kai visi rankomis susikibę stovėjome vardan tos Lietuvos, o dirigavo jis – Petras Bingelis.

Sakysite, per skambu? Per didinga?

Nė kiek. Juk tų – Atgimimo laikų – liudininkai esame, ir mūsų šimtai tūkstančių.

Ir mums giedojo, dainavo Baltijos kelyje galingiausias Kauno valstybinis choras. O priekyje stovėjo maestro. Dažnai kartu su aktoriumi Laimonu Noreika. Prisimenate?

Petras Bingelis Kauno valstybinio choro vyriausiasis dirigentas nuo 1969 m. (tuomet muzikui tebuvo 25-eri). Dainų švenčių dirigentas nuo 1970 m. 1993 m. maestro apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija. Čia tik kelios žymės kūrybinio gyvenimo partitūroje, kurioje šalia gausybės natų, tempų nuorodų, dinaminių ženklų ir pauzių galima pastebėti ir tokį paprastą žodžių junginį: „Kūrinys Lietuvoje atliktas pirmąjį kartą.“ Taip, būtent maestro mostų vedami pirmąsyk Lietuvoje skambėjo Johnno Sebastiano Bacho, Hectoro Berliozo, Johanneso Brahmso, Gabrielio Fauré, Benjamino Britteno, Sergejaus Rachmaninovo, Pēterio Vasko, Alfredo Schnittkeˊs ir daugybės kitų autorių šedevrai. Ir beveik visi Lietuvos autorių chorinės muzikos opusai. Skambėjo darniai, brandžiai, vokaline prasme nepriekaištingai.

 

– Dirigentas – daug kam pusiau mistiška profesija...

– Dirigavimo negalima išmokti. Tai pašaukimas. Užtat pasaulyje taip maža labai gerų dirigentų. Beje, kaip ir kunigų. Galima nesunkiai išmokti dirigavimo schemas, tobulai nušlifuoti rankų judesius, netgi turėti gerą vidinį girdėjimą, bet būti prastu dirigentu. Niekas negali įdėti širdies, atsidavimo, nuolankumo, tarnystės muzikai.

Kai kūrėsi Kauno valstybinis choras, reikėjo ieškoti dainininkų, organizuoti veiklą. Nuo to laiko štai jau kone penkiasdešimt metų esu čia.

Pirmoji choro sudėtis buvo ypatinga – surinkti puikius balsus turintys žmonės, iš kurių gal tik trys pažinojo muzikos raštą. Teko juos mokyti natų, solfedžio, ugdyti vokalą. Tik vėliau chore atsirado vokalo pedagogo pareigybė, kurią reikšmingai įprasmino šviesaus atminimo solistas Jonas Antanavičius. Veiklos pradžioje ši našta teko man, dar neturinčiam patirties jaunam dirigentui. Ėjau ieškojimų keliu ir džiaugiuosi, kad pavyko.

Choro istorijoje nepasitaikė, kad dainininkas negrįžtamai prarastų balsą. Vadovas privalo turėti itin gerą vokalinę klausą. Ne absoliučią ar kitokią, o vokalinę. Turi fiziologiškai jausti kito žmogaus balsą, gebėti jam patarti, kaip išspręsti vieną ar kitą vokalinę problemą. Nedrįsčiau teigti, kad tokios savybės yra išugdomos. Jas turi įtraukti dar kūdikystėje, su motinos pienu. Čia reikalinga duotybė. Bet, žinoma, vien talentu ir gabumais toli nenuvažiuosi – juos reikia ugdyti.

– Jūs dažnai vertinamas kaip puikus dainų švenčių dirigentas ir organizatorius. Ką Jums reiškia dainų dienos?

– Palietėte skaudžią temą.

Chorinė muzika – mūsų tautinio atgimimo ištakos. Skleisti giesmę, dainą... Lietuviškai drauge – toks buvo mūsų kelias į 1918-ųjų nepriklausomybę. Bijau būti blogas pranašas, bet greitai nebebūsime dainų kraštas. Mokyklose muzikos pamokoms dėmesys, švelniai tariant, abejotinas. Vaikai nemoka nė vienos liaudies dainos, jiems pasakos retoje šeimoje sekamos...

