Sergejaus Malovo teatras

Nors smuikininkas Sergejus Malovas Lietuvos publikai jau gerai pažįstamas – 2009-aisiais jis laimėjo III tarptautinį Jaschos Heifetzo smuikininkų konkursą, o ir vėliau čia nesyk koncertavo – aš iki praėjusių metų nebuvau jo girdėjusi. 2017 m. kovo pradžioje į koncertą „Vaidilos“ teatre visų pirma patraukė nueiti konceptuali 24 Niccolò Paganini kapričų programa: tokia išties nedažnai pasitaiko, nevalia praleisti. Tąsyk, pamenu, grįžau namo nokautuota, ir toli gražu ne vien fenomenalaus smuikininko virtuoziškumo ir ištvermės. Labiausiai sužavėjo idėjų gausa, savotiškas monospektaklio formatas, stilingas anų (Paganini) laikų ir šiuolaikinių techninių galimybių miksas. Tad tų pačių metų lapkritį suplanuoto šio atlikėjo interpretuojamų šešių Eugèneˊo Ysaÿe sonatų smuikui – meninio krūvio atžvilgiu dar sudėtingesnės programos (beje, abu kartus Malovui scenoje itin profesionaliai talkino pianistė Indrė Baikštytė) – vakaro jau nė už ką nebūčiau praleidusi. O koncerto rytą su Sergejumi kalbėjomės apie jo programų idėjas, keturis instrumentus, kuriais jis griežia, ir tai, ko šiais laikais reikia norint į savo koncertus pritraukti klausytojus.

– Negaliu nepaklausti, kas Jums padeda išlaikyti energiją. Vakar taip pat turėjote rečitalį, dabar susitinkame prieš koncertą – kitas atlikėjas mieliau rinktųsi laiką vienumoje. Ar turite kokių nors prieškoncertinių ritualų?

– Nesu tikras, veikiau ne. Kartais gali patekti į tokią situaciją, kai negalėsi to savo ritualo atlikti, ir tuomet koncertas gali nepasisekti, nes esi prie ko nors konkretaus įpratęs… Renkuosi galimybę tokiais dalykais netikėti. O jei turi energijos, tiesiog išnaudok ją – tam, kad pasisemtum naują jos porciją. Gyvenimas trumpas, jaunystė – dar trumpesnė. Energija puiku dalytis ir gauti jos atgal.

– Koncertas suteikia naujos energijos?

– Bent Vilniuje – tikrai! Mano santykiai su Vilniaus publika trunka jau dešimtmetį – nuo tada, kai Jaschos Heifetzo konkursas suteikė man daugybę teigiamų emocijų, kai su LNSO griežiau Beethoveno Koncertą smuikui. Nuo tol kaskart, kai grįžtu čia koncertuoti, iš klausytojų jaučiu labai, labai teigiamas vibracijas.

– Prieš ateidama su Jumis susitikti naršiau Jūsų interneto svetainėje ir ten radau vieną man labai patikusią nuotrauką. Jūs, pasipuošęs tarsi romantinio stiliaus drabužiais, darotės asmenukę... Argi tai nepasako visos esmės? Jūsų dėmesys autentiškumui, seniesiems instrumentams ir kartu buvimas tipišku XXI amžiaus žmogumi...

– Visiškai taip. Man iš tiesų gyvybiškai svarbu išlikti savimi ir kartu sujungti tuos dalykus: XIX amžiaus apdarą ir asmenukę ar bet kurią kitą aukštųjų technologijų priemonę. Pavyzdžiui, paprastai puslapius vartau „iPadu“. Publika nieko nė nepastebi, nes nesiliečiu prie partitūros. Visiškai nepastebimas pedalas, kuriuo verčiu puslapius, man padeda susitelkti į muziką.

– Nejaučiate poreikio liesti partitūros puslapių? Na, vieni skaito elektroninius tekstus, o kiti negalėtų gyventi be spausdintos knygos...

– Man patinka popierinės knygos, tačiau nemėgstu tos netvarkos, kai turi dešimt puslapių ir, nesėkmingai mėgindamas juos perversti, praleidi kokias nors svarbias natas. Šiandien tam nebėra būtinybės. Negana to, mėgstu griežti iš partitūros: tada žinau, ką groja mano partneriai, ir tuo metu galiu taip dažnai, kaip tik man reikia, perversti puslapį.

