Mindaugas Urbaitis: „Muzika tave keičia“

Kompozitoriaus Mindaugo Urbaičio kūriniai žinomi ir mėgstami Lietuvoje ir užsienyje, didžiausią susidomėjimą kelia profesoriaus paskaitos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Su Mindaugu Urbaičiu kalbėjomės ne tik apie profesinės sėkmės paslaptis, bet ir apie požiūrį į studentus, vaikystės svajones ir daugybę kitų dalykų.

– Pirmąją praėjusios vasaros dieną atšventėte savo 65-ąjį gimtadienį. Kaip per daugelį metų keitėsi Jūsų požiūris į muziką?
– Sakyčiau, kad visai nesikeitė. Nes paauglystėje klausytos muzikos žavesys niekur neišnyko, aš vis dar esu jai ištikimas. Tas požiūris susiformavo man būnant septyniolikos aštuoniolikos metų, dar prieš studijas konservatorijoje, kai labiau pasinėriau į muzikos kūrybą. Tada dar buvo sunku numanyti, kur link muzika kryps, kas vyks ateityje, kaip keisis tas muzikos pasaulis, į kurį jau esi įsuktas. Tačiau supratau, kad muzika tave keičia, ir tokiomis kryptimis, kurių net nuspėti negalėtum. Taip yra ir dabar.
– Kas suteikia įkvėpimo dirbti ir kurti?

– Manau, kad viskas. Tiesiog aplinka. O didžiausias įkvėpimas man yra pati muzika. Aš visada sakau, kad esu nuobodus žmogus. Mano ir profesija yra muzika, ir hobis – muzika, ir laisvalaikis – muzika. Aš niekada nuo jos nepabėgu. Tiek mano kūryba, tiek rengiamos radijo laidos, tiek dėstytojo darbas – viskas susiję su šiuolaikine muzika ir ta šiame šimtmetyje labai kintančia jos scena, savotišku susifragmentavimu, skilimu į daugybę srovių ir posrovių. O kadangi tuo gyvenu, tai darbas ir inspiruoja, suteikia naujų idėjų. Telieka reaguoti į gyvenimą, kuris verda aplink mane.

– Kaip nusprendėte rinktis kompozitoriaus kelią? Galbūt vaikystėje, jaunystėje svajojote apie visai kitokią veiklą?

– O taip, žinoma. Kai buvau kokių penkerių, svajojau, kad būsiu vairuotojas, vežiosiu daržoves į miestą. Man tai atrodė labai kilnus ir įdomus užsiėmimas. Tuo metu mano mokykla buvo prie turgaus, ir aš visuomet stebėdavau, kaip rytais mano dėdė ten atveža daržoves, kaip jas iškrauna. Kopūstai, bulvės, morkos. Atrodė – va čia tai darbas.

Mokytis muzikos pradėjau gana anksti. Tokiais atvejais visada prisideda tėvai. Jie pastebėjo, kad turiu absoliučią klausą, kad mėgstu klausytis muzikos, ir leido mane privačiai mokytis pas Kęstutį Ivaškevičių, vėliau – į vaikų muzikos mokyklą. Ten paskutiniais mokslo metais atsirado toks dalykas kaip roko muzika. Žinoma, aš jos pradėjau klausytis ir, kaip daugeliui, kilo noras įkurti grupę. Ir mes su draugais ją įkūrėm, repetavom, dirbom. Tada grupei prireikė dainų. Ir gimė mintis: jei rašo „The Beatles“, tai kodėl negalėčiau ir aš parašyti? Jie juk paprasti vyrukai, nieko nesimokę, o aš dar ir mokausi. Taip atsidūriau J. Gruodžio muzikos mokykloje. Ten manęs iškart pasiteiravo, ką noriu veikti. Kai pasakiau „kurti dainas“, nusiuntė į kompozicijos klasę. Iš pradžių buvau laisvasis klausytojas, vėliau palikau vidurinę mokyklą ir tapau J. Gruodžio muzikos mokyklos mokiniu. Matyt, trauka muzikai buvo užkoduota genuose.

– Jau daugiau kaip 40 metų dėstote LMTA. Kas paskatino Jus, žinomą kompozitorių, rinktis pedagogo kelią?

– Man patiko skaityti paskaitas. Atsimenu savo pirmąją paskaitą draugams ir kolegoms moksliniame J. Gruodžio muzikos mokykloje būrelyje. Pats ruošimasis, paskaita ir suvokimas, kad galiu papasakoti ką nors įdomaus, ko kiti dar neskaitė ir nežino, man neapsakomai patiko. Tikriausiai tam taip pat turiu polinkį, juk abu mano tėvai buvo aukštųjų mokyklų dėstytojai. Kurį laiką bandžiau būti laisvu menininku, dėstymas nebuvo nuolatinis darbas. Bet toks gyvenimas mane labiau vargino nei dėstymas. Pasiilgdavau žmonių, bendravimo, ko nors pastovesnio.

