Čiurlioniukų balsai

2018 Nr. 11–12 (490–491), Audronė Žigaitytė, Rita Aleknaitė-Bieliauskienė, Vytautė Markeliūnienė, Lukrecija Stonkutė

Dauguma žymių Lietuvos muzikų yra Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos absolventai. Lapkričio 17-osios vakarą daugelis jų Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje susibūrė pažymėti vieno svarbiausių mokyklos kolektyvų – moksleivių choro, ne vienam tapusio tramplinu į didžiąsias pasaulio scenas, – septyniasdešimtmečio. Džiugią šventę papuošė ir naujausia (įrašyta 2016–2018 m.) choro kompaktinė plokštelė „Čiurlioniukų balsas“.

1945 metais įsteigta Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla (tada Vilniaus dešimtmetė muzikos mokykla) jau po trejų metų, 1948-ųjų rudenį, turėjo ne tik bendrojo lavinimo klases, bet ir naują Choro skyrių būsimiems chorvedžiams bei choro dainininkams. Iki šių dienų aktyviai koncertuojantys trys mokyklos mokinių chorai aukščiausiu lygiu reprezentuoja lietuvių chorinę muziką Lietuvoje ir pasaulyje, dalyvauja įvairiuose festivaliuose, dainų šventėse, yra pirmieji daugelio kompozitorių kūrinių atlikėjai.

Pirmoji pažintis

„Bekeliaudama per dangų...“, – ypač skaidriai ir džiaugsmingai traukia vaikų choras. O aš, dažnai viena būdama namuose, labiausiai mėgstu klausytis muzikos (tėvelis buvo išmokęs įsijungti patefoną). Iš visos tėčio kolekcijos man labiausiai patinka jo muzikos plokštelės. Viena jų – anuomet dešimtmete vadintos muzikos mokyklos choro įrašyta R. Žigaičio kantata „Keliai“.

Netrukus atėjo metas tą taip mane žavėjusį chorą pamatyti „gyvai“. Rašydama šiuos žodžius vieno kito bendramokslio klausiau, ar prisimena dienas, kai dar būdami pradinukai per šventes eidavome į mokyklos Didžiąją salę, kur kiekvieną iškilmių koncertą vainikuodavo mokinių choro pasirodymas.

Visi prisimena!

Ir ne tik skaidrius balsus, bet ir labai gražius choristų drabužius! Žalsvos spalvos kostiumus puošė žalvario segės... Ir kaip buvo apmaudu, kad tuo metu pianistų į chorą jau nebekviesdavo.

Nes choras ne tik puošniai, nekasdieniškai atrodė – ir dainavo nuostabiai!

Ypač emocionalūs, įspūdingi būdavo choro pasirodymai su Virgilijumi Noreika. Juk būtent tuomet gimė ilgam choro biografijos puošmena tapę Bacho ir Gounod „Ave Maria“, Luigi Denzos „Funiculi, funicula“...

Atmintin įstrigo ir „sava“ mokyklos solistė Jolanta Čiurilaitė, krištolinėmis koloratūromis papuošdavusi ne vieną choro atliekamą kūrinį, o vėliau ir solo dainuodavusi neužmirštamą Léo Delibesˊo „Lėlę“.

Kiek pamenu, chore visuomet būdavo krištolinis balselis. Ir Asmik Grigorian, šiandien garsiausių salių operos primadonos, vardą pirmiausia įsidėmėjau, kai nepaprasto grožio balseliu ji solavo mokyklos chore. Kiek tada jai buvo metų? Gal dešimt, dvylika...

