Europos likimą lems muzika?

Potsdamo vasaros muzikos festivalyje

Potsdamo festivalio Sansusi (Musikfestspiele Potsdam Sanssouci) ritmas įkvepia ir įtraukia pačią pirmą akimirką tik atvykus į Potsdamą, kurį nuo Berlyno skiria mažiau nei trisdešimt kilometrų. Vis rečiau tenka išgirsti apie klestinčius vasaros klasikinės, džiazo ar populiariosios muzikos festivalius, tad Potsdamo festivalis tampa XXI amžiaus kultūros ir ekonomikos antipavyzdžiu. Gal kad publiką traukia ypatingos festivalio erdvės, o renginio tematika ir kontekstas užburia savo aktualumu.

Per daug nesileidžiant į istorines subtilybes, būtina paminėti, kad festivalio koncertai vyksta Sansusi rokoko stiliaus rūmuose (pastatyti 1745–1747 m.) ir jų didžiulio parko teritorijoje. Sans souci prancūzų kalboje reiškia „be rūpesčių, be problemų“, taigi toks pavadinimas tiko Prūsijos karaliaus Fridricho II vasaros rezidencijai, vokiškai Versalio versijai, kur valdovas galėdavo atitrūkti nuo rūpesčių.

Festivalio sėkmės recepto galima ieškoti ir ilgametėje jo istorijoje – rūmai ir parkas jau nuo šeštojo dešimtmečio vidurio yra klasikinės muzikos mylėtojų ir puoselėtojų vasaros susitikimų vieta. 1991 metais Sansusi parko festivalis pavadintas Potsdamo festivaliu Sansusi, atnaujinta jo koncepcija. Ilgametei festivalio direktorei ir meno vadovei Andreai Palent niekada nepritrūksta genialių sumanymų.

Šiais metais festivalis vyko birželio 8–24 d. Kasmet keičiama renginio tematika, šiemet buvo pasirinkta Europa – kaip žemynas, kaip mitas, kaip klasikinės muzikos lopšys ir kartu kaip galimybė papasakoti susipynusias tautų istorijas tarp praeities ir ateities. Programa (ji buvo patikėta Thomui Höftui) siūlė daugiau kaip 80 koncertų, pasivaikščiojimus po parką skambant muzikai ir André Campra operos-baleto „LˊEurope galante“ pastatymą. Koncentruotasi į baroko repertuarą, kas puikiai atspinti pačią Sansusi erdvę, tačiau du koncertai, kuriuos turėjau galimybę išgirsti birželio 13 ir 14 dienomis, atskleidė Andreos Palent norą niekuomet neapsiriboti viena idėja. Šiuos du vakarus skambėjo ir XX bei XXI a. kompozitorių Salvatore Sciarrino, Luciano Berio, Manuelio de Fallos, ir XVII a. kūrėjo Alessandro Melani muzika.

Birželio 13-osios koncerte „Folk Songs“ buvo atliekamos įvairių tautų dainos, stilizuotos vakarų šalių kompozitorių. Įvairiaspalvis repertuaras neįtikėtinai tiko tarp įvairių tembrų moduliuojančiam Lucianos Mancini mecosopranui. Kiekvienai dainai L. Mancini pasirinkdavo skirtingą atlikimo manierą ir perteikdavo tekste girdimą nuotaiką – ar tai būtų Luciano Berio stilizuota azerbaidžaniečių meilės daina, ar prancūzų melodija apie lakštingalą, ar Manuelio de Fallos Septynios populiarios ispanų dainos. Tačiau įdomiausia buvo instrumentinė koncerto dalis, įsiterpusi tarp Berio ir de Fallos kūrinių. „Ensemble KAPmodern Musiker“ iš Potsdamo ne tik akompanavo dainininkei, bet ir atliko keletą solinių kūrinių. Bettina Lange koncertą pradėjo Salvatore Sciarrino „Hermes“ fleitai solo. Instrumento garsai pasigirdo klausytojų neperspėjus apie koncerto pradžią, tačiau netrukus šurmulys nutilo ir muzika skambėjo visiškoje tyloje. Fleitininkė grojo vaikščiodama po siaurą ir ilgą salę. Koncerte taip pat skambėjo instrumentiniai Giacinto Scelsi ir Luigi Nono kūriniai.

Didžiausia mano viešnagės Vokietijoje staigmena buvo kitą dieną pamatyta Alessandro Melani vieno veiksmo opera „Europa“ (LˊEuropa). Jos pagrindas – graikų mitas, pasakojantis apie Tyro karaliaus dukterį Europą, kurią pagrobia jaučiu pasivertęs Dzeusas. Ši opera buvo sukurta kaip prologas didžiuliam žirgų baletui, kurį Vienoje rengė imperatorius Leopoldas Pirmasis, varžydamasis su savo politiniu priešininku Liudviku XIV. Manoma, kad prologas pirmą kartą atliktas 1667 metais.

Potsdamo festivalyje kasmet pastatoma nauja opera, tad nenuostabu, kad organizatoriai visuomet trokšta pranokti pačius save. Bet kaip pateikti retai atliekamą ir žiūrovams neįprastą baroko operą? Užkoduoti joje tam tikrą žinią, kuri pasiektų šiandienos žmones.

2018 metais pasirinkti krizę išgyvenančios Europos tematiką – tikras iššūkis. Europa daugeliui yra savo istorijoje užsisklendęs Senasis žemynas, kaip priešprieša Naujajam pasauliui, bet pastarųjų metų įvykiai neleidžia abejoti, kad pokyčiai neišvengiami. Jau nebeįmanoma gražiai kalbėti apie vienybę, laisvę, praeitį, tad kaip Europos mitą papasakoti tiems klausytojams, kurie ateis su savo įsitikinimais, prietarais ir įsivaizdavimu, kokia turėtų būti baroko opera?