Dirbti su jaunais žmonėmis man ypač smagu. Smagu stebėti, ką jie daro, kaip mąsto, kaip žiūri į vienus ar kitus dalykus. Dėstydamas nuolat atšviežini savo požiūrį ir vertinimą, savo muzikos lauką.

– Mokote daug jaunų kūrėjų. Kokia, Jūsų nuomone, Lietuvos kompozicijos ateitis?

– Mano nuomonė labai pozityvi. Visų pirma dėl to, kad kompoziciją šiuo metu studijuoja labai daug žmonių. Turbūt kaip niekada anksčiau. Mano nuomone, čia ir yra sėkmės esmė, nes tam, kad įvyktų proveržis, reikalinga kūrėjų kritinė masė. Kada dirba vos keli, nebelieka kūrybinės įtampos, visi atsipalaiduoja. O kai daugiau įtampos, dirbti pasidaro įdomiau ir galiausiai atsiranda daugiau gerų kūrinių. Turime puikų šiuolaikinės muzikos ansamblį „Synaesthesis“, kuris šių metų „Gaidos“ festivalyje įrodė, kad yra tarptautinio lygio. Tad pasidžiaugti tikrai turime kuo.

– Kokiu principu remiatės mokydamas kompozicijos? Ar studentai kurdami mieliau renkasi Jūsų laiko patikrintas kompozicines technikas, ar siekia išreikšti savo individualumą, ieško savitumo?

– Aš niekuomet neorientuoju studento į kurią nors pusę. Bandau pajausti, kur jį patį traukia. Kur yra jo stiprybės, kuo jis labiausiai domisi. Tad niekada nebūna, kad studentas tiesiog seka mane ar panašiai. Kartais su studentais pasirenkame eiti visai nežinomu keliu, bandom apčiuopti ką nors nauja. Manau, kad mano kaip pedagogo tikslas yra dvejopas. Turiu suteikti profesinius pagrindus, t. y. suvokimą, gebėjimą girdėti, analizuoti savo paties darbą. Antrasis – nukreipti jauno žmogaus kūrybinę individualybę tinkama linkme. Nes dažnai nutinka, kad studentas tos individualybės nejaučia arba jaučia, bet nedrįsta išreikšti, pradeda blaškytis. Tuomet pasiblaškome kartu. Svarbu atrasti tai, kas žmogui „prilimpa“, ir judėti ten, kur jo stipriausia vieta. Tobulinti tai, kuo jis galės pasireikšti muzikoje. Svarbiausia būti savimi, nes sėkmės garantas yra geros savijautos, pasitenkinimo tuo, ką darai, jausmas.
– Kas, Jūsų manymu, yra svarbiau mokantis kompozicijos – darbas ar talentas?

– Nelabai sutikčiau su posakiu „Vienas procentas talento, devyniasdešimt devyni procentai darbo“. Kūrinių galima prikurti daug, bet tai bus kiekis, o ne kokybė. O kokybė gimsta iš tam tikrų įgimtų dalykų, kurie arba yra, arba jų nėra. Kaip sakydavo mano dėstytojas Julius Juzeliūnas: „Talento aš jūsų neišmokysiu. Bet aš galiu jus išmokyti profesijos.“ Aš su juo sutinku. Profesinių dalykų, aišku, kiekvienas gali išmokti pats, tą sakau ir savo studentams akademijoje. Bet mes, dėstytojai, esame tam, kad procesą pagreitintume. Mes pastebime klaidas, parodome vietas, kur kažkas neišeina, paspartiname mokymosi eigą. Savamokslis dažnai eina apgraibomis ir per dideles laiko sąnaudas be garantijos, kad pavyks pasiekti sėkmę. Žvilgsnis iš šalies jaunam kompozitoriui yra svarbiausias dalykas.

– Pedagogas visuomet atiduoda mokiniams dalį savęs. Ar jaučiate grįžtamąjį ryšį? Ar studentų kūryba turi įtakos Jūsų darbams?

– Nepasakyčiau, kad jų kūryba man turi įtakos. Taip sakau ne dėl arogancijos, veikiau dėl savo amžiaus. Man jau sunku padaryti įtaką. Nors negaliu teigti, kad niekas man jos nebedaro. Matyt, studentai dar nėra tokios stiprios individualybės, galinčios duoti idėją, kuri generuotų kitą, jau savą. Tai normalu. Jie patys dar žvalgosi į pavyzdžius, analizuoja, kuria. Kaip grįžtamąjį ryšį aš gaunu jų vertinimą. Jie yra kita karta, augę su kita muzika, todėl man labai įdomi dabartinių dvidešimtmečių reakcija į muziką, kuri buvo svarbi man būnant tokio pat amžiaus. Įdomu, kaip jie ją mato, kaip girdi. Noriu juos suprasti.

– LMTA dėstote ne tik kompoziciją, bet ir muzikos istorijos disciplinas. Jos labai įvairios – roko muzika, visa XX a. kompozicinių technikų įvairovė ir t. t. Kuriomis paskaitomis studentai domisi labiausiai?

