Sauliaus Sondeckio Nepriklausomybės kelias

Gyvenimas kupinas netikėtumų – kartais džiugių, kartais liūdnų, kartais pribloškiančių. Toks netikėtas, beprasmis, prasilenkiantis su logika buvo sausio pradžioje Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro paskelbtas pranešimas, esą Saulius Sondeckis, Donatas Banionis ir kardinolas Vincentas Sladkevičius galimai bendradarbiavo su KGB. Šių iškilių Lietuvos žmonių pavardės ranka įrašytos į KGB inventorinį sąrašą – agentūros archyvinių asmens bylų registracijos žurnalą. Jokių kitų dokumentų, liudijančių bendradarbiavimą, pateikta nebuvo, o pats sąrašas, kaip aiškino istorikai, kelia nemažai klausimų: nėra žinoma, nei kada, nei kas tuos įrašus padarė, neaiškios ir paties sąrašo atsiradimo aplinkybės. Centro darbuotojai pripažino, kad šie iškilūs, Lietuvai nusipelnę žmonės nurodyti pačioje sąrašo pabaigoje, įrašyti kitu rašikliu, kita rašysena, nesilaikant chronologinio eiliškumo, pažeidžiant sąrašo tvarką (žr. Baigtas viešinti KGB agentų registracijos žurnalas. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro informacija. Prieiga per internetą http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-01-08-baigtas-viesinti-kgb-agentu-registracijos-zurnalas/167723).

Kas tai? Gal šis sąrašas yra kieno nors provokacija, gal jis buvo paliktas sąmoningai, turint tikslą sumenkinti Lietuvą, sutepti dorą žmonių vardą, įskaudinti, sukiršinti...

Pažymoje dėl Sondeckio nurodyta, kad KGB domino jo tėvas Jackus Sondeckis, kovų už Lietuvos nepriklausomybę dalyvis, žymus tarpukario politikas, Šiaulių burmistras, vėliau aktyvus išeivijos veikėjas – VLIKˊo valdybos narys, Amerikos lietuvių laikraščio „Keleivis“ redaktorius ir leidėjas. Matyt, KGB labai norėjo, kad šis iškilus žmogus nutrauktų savo veiklą JAV, grįžtų į Lietuvą, imtų tarnauti jiems. Iš to nieko neišėjo – Jackus Sondeckis į Lietuvą negrįžo, toliau leido savo laikraštį, kurio šūkis buvo „Rusų okupantai, lauk iš Lietuvos!“, rengė mitingus už Lietuvos laisvę, beldėsi į aukščiausių JAV pareigūnų duris siekdamas, kad apie okupuotą Lietuvą nebūtų pamiršta, o savivalė jos atžvilgiu būtų griežtai smerkiama. Jis net nepriėmė JAV pilietybės motyvuodamas tuo, kad nenori pažeisti priesaikos, duotos Lietuvai. Gerai žinoma, kad ir Saulius Sondeckis darė tą patį, tik kitomis priemonėmis – savo muzikine veikla, plačiai pripažinta pasaulyje, jis garsino Lietuvą, žadino jos atminimą, telkė Lietuvos draugus. Jiedu su tėvu buvo vienodi – tvirti, nepalenkiami, abu tarnavo savo šaliai.

Net nuostabu, kiek daug Saulius Sondeckis nuveikė Lietuvos labui. Savo kolektyvą jis pavadino Lietuvos kameriniu orkestru, o tuomet tai buvo iššūkis, nes visų sovietmečio laikų institucijų pavadinimai turėjo privalomą komponentą „LTSR“. Reikėjo drąsos ir sumanumo jo išvengti. Sondeckis turėjo ir vieną, ir kitą savybę. Jis įtvirtino tokį orkestro pavadinimą – Lietuvos kamerinis orkestras, o patį orkestrą išgarsino pasaulyje. Tai buvo jo kelias į Nepriklausomybę –visų gerai matomas, teisingai suprantamas, teikiantis vilties kelias.