– Ar dalyvaujate socialiniuose tinkluose? Ar manote, kad svarbu ir tuo būdu skleisti savo žinią?

– Nelabai... Čia esu atvykęs su žmona Anna, su ja ką tik pradėjome naudotis instagramu. Anna daro koncertų nuotraukas ir vaizdo įrašus, juos įkelia į tinklą – jai patinka tuo rūpintis. Suprantu, kad šiais laikais tai būtina. Tai – kaina, kurią reikia mokėti už galimybę gauti geresnių koncertų, susitikti su geresniais muzikais, sulaukti gausesnės publikos, tai yra, daugiau jaunesnės publikos... Tad jei dėl to kasdien reikia skirti šiek tiek laiko buvimui socialiniuose tinkluose, sutinku. Pasitelkdamas šiuos puikius įrankius, pasistengsiu iš jų išspausti visa, kas geriausia.

– Jūsų koncertuose, įrašuose ir reklamoje muzikiniam aspektui nenusileidžia vaizdinis. Ar jis Jums pačiam svarbus, ar manote, kad jo nebeįmanoma išvengti dėl publikos poreikių? Ar šiais laikais dar įmanoma susikoncentruoti vien į garsą?

– Puikus klausimas. Tačiau man įdomu, ar jis buvo svarbus prieš dvidešimt, šimtą ar du šimtus metų. Manau, atsakymas būtų „taip“. Visuomet buvo svarbu, kaip žmonės atrodo scenoje, tad kodėl turėtume ignoruoti vizualinę pusę? Kita vertus, klausydamasis kompaktinės plokštelės girdi vien garsą. Tačiau iki tol, kol imi jos klausytis... Kaip galime žmones pritraukti, kad jie susidomėtų, kad nusipirktų tą CD? Gal tai kvailokas klausimas, bet turime nebijoti savęs paklausti, kas manyje ypatinga.

Man patinka teatras. Mėgstu mąstyti, ieškoti, kas dar šalia garso gali padėti išbaigti įspūdį. Taip, mes grojame sudėtingą muziką, man ji įdomi ir aš tuo didžiuojuosi. Tačiau kyla klausimas, kaip galima būtų padėti kiek mažiau šioje srityje patyrusiems žmonėms su ja susipažinti, prie jos priartėti. Manau, vaizdinis aspektas išties padeda (taip pat ir man pačiam) įsitraukti į pasakojimą. Koncertuose siekiu, kad klausytojai pabėgtų nuo kasdienybės, kad ir kokia graži ji būtų. Tai tarsi kitas pasaulis, kurį kiekvienas sau susikuria. Kitokie pojūčiai, kitokia nuotaika. Jei jiems (ar man) tai pavyksta, net jei akimirkai – mano tikslas pasiektas.

– Paskutinis Jūsų koncertas Vilniuje mane pirmiausia patraukė savo monotemine programa – mano galva, šiais laikais itin svarbu neapsiriboti standartiniais, nuoseklia epochų seka paremtais rečitaliais. Tačiau tame koncerte šalia netradicinės programos akcentuojamas teatrališkumas, scenoje tarsi pasirodo pats Paganini. Atrodė, lyg atiduotumėte duoklę autentiškumo judėjimui, net jei ir nesame pratę autentiškumo sąvokos sieti su romantizmu.

– Romantizmas jau gana nutolęs nuo šiandienos…

– Tad ar patvirtintumėte, kad tame Paganini šou siekiate tam tikro autentiškumo. Ar Jums svarbu perteikti tai, ką galbūt būtų daręs pats Paganini?

– Esu visiškai tikras, kad Paganiniˊui niekada nebūtų šovę į galvą koncerte sugroti visus 24 kapričus. Norėdamas pritraukti, sudominti klausytojus, jis naudojosi visais įmanomais įrankiais. Paganini buvo vienas didžiųjų pramogos kūrėjų. Paprastai jis pasitelkdavo orkestrą, kuris be jo grodavo visai kitokius kūrinius, taigi jis išnaudodavo netgi savo nebuvimą scenoje. Žmonės susirinkdavo klausytis jo, tačiau girdėdavo Mozarto uvertiūrą ar net Beethoveno simfoniją, o tuomet pasirodydavo Paganini, sugrieždavo viena styga ir… susirinkdavo pinigus. Laikai pasikeitė. Negaliu, o net ir nenoriu samdyti savo koncertui orkestro ir keliu sau iššūkį sugriežti visus 24 kapričus. Taip, tai iššūkis man, tačiau kartu ir iššūkis klausytojams. Turiu sugalvoti, ką padaryti, kad publika tokiame monoteminiame, monoinstrumentiniame koncerte nenuobodžiautų, nepavargtų. Nors aš ir griežiau keliais instrumentais – kaip ir šios dienos Ysaÿe koncerte, be smuiko, griešiu ir altu. Ši programa – taip pat savotiškai monoteminė, tačiau gerokai įvairesnė.

