Andrius Žlabys Paliesiuje inauguravo naują fortepijoną

Gruodžio 2-oji Paliesiaus dvarui buvo neeilinė diena: koncertų pastato „Pasaga“ puikios akustikos salėje publika pirmą kartą išgirdo naująjį fortepijoną „Steinway & Sons“, juo skambino Lietuvoje nedažnai viešintis pianistas Andrius Žlabys.

Idėja į Paliesiaus dvarą atvežti koncertinį fortepijoną gimė praeitų metų pavasarį per dvare dirbusio Juliaus Ptašeko ir A. Žlabio pokalbį. Pamažu dairytasi tinkamo instrumento, kol pianistas susidomėjo šią vasarą viename džiazo įraše skambančiu fortepijonu „Steinway & Sons“. Instrumento istorija labai įdomi – juo grota Kopenhagos didžiojoje koncertų salėje, vėliau fortepijonas nukeliavo į Švediją, įrašų studiją Arvikos mieste. Nuvykus ten pasirodė, kad instrumentas kiek apleistas, seniai nederintas. Vis dėlto A. Žlabys įžvelgė jo tembrinį potencialą: „Steinway“ turi papildomų obertonų, kurie suteikia instrumentui šilumos, o, pavyzdžiui, „Yamaha“ pasižymi kur kas grynesniu garsu.

Nuodugniau apžiūrėjus instrumentą paaiškėjo, kad jį reikia tik šiek tiek restauruoti ir suderinti. Būtent tai keletą savaičių kruopščiai darė fortepijonų meistras Darius Narmontas. „Įdomu, kad ant vieno meistro išimto plaktuko buvo matyti jo data – 1994 metų birželio 25-oji. Tai mano pirmojo išvykimo į Ameriką diena“, – pasakojo A. Žlabys ir juokais patikino, kad šis faktas lėmė instrumento pasirinkimą.

Koncerte A. Žlabys žavėjo ne tik savitomis muzikos kūrinių interpretacijomis, bet ir nauju –koncerto vedėjo – amplua. Neįmenama mįslė atlikėjo gebėjimas po ką tik skambinto didelės apimties kūrinio greitai „persijungti“ ir ramiai kalbėtis su publika... Pristatydamas Albano Bergo Sonatą, op. 1, A. Žlabys kompozitorių palygino su Plutonu, didžiausia Saulės sistemos nykštukine planeta.

Tą vakarą turbūt didžiausią įspūdį padarė Johanno Sebastiano Bacho Preliudas ir fuga f-moll (GTK I). Šiuolaikinė žymiojo baroko klavyrinės muzikos atstovo kūrinių interpretacija iki šiol man keldavo daug klausimų: ar galima J. S. Bacho muziką romantizuoti? Gal reikėtų daugiau dėmesio skirti religiniam jo kūrybos aspektui ir groti santūriau? O gal grindžiama matematinėmis formulėmis, proporcijomis ši muzika skambėtų autentiškiausiai? Pagaliau išgirdau interpretaciją, kuri, mano manymu, apėmė visus šiuos aspektus ir įtikino, kad būtent taip ir galėjo skambėti to meto muzika.

Claudeˊo Debussy siuita „Berqamasque“ malonino ausį delikačiu dalių paskutinių akordų piano, tačiau A. Žlabys tikrai neglostė klaviatūros, kaip daugeliui būdinga atliekant impresionistinius kūrinius, išlaikė intensyvų garsą. Na, o labiausiai nustebino dinamikos auginimas iki frazės ar viso kūrinio kulminacijos, bet jos nepasiekus – staigus subito piano.

Naujojo fortepijono tembrinės spalvos, mano manymu, geriausiai atsiskleidė atliekant Ludwigo van Beethoveno Sonatą Nr. 23, op. 57 (Appassionata). Platus dinaminis ir registrinis diapazonas leido pianistui pripildyti salę sodrių akordų.

Į rečitalį pakvietusi kompozitorė Ieva Baranauskaitė pasakojo apie Paliesiaus trauką. Iš pradžių tuo sunku buvo patikėti, nes dvaro vieta ne pati patogiausia, jis tolokai nuo Vilniaus, bet pati čia apsilankiusi supratau – didelis malonumas atitrūkti nuo greito miesto tempo, patirti sąlytį su istorija ir gera muzika. Nenuostabu, kad čia vis sugrįžta ir atlikėjai, ir klausytojai, o vietiniai gyventojai Paliesiaus dvarą vadina savo filharmonija...