Tie, kas dalyvavo birželio 14-osios premjeroje, tikrai nesitikėjo tokio vakaro. Nors daugelis jau įpratę prie keistų operų interpretacijų, pavyzdžiui, „Bohemos“ personažų astronautų kostiumais, vis dėlto muzikinėje scenoje dar retai galima išvysti aktualijas, tiesiogine to žodžio prasme drebiamas į akis (dramos teatre tai pasitaiko vis dažniau).

Tikra prabanga žiūrėti operą mažoje erdvėje, o ne tūkstantinėje salėje. Erdvaus salono tipo „Ovidgalerie“ centre aplink sceną ovalu sustatytos žiūrovų kėdės turėjo priminti laivą, nes Europos mitas buvo sugretintas su dabartine situacija ir paverstas vienos migrantės istorija.

Klausytojai į salę buvo įleisti lygiai 20 valandą ir vos pravėrę duris pateko į jau vykstantį spektaklį. Nereikia pamiršti, kad Alessandro Melani opera vieno veiksmo, tad spektakliui buvo pridėta dar šiek muzikos ir teksto. Tol, kol klausytojai ieškojo savo vietą, Naujasis Graco rūmų ansamblis (Neue Hofkapelle Graz, vad. Michael Hell) grojo Georgo Muffato (1653–1704) „Fasciculus I. Nobilis juventus“. Skambant muzikai pasigirdo monologas „Wanted Europe“, kurį spektakliui parašė Thomas Höftas, ir nors operoje yra trys veikėjai (Europa, Jupiteris ir Amūras), naujasis pasakotojo (Michael Ihnow) vaidmuo tapo vienu svarbiausių. Lyg graikų dramoje, kur choras nešališkai komentuoja scenoje vykstantį veiksmą, pasakotojas dėstė migracijos faktus, skaičius ir pakvietė publiką į kelionę. Pats Georgo Muffat kūrinys yra septynių dalių, penkios iš jų skirtos Europos šalims: įėjimas ispanams, arija olandams, žiga anglams, gavotas italams bei menuetas prancūzams. Operos pradžioje skambant šiai muzikai, pasakotojas (apsirengęs moteriškais drabužiais) kiekvienam klausytojui dalijo lėktuvo bilietus į vieną iš šių šalių miestų.

Tą vakarą Europa, įkūnyta Robertos Mameli, tapo suplyšusiais drabužiais apsirengusia migrante, o Amūras (Nicholas Tamagna) – Jupiterio (Renato Dolcini) bendrininku suviliojant Europą. Šį kartą scenoje nebuvo jaučio iškamšos ar tikro jaučio, kas nenustebintų Paryžiaus operos scenoje, visą salę dengė galvijo kailio raštų kilimas, simbolizuojantis gyvūną, kuris greitai įgis Jupiterio pavidalą. Į Europos pagrobimą režisierė Deda Cristina Colonna nežvelgė kaip į romantišką įvykį, atvirkščiai – herojės smurto ir išprievartavimo scena tikriausiai buvo vienas sunkiausių dalykų tiek patiems atlikėjams, tiek čia pat sėdintiems žiūrovams. Kaip visuomet, galima ginčytis dėl tokių scenų reikalingumo, akivaizdu, kad konservatyvi Potsdamo publika nebuvo sužavėta tokios operos eigos ramų ir taikų birželio vakarą. Galima dar paminėti, kad klausytojams buvo dalinamos migrantų nuotraukos ir jų dėvėti batai, drabužiai.

Viso pasaulio istorija ir rūpesčiai tą naktį tilpo vienoje Sansusi rūmų salėje.

Mano pasakojime akivaizdžiai trūksta muzikinių detalių – būtų galima kalbėti apie Robertos Mameli, Renato Dolcini ir Nicholaso Tamagna balsus, gebėjimą pasakoti tokio stiprumo istoriją negalint pasislėpti užkulisiuose. Tačiau ne muzika, o transformuota Europos istoriją išliko kaip neištrinamas festivalio įspūdis.

Visiems tą vakarą buvo sunku. Net jei ir galima ginčytis dėl kai kurių šokiruojančių sprendimų, dalyvavimas realybės aktualijose skambant baroko operai buvo daug stipresnis pojūtis nei stebint operų pastatymus, kuriuose atlikėjai išrengti iki apatinių.

Man atrodo, šios dvi dienos Potsdame parodė dvi festivalio puses: naujo repertuaro paieškas, jautrumą, artumą su publika ir kartu atsakomybės jausmą už pasaulį, kuriame gyvename. Kitomis dienomis buvo galima išgirsti Beethoveno Devintąją simfoniją Sansusi parke sproginėjant fejerverkams ar dalyvauti koncerte-maratone su dviračiais. Žvelgiant į festivalio programą labiausiai žavėjo klišių vengimas.

Europos tema 2018 metų Potsdamo festivalyje pasirinkta ne veltui. Europa – tai istorija, tačiau ne ta, į kurią galėtume žvelgti iš šalies, tarsi su ja neturėtume nieko bendra. Nuostabu, kad šiuo atveju klasikinė muzika nereprezentavo sustabarėjusios praeities, bet atskleidė šių dienų aktualijas ir skatino žmones mąstyti, nors akimirkai juos suvienijo, kaip tik ji viena gali padaryti.