– Negaliu skųstis studentų trūkumu savo paskaitose. Deja, dažnai negaliu priimti visų norinčiųjų, nors labai stengiuosi. Mano dėstomi dalykai keičiasi rotacijos principu, tad yra nutikę, kad studentai laukia eilės patekti ir nesulaukia. Tačiau tai, kad paskaitos nesikartoja kasmet, mane nuteikia kūrybiškiau, skatina vis atnaujinti medžiagą. Žinoma, daugybė studentų veržiasi į paskaitas apie roko muziką. Tikriausiai todėl, kad šis dalykas išsiskiria klasikinės muzikos kontekste. Tačiau nepasakyčiau, kad kitose mano paskaitose studentų būtų pastebimai mažiau. Manau, taip yra todėl, kad XX a. muzika labai aktuali – daug kompozitorių dar tebekuria ar kūrė ne taip seniai. Be to, dauguma kūrinių dar netapę nuolatine muzikantų repertuaro dalimi, tad juos pažinti jauniems atlikėjams labai svarbu.
– Kaip Jums kilo idėja klasikinės muzikos kontekste įterpti paskaitų apie roką?

– Idėja kilo seniai ir labai natūraliai. Aš pats užaugau su roko muzika, ji mane praktiškai atvedė į muzikos kūrybą. Pamenu tą laikotarpį, kai dar būdamas paauglys išgirdau „The Beatles“, „The Rolling Stones“, „The Kinks“, „The Who“ – visas tas ankstyvojo britų proveržio grupes, kurios pradėjo daryti didžiulę įtaką visame pasaulyje. Visi klausėsi tik jų, kitkas buvo neįdomu. Tačiau šalia egzistavo avangardas. Iš pradžių išgirdau Igorį Stravinskį ir Bélą Bartóką, netrukus – Olivier Messianą ir Pierreˊą Boulezą, tada Krzysztofą Pendereckį ir Witoldą Lutosławskį. Čia buvo visai kitoks muzikos pasaulis, nei pažinojau iki tol, jis mane nepaprastai sužavėjo. Tai ir įkvėpė dėstyti šį laikotarpį ir jo muzikos stilius.

– Ar save laikote griežtu dėstytoju? Ar pasitaiko nesutarimų su studentais?

– Nežinau, gal jie ant manęs ir papyksta. Aš ant jų niekada nepykstu. Tiesiog man atrodo, kad sprendžiant iškilusias problemas labai svarbi dėstytojo ir studento komunikacija. Visada sakau: klauskit, aiškinkitės, ateikit, kalbėkit, rašykit, skambinkit, ir visas problemas išspręsime. Būna, kad studentai dirba, serga, išvažiuoja, kai kurie šiaip sau neateina. Pastarieji mano, kad muzikos istorija – toks dalykas, į kurį gali ateiti kokį kartą kitą, o paskui – tiesiai į egzaminą. Tai tiems dažniausiai nepavyksta. Bet nemanau, kad dėl to kaltas mano griežtumas, aš tiesiog nustatau tam tikrus minimalius reikalavimus.

– Kas labiausiai Jus kaip pedagogą džiugina ir leidžia mėgautis darbu? Ir priešingai – kas nuvilia?
– Labiausiai mane džiugina studentų domėjimasis mano dėstomais dalykais. Smagu, kai atsiranda bendraminčių, kuriems naujoji muzika yra svarbi ir prasminga. Džiaugiuosi, jeigu kokį nelabai smalsų studentą pavyksta užkrėsti tuo, kuo aš sergu, kuo gyvenu. O nusiviliu, jei to padaryti nepavyksta. Vadinasi, kažko pritrūko, jei nesugebėjau įtikinti. Žinoma, visada pasitaiko labai uždarų žmonių, nutolusių, tarsi esančių už neperšaunamo stiklo, ir nieko čia nebepadarysi.
– Ar sunku įkvėpti „neužsidegusius“ studentus?
– Į kompozicijos studijas visuomet ateina užsidegę žmonės. Jie jau žino, ko nori. Ypač tie, kurie eina į mano klasę. Atsitiktinių žmonių aš nepriimu, su stojančiaisiais pasišneku iš anksto ir tik tada sutinku arba nesutinku su jais dirbti. Žinoma, yra pasitaikę, kad įstojusieji į kompozicijos klasę po kiek laiko išeidavo. Būdavo gaila, nes, atrodė, žmogus gabus. O muzikos istorijos paskaitose, kaip jau minėjau, svarbiausia yra sudominti, nes faktus galima ir pačiam rasti. Dėstytojo tikslas, mano nuomone, yra įžiebti kibirkštį, sužadinti smalsumą, sudominti pačia muzikos esme. Tada, net jei muzikos istorija ateityje ir netaps svarbia veiklos sritimi, žmogus prisimins klausytas paskaitas, girdėtą muziką ir džiaugsis galimybe pažinti ir suprasti ką nors nauja.