Naujas šokio teatro „Aura“ spektaklis

Sausio 26 d. Kauno šokio teatras „Aura“ pakvietė į pirmąją šių metų premjerą. Prie spektaklio „Sprendimas“ kūrybinės komandos – choreografės Birutės Letukaitės, kompozitoriaus Antano Jasenkos ir šviesų dailininko Vladimiro Šerstabojevo – prisijungė ir garsi Nyderlandų menininkė Guda Koster, ji sukūrė neįprastus šokio spektakliui kostiumus. Apie spektaklį kalbėjomės su Birute Letukaite ir Antanu Jasenka.

– Kaip šokio spektaklyje atsirado Nyderlandų menininkės Gudos Koster kostiumai – skulptūros, – paklausiau choreografės Birutės Letukaitės.

– Prieš trejetą metų buvusiame „Drobės“ fabrike surengtai Kauno bienalei Guda Koster sukūrė instaliaciją „Pagaminta Kaune“. Prisijungti prie šio projekto buvo pakviesta ir „Aura“. Šokėjai, vilkėdami menininkės sukurtus kostiumus, publikai pristatė įsimintiną performansą.

Šį menininkė nepaprastai savita ir įdomi. Žiūrėdama į jos darbus pagalvojau, kad šiuolaikinio šokio spektakliuose scena dažniausiai būna tuščia, tad jos sukurti kostiumai galėtų tapti savotiška scenografija.

G. Koster kostiumus ar objektus eksponuoja skirtingose erdvėse, fiksuoja fotografijose. Man kilo idėja jos skulptūras išjudinti pasitelkiant šokį. Gudai ši mintis patiko, taip prasidėjo mūsų bendradarbiavimas.

– „Sprendimas“ – kas slypi po šiuo spektaklio pavadinimu?

– Kaip visuomet, turėjome keletą idėjų, tačiau apsistojome ties laisvės tema. Laisvės ne tik politine, bet ir žmogiškąja prasme. Spektaklyje kalbame apie laisvę iš esmės.

Mane labai nustebino ir įkvėpė netikėta Gudos mintis, kad Vakarų žmones laisvė suvaržė. Lietuvoje – priešingai, mūsų atkovota laisvė virsta anarchija, žodžiu „demokratija“ galima pridengti bet kokius veiksmus.

Visi kaip išprotėję puolėme prie to uždrausto „Vakarų vaisiaus“, kurio troškome gyvendami sovietmečiu. Norime būti tokie, kokie nebuvome, nebežinome, ką su laisve daryti. Kartu su gėrybėmis iš Vakarų atplūdo ir purvo, jaučiamės kaip po cunamio, kuris viską sumaišo ir palieka šiukšlių krūvas. Tikiu, kad tas suputojęs paviršinis „gėris“ nusistovės, viskas išskaidrės. Reikia laiko.

– Kaip šioms mintims tarnauja kostiumai?

– Jie tapo choreografijos impulsu. Tie didžiuliai kostiumai puikiai atspindi suvaržymą, kurį išgyveno mūsų visuomenė. Jie riboja šokėjų judesius visomis prasmėmis – ir fiziškai, ir mentališkai. Tačiau žmogaus viduje visuomet gyvavo laisvės dvasia ir noras išsiveržti iš kaustančios sistemos. Spektaklyje šokėjai stengiasi išsilukštenti iš kostiumų. Kuriant spektaklį buvo labai įdomu mąstyti, kaip tas formas galima transformuoti per judesį, kai pradedant nuo išlaisvinto žvilgsnio einama iki visiško išsilaisvinimo.

– Suprantu, kad kostiumai koregavo ir choreografinių priemonių arsenalą.

– „Auros“ spektakliams būdingas platus judesys, o čia jį riboja kostiumai, šokėjai negali pakelti kojų, taigi, lieka tik rankos ir judėjimas erdvėje mažais žingsneliais, tarsi plaukiant.

Tuomet man kilo asociacija su žuvimis, kurios plaukioja būriais, sekdamos paskui vedlį. Bet kai kurios atsiskiria, pasuka į kitą pusę. Panašiai ir žmonės, jie dvejoja: „O gal ir man sekti paskui tą kitą?“ Jie sutrikę, nežino, prie ko pulti.

– Ar spektaklyje vis dėlto išvysime „Auros“ šokėjų prakaitą?

– Spektaklis dviejų dalių, nors ir be pertraukos. Antrojoje dalyje šokėjai išsilaisvina iš kostiumų.

„Auroje“ šokantis niujorkietis per vieną repeticiją paleido house stiliaus muziką, ir man netikėtai kilo mintis šį stilių panaudoti spektaklyje. House muzikoje paslėpta tam tikra žinia, tai buvo afroamerikiečių būdas išsikalbėti per judesį. Taigi tai taip pat kalba apie laisvę, dar vieną laisvės spalvą. Be to, ir „Auros“ šokėjai niekada nėra judėję pagal tokio stiliaus muziką. Antroji spektaklio dalis choreografiškai panašios struktūros kaip pirmoji, tačiau energija ir nuotaika jau visai kitokia.