Buvau nemaloniai nustebintas, kai neseniai vykusiame televizijos projekte „Dainuoju Lietuvą“ šalia kitų geresnių ar blogesnių dainų, tiesiog lėkštų šlagerių buvo įterpta Juozo Naujalio ir Maironio „Lietuva brangi“, galima sakyti, mūsų antrasis himnas, kurio sovietiniais laikais mažiausiai dvi kartos klausydavosi atsistojusios. Juk ši daina mums, lietuviams, yra tapusi giesme. Šventa giesme. Ji negali su niekuo konkuruoti, kaip ir „Tautiška giesmė“ negalėtų. Tie kūriniai yra aukščiau konkursinių kovų. Nežinau, kieno buvo taip sumąstyta, kad gali, bet tai netikęs sumanymas. Sėdėjau prie ekrano ir galvojau: kas bus, jei „Lietuva brangi“ šimtmečio dainos konkurse pralaimės – juk jau daug kam dabar atrodo, kad ji nuobodi... Daina laimėjo, bet nesidžiaugiu ta pergale.

– Koks gi tas žmogus, kuris gali dainuoti Kauno valstybiniame chore? Kokias savybes jis privalo turėti?

– Žmogus, ateinantis dainuoti į šį chorą, turi turėti paslaptingo šventumo.

Mūsų ugdymo sistema orientuota į „žvaigždžių“ kepimą. Tai neteisinga. Į chorą turi ateiti darbui kolektyve nusiteikęs žmogus, gebantis pritapti ir norintis muzikuoti. Balso savybės labai svarbios, bet jas nuolat tobulinant visada galima pasiekti norimą rezultatą.

Daugelio metų patirtis man leidžia pamatyti žmogaus nusiteikimą vos jam įžengus pro duris.

– Kokia Jūsų Kauno valstybinio choro ateities vizija?

– Tobulumui ir kokybei ribų nėra. Išlaikyti aukštą kokybę nėra taip paprasta vien dėl muzikantų kaitos. Kai chore pasikeičia nors keletas artistų, iš karto jaučiamas kolektyvinio tembro pokytis. Vadovas naujus žmones privalo tarsi priauginti prie bendro skambesio, ir tai nesibaigiantis procesas. Taigi mano vizija – nuolatinis choro tobulėjimas, aukšti meniniai reikalavimai, kryptingas darbas siekiant aukščiausios kokybės.

Nuo pat Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakulteto įkūrimo puoselėjau svajonę apie atskirą specializaciją, kas padėtų rengti profesionalaus choro dainininkus. Šią idėją turėjau dar nuo studijų Leipcige – ten dainininkai po dvejų studijų metų kryptingai orientuojami į vieną ar kitą žanrą. Vieni pasuka operos kryptimi, kiti – Lied žanro, dar kiti rengiami kaip choro dainininkai. Jiems tenka daugiau solfedžio, skaitymo iš lapo, ansamblinio dainavimo įgūdžių lavinimo, kryptingai studijuojamas bazinis chorų repertuaras. Taip parengtas dainininkas – kiekvieno choro vadovo svajonė, juk jis ateina į kolektyvą kone atmintinai mokėdamas visą žanro aukso fondą.

Vis dėlto man nepavyko pakeisti per ilgus metus Lietuvoje susiformavusių dainininkų rengimo tradicijų, tad ši idėja kol kas lieka tik ateities vizija. Žinoma, puiku, kad jaunas žmogus turi ambicijų ir tikslų tapti operos solistu, bet praktika rodo, jog tai pavyksta toli gražu ne kiekvienam, tad ankstyvesnis kryptingas orientavimas į kitus žanrus galėtų padėti atlikėjui greičiau įsitvirtinti rinkoje. Linkėčiau to siekti visai Lietuvos dainininkų rengimo mokyklai.

– Esate Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos profesorius, universiteto senato valdybos pirmininko pavaduotojas. Kuo Jums svarbi pedagoginė veikla?

– Šioje srityje darbuojuosi daugiau nei trisdešimt penkerius metus. Iš savo absolventų, dirbančių dirigento darbą, galėčiau paminėti Zalcburge įsikūrusį Arūną Pečiulį, simfoninio dirigavimo keliu pasukusią Adriją Čepaitę, Kauno valstybiniame chore dirbančius Kęstutį Jakeliūną, Mindaugą Radzevičių. Mano buvę studentai profesine veikla užsiima Ispanijoje, Norvegijoje, Čekijoje, Lenkijoje ir kitur.