Šiandien, dėliodami choro biografijos mozaiką, randame labai daug žymių vardų, ypač iš pirmųjų metų, kai lankyti chorą buvo privaloma visiems. Ankstyvosiose choro nuotraukose matome būsimą habil. dr. Ingę Lukšaitę, būsimas muzikologes Jūratę Burokaitę, Astą Kynaitę, Loretą Tamulytę, muzikos propaguotoją, televizijos žurnalistę Audronę Janutėnaitę, puikiomis pianistėmis koncertmeisterėmis tapusias Saulę Eidukonytę, Aušrą Banaitytę, Laisvę Paškevičiūtę, Nijolę Vaitiekūnaitę, pianistę Aldoną Dvarionaitę, smuikininkus Eduardą Digrį, Meilę Baužinskaitę, Danutę Pomerancaitę, Audronę Vainiūnaitę, Jurgį Dvarioną, violončelininkus Davidą Geringą ir Nijolę Šimkutę, kompozitorių Juozą Širvinską, dirigentus Alvydą Šulčį, Dalių Samėną, Joną Aleksą, architektą Augį Gučą (anuomet violončelininką) ir daugybę kitų jau vėlesnių metų absolventų.

Iš laiko perspektyvos žvelgdama, o ypač archyvuose radusi anų dienų įrašus, suprantu, kad ugdymo procese labai svarbi kasdien skambanti muzika – kokybiški koncertai, įrašai, radijo laidos, tai, kas supa mus nuo ryto iki vakaro. Net tuomet, kai profesionalu netampama.

Man pasisekė – gyvenau tuo metu, kai formavosi šiandien neginčijami lietuvių profesionaliosios muzikos reiškiniai. Ir vienas jų – Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla bei jos kolektyvai, meniniais rezultatais gerokai peržengiantys ugdymo misiją.

Audronė ŽIGAITYTĖ-NEKROŠIENĖ

 

Biografijos pradžia. Dainavimas – ne tik menas

Dainavimas – muzikinės veiklos komponentas, kuris padeda individui vystyti fiziologinę klausą, formuoja meninės išraiškos elementų sampratą, leidžia muzikuojant sukurti skambias harmonijas, meninius vaizdinius. Todėl jau Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos biografijos ištakose chorui buvo skiriamas didelis dėmesys, jis buvo privalomas visų specialybių mokiniams.

Meno reikalų valdybos 1948 m. spalio 9 d. įsakymu Vilniaus dešimtmetėje muzikos mokykloje buvo atidarytas Choro skyrius. Atrinkti vaikai, dėmesingiausiai – berniukai. Vaikai atėjo ir iš tuomečių Pionierių rūmų, Vilniaus septynmetės muzikos mokyklos kolektyvų. Pirmajame chore dainavo 27 mokiniai, kolektyvui vadovavo Konrado Kavecko mokinys Pranas Sližys (1915–2004). 1950 m. Dainų šventėje Sližys jau dalyvavo su kone trigubai išaugusiu kolektyvu.

1950–1952 m. mokyklos chorui vadovavo Benediktas Mačikėnas. 1952 m. vykusiame koncerte dirigavo ir konservatorijos III kurso studentas Antanas Jozėnas. Būtent jis perėmė chorą B. Mačikėnui išvykus dirbti į Kauną. Antanas Jozėnas (1927–2014) – net kelių Lietuvos kultūrai itin svarbių asmenybių ugdytinis: jis mokėsi pas Nikodemą Martinonį, Adelę Galaunienę ir Antaną Budriūną.

Jaunam choro vadovui talkino Rita Viržonytė-Vaitkevičienė, tuo metu taip pat dar studentė, vėliau – ilgametė mokyklos pedagogė.

Perėmęs vadovavimą chorui A. Jozėnas nuo pat pradžių kūrė profesionalų kolektyvą. Iš mokinių reikalaudavo dėmesio, susikaupimo, nenuolaidžiaudavo net talentingiesiems. Iš pradžių vaikai dainuodavo kiekvieną rytą. Nuo IV klasės jie lankydavo solinio dainavimo pamokas, nuo VII klasės būsimiems dirigentams prasidėdavo individualūs užsiėmimai: partitūrų skaitymas, chorvedyba, dirigavimas. A. Jozėnas pirmasis sudarė specialiųjų disciplinų programas, savo veiklą apibendrino su legendine muzikos mokymo sistemos kūrėja Vida Krakauskaite parengtoje knygoje „Balso lavinimo pratimai, dirbant su vaikų choru“.