– Taigi, Jūs griežiate keturiais instrumentais… Vėl prisimenu Jūsų svetainę, kurioje matome ne tik instrumentų (beje, daugiau nei keturių) nuotraukas, bet ir strykus, stygas, smuiko futliarą... Kiek Jums svarbus instrumentas?

– Svarbus kaip ir kiekvienam, kuris naudojasi kokiais nors instrumentais – nebūtinai muzikos. Skirtingiems uždaviniams įgyvendinti vartojami skirtingi įrankiai. Kuo daugiau uždavinių sau iškeli, tuo daugiau instrumentų prireiks, norint juos tiksliai įgyvendinti. Džiazo muzikantai groja skirtingais instrumentais, ir niekas tuo nesistebi. Žinoma, klasikinėje muzikoje reikia daugiau precizikos, daugiau kokybės – sunku ją pasiekti keletu instrumentų. Manau, man tai pavyksta, ir, be abejo, labai patinka.

O interneto svetainės galerijoje instrumentų nuotraukos derinamos su Berlyno – mano mylimo miesto, kuriame gyvenu, – vaizdais. Šiuolaikiniai instrumentai fotografuoti Naujojo muziejaus fone, o už senųjų, be abejo, matyti Senasis muziejus. Strykai, arkos ir tiltai yra susiję, tad štai už strykų fotografijų matome Berlyno tiltus... Visur slypi kokios nors idėjos, o pagrindinė mintis yra pateikti viską smagiai ir atkreipti žmonių dėmesį į multiinstrumentalumą, kuris man suteikia tam tikro išskirtinumo. Vis dėlto įrankiai, ar tai būtų plaktukas, ar kirvis, nėra svarbūs patys savaime. Svarbu tai, kokią programą nori iškomunikuoti savo klausytojui ir kokių instrumentų tam gali prireikti. Man pasisekė, kad turiu juos visus.

– Kas Jums patraukliausia instrumentuose, kuriais griežiate, kokie konkretūs iššūkiai susiję su kiekvienu jų? Tradicinį modernųjį smuiką, pavyzdžiui, įsivaizduočiau kaip instrumentą, kuriuo gal lengviausia išgauti norimą garsą.

– Nėra instrumento, kuriuo būtų sunkiau ar lengviau griežti. Žinoma, tarkim, barokiniu smuiku sudėtingiau išgauti tobulą garsą dėl žarninių stygų, jų netolygumo…

 

– O kas yra tobulas garsas? Tobulas iš mūsų šiandieninės perspektyvos?

– Taip, būtent. Tačiau tas instrumentas nėra labai patikimas, kai kurios natos neskamba taip gerai, kaip norėtųsi. Tai – kaina, kurią sumokame už autentiškumo siekį. O kas yra autentiška? Tai pojūtis, kad šis instrumentas su visa jo sandara, tilteliu, šiomis stygomis ir būtent tokiu stryku labiau įtikinamai atliepia tuo laikotarpiu sukurtą muziką. Ir jei būtent tokia struktūra buvo naudojama prieš tris šimtus metų, kai buvo sukurta toji muzika, mums belieka prisitaikyti. Mėginame atrasti, koks tai buvo instrumentas, kurį kompozitorius kurdamas muziką turėjo galvoje ir klausoje.

– Kaip ėmėte griežti violoncello da spalla (liet. „peties violončele“)?

– Visuomet svajojau griežti žemesnio garso instrumentu, ir kartą ta svajonė išsipildė. Taip prasidėjo visiškai nauja istorija! Tačiau turiu pabrėžti, kad nesu muzikos istorikas ir iš tiesų nesiekiu atgaivinti autentikos. Paganini juk nenaudojo kilpų mašinos…

– Jei tik būtų galėjęs!..