Pedagoginį darbą pradėjau dar tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Vėliau tapau iniciatyvinės grupės, padėjusios įkurti Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakultetą, nariu ir savo pedagoginę veiklą susiejau su šia įstaiga. Manau, kad tokiam miestui kaip Kaunas būtina turėti aukštąją muzikos mokyklą. Mieste veikia muzikinis teatras, filharmonija, simfoninis orkestras, šiems kolektyvams nuolatos reikia naujų artistų. Didžiulis klausimas, kaip dabar atrodytų šios meno įstaigos, jeigu Kaune nebūtų atkurta aukštoji muzikos mokykla.

Žinoma, vis girdime balsų, klausiančių, kam Lietuvai reikalingos kelios aukštosios muzikos mokyklos. Mano manymu, po profesionalius muzikantus rengiančią įstaigą turėtų būti kiekviename iš didžiųjų Lietuvos miestų. Nereikia, kad jose būtų daug studentų, svarbu, kad jos aprūpintų tuos regionus profesionaliais muzikantais. Kaip pavyzdį galėčiau nurodyti Vokietijos Veimaro aukštąją muzikos mokyklą – joje studijuoja iki šimto ugdytinių, bet mokykla išlaiko savo prestižinį statusą. Tokios muzikos mokyklos – kultūriniai židiniai, skatinantys meno plėtrą regionuose. Svarbu išlaikyti muzikavimo tradicijas, kaip tai padarė pokario Vokietija.

Dabartinės valdžios noras muzikos ugdymą koncentruoti Vilniuje man kvepia sovietmečiu. Juk tuomet centrinė įstaiga buvo Maskvos konservatorija. Studijuodamas savo mieste dažnas muzikantas čia įleidžia šaknis. Centralizuojant muzikinį ugdymą rizikuojama nuskurdinti visus mažesnių miestų meno kolektyvus.

– Jūsų darbų barai labai platūs: Kauno valstybinis choras, pedagoginė, visuomeninė veikla. Iš kur semiatės energijos?

– Neabejodamas galiu pasakyti, kad veiklos turiu per daug. Prisimenant taisyklę, kad muzikantas negali visuose žanruose būti tobulas, ši nuostata galioja ir man – neįmanoma visur suspėti. Jeigu visiškai atsiduodi vienai veiklos sričiai, būtinai nukenčia kita.

Kartais pamąstau – kas iš to, kad užsiėmęs visuomenine veikla padedu gimti vienam ar kitam projektui? Juk tuomet nukenčia mano prioritetinė sritis – Kauno valstybinis choras. Laiko ir energijos visiems veiklos barams toli gražu nepakanka, tenka laviruoti aukojant brangų šeimai ir artimiesiems skirtą laiką.

Tiek fizinę, tiek psichologinę formą padeda išsaugoti joga ir pirtis. Jogos pratimus atlieku kiekvieną rytą, šia praktika užsiimu nuo studijų Leipcige, kai tenykščio gydytojo patartas su jogos pagalba įveikiau kamavusias sveikatos problemas. Joga teikia ne tik fizinės energijos, ji teisinga linkme nukreipia mintis, leisdama įtikėti, kad visada esi jaunas, atsiriboti nuo nereikšmingų problemų. Nors aiškiai suvokiu, kad mano amžius solidus, bet nejaučiu metų naštos svorio. Išėjus į sceną snausti nėra kada, ten turi parodyti, ką gali, išjudinti ir uždegti visus atlikėjus.

Dar vis svajoju atlikti daug kūrinių. Pačios geriausios muzikos...

Pasitikiu žmonėmis. Nevalia žeminti jų orumo. Tiems, kurie daro daug, bet kartais suklumpa, reikia atleisti jų nedideles nuodėmes, užuot ieškojus vis naujų pranašų.

– Maestro, jūs neįsivaizduojamas be Kauno valstybinio choro. Ko asmeninio jubiliejaus proga norėtumėte palinkėti dainininkams?

– Savo 65 mieliausiems dainininkams reiškiu pagarbą ir padėką. Tai labai išsilavinusios asmenybės, aukštos vokalinės kultūros dainininkai ir draugiški, geranoriški žmonės. Savo instrumentais, pačiais prabangiausiais instrumentais – balsais – jie skleidžia būties, o ne buities muziką. Dėl jų atsidavimo galiu įkūnyti savo svajones. Tiek, kiek leista, tiek, kiek apšviesta.

 

Parengta pagal Alinos Ramanauskienės ir Giedriaus Prunskaus
pokalbius su Kauno valstybinio choro vadovu Petru Bingeliu.
„Kauno diena“, 2018 m. sausio 4 ir 7 d.

Birštono vasaros menų akademija