Ugdydamas profesionaliai muzikos besimokančių vaikų chorą, A. Jozėnas nepasikliovė vien tik savo patirtimi, domėjosi kitomis chorinėmis mokyklomis. A. Svešnikovo mokyklos programa paskatino choro koncertus su mokyklos styginių, pučiamųjų, LRT orkestrais. Diriguoti būdavo kviečiami B. Dvarionas, J. Karosas, R. Geniušas, S. Sondeckis, A. Klenickis.

Choro repertuare įsitvirtino lietuviškų dainų aukso fondas – Stasio Šimkaus „Oželis“, Čiur­lionio harmonizuota liaudies daina „Ūžia girelė“, Antano Budriūno „Rudenėlis“ ir daugelis kitų. Pamažu greta dainų radosi solidesni kūriniai: D. Šostakovičiaus Kantata, A. Klenickio siuita „Vasaros diena“, E. Balsio muzika filmui „Žydrasis horizontas“, anuomet itin populiari R. Žigaičio kantata „Keliai“, E. Griego, W. A. Mozarto opusai, G. B. Pergolesi „Stabat Mater“, O. Messiaeno „Trys mažosios liturgijos“. Kartu dainuodavo žinomi solistai, tarp jų ir Virgilijus Noreika, Rimantas Siparis...

Moksleivių choras parengė rimtas programas gastrolėms Leningrade, Maskvoje, 7 koncertus atliko Vokietijos miestuose Erfurte, Veimare ir kt., padarė įrašų Radijo fonotekai.

Tai buvo ypatinga choro epocha. Solfedžio, ritmikos, muzikos teorijos, harmonijos, muzikos literatūros, kūrinių analizės pamokos formavo Antano Jozėno sumanyto profesionalaus kolektyvo pagrindus, tačiau vadovas norėjo ne tik išmokyti vaikus ansamblinio dainavimo, bet ir padėti jį pamilti, atskleisti jiems dainavimo kartu grožį.

Didžiulio dainavimo entuziasto ir žinovo A. Jozėno globojami augo būsimieji dainininkai. Atmenu puikius mokinių, vėliau operos artisčių Jolantos Čiurilaitės, Aušros Vasiliauskaitės solinius pasirodymus choro koncertuose. Pati chore dainavau kartu su kitais mokyklos mokiniais chorvedžiais ir instrumentininkais.

1971 m. Čiurlionio mokyklos chorui pradėjo vadovauti Rimantas Zdana­vičius, žinomas ir iniciatyvus Klaipėdos chorvedys. 1962–1969 m. jis buvo Klaipėdos S. Šimkaus aukštesniosios muzikos mokyklos choro dirigavimo dėstytojas, 1963-iaisiais uostamiestyje suorganizavo berniukų chorą, vėliau pavadintą „Gintarėliu“, 1966 m. – kamerinį mišrų chorą.

Dirbdamas su M. K. Čiurlionio mokyklos choru R. Zdanavičius pirmasis ėmė taikyti reliatyviosios solmizacijos metodą, mokomąsias programas papildė senųjų italų kompozitorių kūriniais, naujausiais lietuvių autorių opusais. Vienas įspūdingiausių to laikotarpio įvykių – 1977 m. pastatyta Broniaus Kutavičiaus opera „Kaulo senis ant geležinio kalno“, o kiek vėliau (1979 m.) parengta jo oratorija „Paskutinės pagonių apeigos“ ilgam įsitvirtino mokyklos choro repertuare, pelnė šlovę ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kūrinys ne kartą skambėjo Vilniuje, buvo atliktas Rygoje, Leningrade ir Maskvoje.

R. Zdanavičiaus vadovaujamame chore išaugo dainininkės Saulė Šerytė, Rita Balta (Bieliauskaitė), tarptautinių premijų laureatas dirigentas ir kompozitorius Vykintas Baltakas (Bieliauskas).