– Tuomet veikiausiai taip, tačiau tikrai negalėjo. Mėginu įsivaizduoti, ką ir kaip jis – turint omenyje jo siekius pritraukti, sužavėti ir provokuoti savo laiko publiką – būtų daręs šiandien.

– Jūsų naudojama kilpų technika, daugiatakelis įrašinėjimas niekam ne naujiena šiuolaikinėje muzikoje, ką jau kalbėti apie populiariąją muziką, tačiau klasikos pasaulyje tai nėra labai paplitę…

– Iš tiesų, man pasisekė, kad galiu būti pionierius šios publikos akyse. Gera dieną pradėti savęs klausiant, kas dar nepadaryta (tačiau turėtų būti padaryta), norint ko nors dar šiek tiek pridėti prie muzikinės raiškos, išbaigti ją. Kitaip kokia gi būtų prasmė kasdien daryti lygiai tą patį, ką kiti žmonės jau yra padarę geriau už tave.

– Nors visiškai su Jumis sutinku, norėčiau tęsti kiek provokuodama: kas Jums suteikia laisvę tą „ką nors“ pridėti? Ar tai tam tikras pareiškimas apie improvizacinę muzikos atlikėjo pusę? Toji muzika jau buvo užrašyta, o dabar Jūs ją iš esmės perdarote. Tai tartum koks Paganini kapričų Malovo remiksas.

– Būtent! Norėčiau griežti vien savo muziką. Laimei, esama tiek daug puikiausios muzikos, kurią verta kaskart naujai perdaryti, perkurti. Pasitelkiu fantastiškus prototipus – Paganini, Ysaÿe – ir žiūriu, kas toje muzikoje reikšminga, šiuolaikiška.

– Kalbant apie šiuolaikiškumą ir Jūsų Bacho siuitos įrašą… Yra vienas videoįrašas, kuriame griežiate autentišku instrumentu, tačiau visa tai nufilmuota kažkokioje industrinėje erdvėje su jai būdinga akustika, savita aplinka. Kaip šie pasauliai susilieja – visų pirma Jūsų mintyse?

– Tai buvo fabrikas. Tobula akustika šiai muzikai – manau, Bachas nebūtų prieštaravęs. Tai nebuvo mano idėja, tačiau esu labai laimingas, kad šis vaizdo įrašas, prie kurio dirbo 15 žmonių komanda, po metų postprodukcijos darbų pagaliau pasirodė. Labai sunku 25 minučių trukmės klasikinės muzikos įrašu, kai groja tik vienas žmogus, pasiekti didelę auditoriją. Tačiau vaizdas puikus, garsas taip pat labai neblogas, esu šiuo darbu patenkintas.

– Esame pratę manyti, kad egzistuoja tokia komunikacijos grandinė: kompozitorius, atlikėjas ir klausytojas. Tačiau šiais laikais esama daugybės kitų tos grandinės narių. Štai paminėjote 15 žmonių komandą, o dar pridėkime vadybininkus ir kitą personalą, su kurio pagalba šiandien atlikėjų pranešimai pasiekia klausytojus. Įdedama labai daug pastangų, be kurių atlikimo meno pasaulis vargu ar būtų toks pat.

– Ką gi, pažiūrėkite popmuzikos šou ar net kai kurių kolegų smuikininkų koncertus. Jų veidai yra ant plakatų, tačiau iš tiesų šou sukuriamas aranžuotojų, šviesų ekspertų, fejerverkų, pusnuogių šokėjų ant scenos… Tačiau kodėl mes visa tai vertiname tartum paniekinamai? Ir tie šviesų meistrai yra aukščiausios klasės profesionalai, ir tie pusnuogiai šokėjai kasdien treniruojasi, kad taip gerai atrodytų ir prisidėtų prie puikaus šou. Kodėl taip gerbiame Michaelą Jacksoną? Būtent dėl to: jis buvo grandiozinių vieno atlikėjo šou meistras. Žinoma, jis norėjo kontroliuoti kiekvieną detalę, viskas būdavo repetuojama tūkstančius kartų. Tai buvo popmuzika, tačiau joje girdime perfekcionizmą, tobulumą.