1989 m. Sondeckio vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras, dalyvaudamas prestižiniame tarptautiniame renginyje – Ivo Pogorelichiaus festivalyje Bad Vėrishofene (Bad Wörishofen) Bavarijoje – pirmąkart iškėlė trispalvę. Tai buvo labai simboliška. Šis kalnuose esantis miestelis buvo svarbi vieta visiems Europoje gyvenantiems lietuviams – čia veikė Lietuvos sielovados centras, įsteigtas vyskupo dr. Prano Brazio, kuris popiežiaus Pauliaus VI buvo paskirtas tituliniu Zelos vyskupu ir visų Europoje gyvenančių lietuvių katalikų ganytoju. Sondeckiui lankantis Bad Vėrishofene ten vyko paroda „Bolševikų teroras prieš Lietuvos katalikų bažnyčią“. Sondeckis labai susijaudino parodoje radęs savo dėdės, lageriuose nukankinto Vyžuonų klebono Aleksandro Mileikos, nuotrauką. Maestro diriguojamas Lietuvos kamerinis orkestras griežė pamaldose už Lietuvą. Tai buvo pati Atgimimo pradžia.

1991 m. sausio 14 d. gedulo ir vilties kupina muzika pagerbęs Vilniaus sporto rūmuose pašarvotus žuvusius televizijos bokšto gynėjus, kitos dienos rytą Lietuvos kamerinis orkestras

išskrido į Ispaniją. Savo lagamine Sondeckis vežė daugybę kruvinus įvykius įamžinusių nuotraukų ir Lietuvos televizijos žurnalistų paruoštą videofilmą. Atvykęs jis tuoj pat sušaukė spaudos konferenciją. Labai skubėjo – norėjo, kad žmonės išgirstų tiesą. Rostropovičius, Sondeckio partneris šiose gastrolėse, geras jo draugas dar nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios, sukrėstas ir sujaudintas, aktyviai įsijungė į šią pasaulio informavimo kampaniją.

Į konferenciją susirinko labai daug žmonių, salė buvo sausakimša. Sondeckis pasakojo apie smurtą ir siaubą, patirtą jo beginklių tautiečių, Rostropovičius griežtai pasmerkė nusikalstamą sovietinį režimą. Oficialūs asmenys, žurnalistai, paprasti žmonės, reikšdami užuojautą, kalbėjo, kad dabar visai kitaip ėmė suprasti įvykių Lietuvoje esmę, liovėsi tikėję sovietine propaganda.

Sausio įvykių sukrėstas Alfredas Schnittke, pasaulio garbę pelnęs kompozitorius ir artimas Sondeckio bičiulis, tomis baisiomis dienomis sukūrė savo genialų kūrinį „Sutartinės“. Sondeckis pirmasis atliko šį muzikos šedevrą. Taip suskambo kūrinys, kuris nuo tada pasauliui primena apie Lietuvą, jos patirtas aukas, jos ryžtą būti laisva.

1991 m. rugpjūtį Sondeckio orkestras koncertavo Zalcburgo festivalyje, kai Sovietų Sąjungoje įvyko pučas ir realiai iškilo smurto grėsmė – niekas negalėjo nuspėti, kas bus toliau. Sondeckiui buvo pasiūlyta likti Vokietijoje, politinis prieglobstis pažadėtas ir visam Lietuvos kameriniam orkestrui. Sondeckį sujaudino toks pasiūlymas, bet jis kategoriškai atsisakė – norėjo būti su savo šalimi. Rugpjūčio 20 d. interviu Austrijos televizijai jis sakė, kad tik bendros pastangos gali visus išgelbėti.

Tai vos keli žingsniai Sauliaus Sondeckio kelyje į Nepriklausomybę. Šiuo keliu jis nesustodamas ėjo ilgus dešimtmečius, vedė kitus ir pagaliau pasiekė tikslą – Lietuva tapo laisva.

Švęsdami Lietuvos valstybingumo šimtmetį, turime prisiminti Jackų ir Saulių Sondeckius, tėvą ir sūnų, Lietuvos patriotus, kovotojus už Nepriklausomybę ir šalies gerovę. Šių žmonių darbai – Lietuvos istorijos dalis, tvirtumo ir tikėjimo savo tėvyne pavyzdys.