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

 

Kad pajaustų penkių šimtmečių chorinės muzikos raidą

Kalbėdamas apie savo vadovauto choro repertuarą, Rimantas Zdanavičius sakė: „Pradėjęs dirbti Čiurlionio mokykloje neabejojau, kad būsimieji chorų dirigentai visais pojūčiais (dainuodami, grodami, diriguodami) turi pajusti paskutinių penkių šimtmečių chorinės muzikos raidą, stilius, atlikimo ypatumus. Tad formuodamas choro repertuarą ieškojau prieinamų kūrinių nuo Renesanso iki šiuolaikinės muzikos. Vaikai su ypatinga menine nuojauta interpretuodavo Lasso, Palestrinos, Monteverdi, Corelli, Scarlatti, Pergolesi, Händelio kūrinius. Vasaros stovykloje buvome parengę net Bacho Mišių h-moll sopranų ir altų partijas, kurias turėjome atlikti su Leningrado konservatorijos choro vyrų grupe. Deja, projektas nebuvo įgyvendintas. Nemažą repertuaro dalį sudarė šiuolaikinių autorių – Benjamino Britteno, Veljo Tormiso, Einojuhanio Rautavaaros, o ir lietuvių kompozitorių – Bajoro, Balakausko, Bražinsko, Martinaičio, Tamulionio ir kitų – kūryba. Ir, žinoma, Kutavičiaus opusai, kurių daugelio buvome pirmieji atlikėjai. Jautėmės privilegijuoti, turėdami tokio masto kūrėjų po mokyklos stogu.“

Tuo metu išsiplėtė ir mokyklos choro kūrybinių partnerių būrys – ansamblis „Musica humana“, dainininkė Giedrė Kaukaitė, vargonininkai Bernardas Vasiliauskas, Leopoldas Digrys. Gyvas buvo ir choro koncertinis gyvenimas gastrolėse: įsimintina egzotiška kelionė į Osetiją, pasirodymai Rygoje, Taline, Veimare, Duisburge. Koncertuota Leningrado konservatorijos, filharmonijos, Maskvos konservatorijos Didžiojoje ir Rachmaninovo salėse.

Buvo ir kitokio pobūdžio išvykų. „Teko su moksleiviais pakeliauti užmirštant visus muzikinius rūpesčius, – prisiminė R. Zdanavičius. – Atmintina trijų dienų iškyla slidėmis per Žemaitijos kalvas, nuo Šatrijos iki Medvėgalio, arba saulėta savaitė, praleista slidinėjant Karpatų aukštikalnėje. Dalyvavo kone 30 čiurlioniukų! O vienintelės traumos buvo skaudoki nudegimai nuo saulės.“

Būtent tuo laiku gimė dar dvi gražios visos Čiurlionio mokyklos tradicijos, prie kurių atsiradimo ir plėtotės esmingai prisidėjo choras. Koncertą „Viva la musica“, pasak Zdanavičiaus, „įkvėpė geismas kartą per metus jaukiai, šeimyniškai pamuzikuoti savo namuose“. Kita – naujametės operos – tradicija „atsirado kaip vožtuvas susikaupusiai energijai išlieti, atitrūkti nuo mokyklos rutinos“.

„1994 metais išvykau Ispanijon. Mano pareigas perėmė Romualdas Gražinis – ypatingo kruopštumo, gilaus muzikinio mąstymo asmenybė. Išvykau pasirašęs kontraktų vieniems (!) metams ir... užtrukau iki šiol“, – sakė R. Zdanavičius.

 

Kad pajaustų penkių šimtmečių chorinės muzikos raidą

Jau daugiau kaip 2 dešimtmečius mokyklos choro istorijoje tęsiasi Gražinio laikas.