– Esate scenos vilkas, dirbantis Europos teatruose, šiuo metu – su Eimuntu Nekrošiumi, taip pat kuriate muziką ir šokio spektakliams. Ar tai labai skirtingos patirtys? – paklausiau kompozitoriaus Antano Jasenkos.

– Ir vienu, ir kitu atveju muzika padeda išskleisti spektaklio idėją. Ji nukreipia žiūrovą norima linkme, pastiprina potekstes, paryškina personažo emocines būsenas, kuria nuojautas, atmosferą. Dramos spektaklyje žmogus gali ir negirdėti muzikos, tačiau ji slapčia atlieka didžiulį darbą, žiūrovas ja kvėpuoja tarsi oru, ji veikia jo pasąmonę.

Šokyje muzika atlieka aktyvų vaidmenį, žiūrovas ją girdi praktiškai visą laiką. Tyla čia – taip pat muzika. Ji gali būti kaip savarankiškas reiškinys, scenoje egzistuojantis lygiagrečiai su šokiu ir gyvenantis savo gyvenimą. Spektaklyje viskas susipina, sunku pasakyti kas kam tarnauja. Galbūt muzika padės žiūrovui suvokti kostiumą ar judesį, o gal atvirkščiai? Mene dažnai nutinka, kad žiūrovai pasiima visai kitus dalykus, nei tu manei.

– Spektaklyje grojate gyvai. Ar tai reiškia, kad galima tikėtis improvizacijos?

– Man patinka neišbaigti muzikos, palikti erdvės šokėjui. Žinoma, yra karkasas, formulės, bet spektaklio metu gali rastis visokių niuansų. Muziką atlieku pats, todėl galiu reaguoti į šokėjų elgesį.

Muzika teatre atlieka ne tik taikomojo pobūdžio funkciją. Joje „sudėti“ spektaklio kodai, per muziką išryškėja pagrindinė spektaklio linija. Šokio spektaklyje idėją verbalizuoju garsais ar muzika. Su garsu šokyje galimi nepaprastai įdomūs žaidimai. Tarkim, po dinaminės vietos stoja tyla. Ir tai yra muzika, kai girdėti, kaip skamba kūnas, kaip šokėjas alsuoja, lankstosi. Užtenka vieno garso, kad žiūrovas sureaguotų.

„Sprendime“ šokėja prabyla prancūzų kalba – jau asociacija. Kalba moteris – vėl spalva, kalbos ir kūno žavesys. Tai komponentai, kurie stiprina, papildo šokio raišką. Garsas, judesys, šviesa, kostiumas – mūsų spektaklio įrankiai.

– Spektaklyje girdėti ir vyriškas balsas.

– Norėjosi išbandyti, kas dar nebandyta. Spektaklyje dalyvauja grupės „Royce“ vokalistas Ilja Gunas. Jis turi nepaprastai gražų balso tembrą. Tas balsas tarsi įveda į spektaklį ir iš jo išveda.

Žodžiai, judesys, balso tembras, mažiausios detalės ir sukuria tą metatikrovę – tą, kur yra Dievas. Žemas vyriškas balsas – juk taip pat dramaturgija. Jis – kaip Dievas, kaip velnias, kaip stebėtojas, gundytojas, išteisintojas. Dievas ir velnias, forma ir ne forma, juoda ir balta...

– Šokio kritikai itin akcentuoja naujumą kaip pridėtinę spektaklio vertę kuriantį komponentą. Ką apie tai manote?

– Kas yra nauja? Pamiršta sena... Kiekvienas menininkas turi savo braižą. Bachą ir Mozartą mes atpažįstame iš tik jiems būdingo muzikinio stiliaus. Taip pat ir šiame spektaklyje atpažįstamas Birutės Letukaitės braižas. Ir tai yra gerai.

Gyvename pasaulyje, kuriame daug dviprasmybių, nesusipratimų, kontrastų. Scenoje reikia tikrumo, o ne naujumo, žiūrovą labiau gali sujaudinti į scenos priekį išeinanti trapi mergaitė nei įmantrus šimto šokėjų choreografinis derinys.

– Kokia kalba kalbasi spektaklio choreografė ir kompozitorius?

– Su B. Letukaite dirbame jau daug metų, tad esame kūrybiškai „susistygavę“, suprantame vienas kitą iš pusės žvilgsnio ar žodžio. Labai svarbu dirbant neprarasti savo veido, tačiau būtina matyti ir kitą.

Birutė puikiai jaučia ir supranta muziką. Mano kaip kompozitoriaus užduotis teatre – tarsi matyti garsais. Kartais girdėjimas yra svarbiau nei matymas, matome ausimis. Dažnu atveju taip ir kuriamas šokis.

Šio spektaklio kūrimą lydėjo tikra kūrybinė partnerystė, kai galima keisti garsyną, jei tai padeda šokiui, ir atvirkščiai. Visi spektaklyje turi būti kūrėjai, tik tada prasideda magija.