Neturėtume bijoti klasikinės muzikos koncertų vadinti šou, jei jie turi išliekamąją vertę. Mūsų publika kitokia, ji gerokai vyresnė. Tikriausiai tam tikrame amžiuje imi pavargti nuo garsios muzikos, nori patirti ką nors sudėtingesnio nei vien tos dvi harmonijos ir nesudėtingi ritmai. Žinoma, norėčiau savo koncertuose matyti daugiau jaunimo, norėčiau, kad jie mestų sau tokį iššūkį, tačiau gal toji didžiulė popkoncertų publika į klasikinius koncertus ateis po trisdešimties metų. O tuo tarpu... medicina vis tobulėja, pagyvenusių žmonių vis daugiau, tad dėl savo publikos man ramu (abu juokiamės).

– Šia optimistine gaida jau galėtume ir užbaigti pokalbį, tačiau turiu Jums dar kelis klausimus. Grojate daug įvairaus repertuaro, įvairių epochų ir stilių muzikos. Ar ką nors vis dėlto laikote ypač sava muzika?

– Mano muzika – klasikinė. Gal kiek daugiau norėčiau pasinerti į laisvą improvizaciją, tačiau nesiekiu užkariauti tradicinės džiazo scenos. Nesu tikras ir dėl didelių popstiliaus arenų. Tektų gerokai nuleisti kartelę, apsiriboti paprasta ir labai garsia muzika, nors ir su daug gražių žmonių aplink. Man patinka susitelkti ties tuo, ką darau aš pats. Skirtingų epochų muzika labai susijusi: jei supranti baroką, galėsi suprasti klasicizmą, romantizmą ir t. t. Norėčiau praleisti savo gyvenimą su visais šiais stiliais – visa ta muzika, kurią galiu pagriežti savo instrumentais ar diriguoti (pastaruoju atveju įmanoma prisiliesti prie dar platesnio repertuaro!). Dėl violončelės da spalla buvau įgijęs baroko eksperto reputaciją, nors tuo pačiu instrumentu griežiu ir Haydno Koncertą. Savo naujajame CD įrašiau ir Ysaÿe sonatos violončelei dalį, galima būtų pamėginti Beethoveno sonatas violončelei. Mano naujausias projektas bus daugelio takelių videoįrašas, griešiu visas Mendelssohno Okteto dalies partijas.

– Skaičiau apie tai – skamba puikiai!

– Po vizito Vilniuje praleisiu tik vieną dieną, o tada keliauju į Daniją jo įrašinėti. Žinoma, tai daugiau dėl smagumo... Juk galima būtų tiesiog surinkti draugus ir su jais groti kamerinę muziką. Tačiau tai bus tik viena dalis, su kuria bus galima parodyti, kaip pakankamai gerai galiu griežti visais reikiamais instrumentais.

– Ar tuo norite pasakyti: „Turiu labai aiškią viziją, kaip ši muzika turi skambėti, ir pats įgrosiu visas partijas“?

– Suprantama, kad pats sau galiu geriau viską paaiškinti nei kam kitam. Juolab tokiu atveju neturiu su niekuo tartis ar diskutuoti dėl tempo – žinoma, tai viską palengvina. Be to, tai scherzo – labai trumpa kūrinio dalis su virtuoziniu aspektu. Taip, tai truputėlį savanaudiška, bet, manau, gebėsime į šį videoįrašą įpinti ir tam tikrą humoristinį elementą.

– Jūs taip pat atliekate ir kamerinę muziką, turite savo styginių kvartetą...

– Taip, ir styginių trio. Mes, trys smuikininkai, atliekame smuiko, alto ir violončelės trio. Ansamblio pavadinimas – „La Compagnie Pochette“. Pochette yra prancūzų šokių meistro kišeninis smuikas – labai mažas instrumentas, kurį būdavo galima įsidėti į kišenę. Analogiškai aš galiu vaikščioti grieždamas savo violončele, o du draugai (todėl „la compagnie“) yra smuikininkai, tačiau jie taip pat gali griežti ir altu. Su jais esame įrašę Bacho Goldbergo variacijų styginių trio versiją, taip pat grojame ir įvairiausius kitus trio. Paprastai vasaras leidžiu kamerinės muzikos festivaliuose – tai puiki galimybė sutikti daugybę fantastiškų muzikų.

– Goldbergo variacijos – išties ypatingos. Kokias kitas savo kompaktinių plokštelių koncepcijas išskirtumėte kaip ypač rafinuotas?

– Didžiuojuosi savo šio vakaro koncerto programa, kuri įrašyta mano naujausioje kompaktinėje plokštelėje „Hommage à Ysaÿe“ – jos idėją sukūriau pats. Ji priklauso mano „kostiuminių atlikimų“ serijai. CD buklete matome nespalvotas nuotraukas, o kai kuriuose kūriniuose girdėti senų vinilinių plokštelių traškesys. Toji muzika susijusi su įrašų eros atsiradimu. Neįmanoma įsivaizduoti Fritzo Kreislerio ar George Enescu įrašų be to traškesio – atnaujinto garso įrašai neskamba autentiškai. Tad aš „švariai“ įrašiau šešias Ysaÿe sonatas, o prieš jas kompaktinėje plokštelėje įrašyti šeši preliudai – kiekvienas jų susijęs su asmenybe, kuriai toji sonata buvo dedikuota: ten yra Bachas, Enescu, Kreisleris ir kiti. Tai štai tie nedideli preliudai skamba taip, tarsi tai būtų sena vinilinė plokštelė. Taip pasiekiama įvairovė. „Švariuose“ CD įrašuose Ysaÿe sonatos skamba moderniai, o kiekvienas preliudas mus perkelia į trečiąjį dešimtmetį. CD buklete taip pat siekiama panašaus efekto: ten esama šiuolaikinių, spalvotų nuotraukų, o senos, nespalvotos tų didžių muzikų nuotraukos ir jų minčių citatos mus nukelia į jų laikus.

– Kas yra Jūsų smuiko guru?

– Tai ir būtų tie paminėtieji – Kreisleris ir Enescu, Szigeti ir Ysaÿe. Taip, ši plokštelė – tarsi duoklė epochai, kai gyveno visi šie žmonės. Atlikdami vienas kito kūrinius jie buvo laisvi juos pertvarkyti pagal savo unikalų stilių – tiems laikams tai buvo visiškai įprasta, tinkama. Negaliu tų laikų ilgėtis, nes nesu jų patyręs, tačiau, man regis, tokiame požiūryje į muziką slypėjo kažkas labai svarbaus. Tad kodėl nepamėginus ten sugrįžti, neatnaujinti to požiūrio?

– Ar muzikos pertvarkymo siekiate ir diriguodamas?

– Tikiuosi! Tai lyg siekis atgaivinti. Vokiečių kalboje yra nuostabus žodis mitgestalten – „padėti formuoti“. Tad kūrinį tu tarsi formuoji su kompozitoriumi, be abejo, grįsdamas tai giliu tos muzikos suvokimu, bet kartu ir suvokimu, kas svarbu šiandien.

– Ką gi, priartėjome ir prie paskutinio klausimo, kuris paprastai užduodamas pirmas: apie visa ko pradžią, apie mokytojus. Jūs dabar jau ir pats pedagogas, tad kiek svarbi Jums mokyklos idėja, Jūsų mokytojai, ką Jums svarbu perteikti savo mokiniams?

– Prieš pradėdamas galvoti, ką ir kodėl darau, tikriausiai buvau senos geros rusų mokyklos produktas. Tačiau ilgainiui gerokai nuo jos nutolau – mano manymu, šiuo metu toji mokykla mirusi. Turime visus tuos fantastiškus didžiųjų rusų tarybinių atlikėjų įrašus, prisimename juos, tačiau nematau prasmės sekti šiais idealais. Laikai pasikeitė, turi keistis ir interpretacijos menas.

Vis dėlto myliu Rusiją, jaučiu jai be galo patriotiškus jausmus, labai norėčiau, kad toji kultūra atgimtų. Apmaudu, kad nesu ten laukiamas. Štai prieš kelias savaites grojau ir dirigavau Krasnojarske, tačiau paradoksalu tai, kad tame austrų ir rusų projekte aš viso labo pakeičiau draugą iš Austrijos, kuris negalėjo atvykti. Buvo puiku, man labai patiko, tačiau liūdna, kad jiems nekyla minčių tomis pačiomis garbingomis sąlygomis pakviesti mane.

Tam tikra prasme esu Rusijos kultūros dalis, tačiau labiausiai jaučiuosi priklausantis europietiškajai Apšvietos kultūrai. Siekiu perteikti tuos idealus ir savo studentams Ciuricho aukštojoje muzikos mokykloje, kur šiuo metu dėstau. Labai džiaugiuosi būdamas šios puikios mokyklos dalimi.

– Dėkoju už pokalbį.