Romualdas Gražinis – Čiurlionio menų mokyklos, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventas, dirigavimą ir grigališkąjį choralą studijavęs dar ir Paryžiuje. R. Gražinio muzikiniam skoniui, įgūdžiams formuotis, ko gero, lemtingos svarbos turėjo dainavimas Zdanavičiaus ir Kutavičiaus laikų mokyklos chore. Choro dirigento profesijos jis siekė tuo metu, kai prasidėjo atlydys, brendo atgimimas ir nepriklausomybės siekis.

Tiesiogiai pažinta mokyklos choro gyvensena, tradicijos ir atvirumas naujovėms lėmė Gražinio, jau savarankiško dirigento, savybes, kurios ir šiandien yra atpažįstamos kaip šio choro originalumo bruožai.

Choras – neatsiejama mokyklos vidinio gyvenimo dalis, taip pat reprezentacinių koncertų puošmena. Tikru mokyklos įvykiu kasmet tampa Choro dirigavimo skyriaus abiturientų egzaminai-koncertai. Be šio choro neįsivaizduotume Nacionalinio Jono Aleksos jaunųjų dirigentų konkurso, naujametės operos, tradicinio koncerto „Viva la musica“. Dabar, laisvoje valstybėje, mokyklos choras drąsiai renkasi įdomų repertuarą, gastrolių maršrutus. Du kartus aplankyta Škotija, Vokietija, koncertuota Prancūzijoje (Paryžiuje), Vengrijoje, Čekijoje, Sakartvele, Lenkijoje, Švedijoje, dalyvauta Toronte vykusioje JAV ir Kanados lietuvių dainų šventėje.

Pasakoja Romualdas Gražinis: „Čiurlioniukų repertuaro aukso fondas buvo ir tebėra Čiurlionio harmonizuotos liaudies dainos, Juozo Naujalio ir Broniaus Kutavičiaus dainos. Kasmet repertuarą stengiamės kreipti vis kita linkme, kad chore dainuojantys moksleiviai pažintų įvairios stilistikos muziką. Vis grįžtame prie Renesanso epochos kūrybos. Esame dainavę Buxtehudeˊs kantatą, Mozarto, Mendelssohno-Bartholdy motetus, Mozarto noktiurnus, Gabrielio Fauré giesmes arba atskiras dalis iš jo „Reguiem“, taip pat Mauriceˊo Duruflé motetus ir „Reguiem“. Iš atliktų lietuvių kompozitorių kūrinių įsimintiniausi Onutės Narbutaitės oratorija „Centones meae urbi“ (kartu su kameriniu choru „Aidija“), Broniaus Kutavičiaus oratorija „Paskutinės pagonių apeigos“, taip pat A. Martinaičio kantata „Cantus ad futurum“, F. Bajoro oratorija „Varpo kėlimas“, K. Vasiliauskaitės „Magnificat“, G. Samsono Mišios Kauno arkikatedros 600 metų jubiliejui, V. Bartulio, A. Martinaičio, R. Kabelio, M. Navako, M. Sokaitės premjeriniai sakraliniai kūriniai, Juozo Karoso dainos, A. Zakaro, Z. Bružaitės, N. Sinkevičiūtės, K. Brundzaitės kūrinių programos.“

Dera paminėti ir mokyklos choro repertuarą papildžiusius Zoltáno Kodály vokalinius kūrinius, Ludwigo van Beethoveno Fantaziją solistams, chorui, fortepijonui ir orkestrui, lenkų kompozitoriaus Henryko Jano Botoro simfoniją „Ubi caritas“, parašytą Europos kultūros sostinės Vroclavo užsakymu. Dalyvauta programoje „Kinas kaip muzika“, kurioje skambėjo žinomų lietuvių kompozitorių Eduardo Balsio, Vytauto Barkausko, Broniaus Kutavičiaus, Giedriaus Kuprevičiaus, Giedriaus Puskunigio ir kitų muzika filmams. Mokyklos choras įrašė Anatolijaus Šenderovo muzikos Andriaus Juzėno filmui „Getas“ garso takelį.

1989 m. R. Gražinio suburtas ir iki šiol vadovaujamas kamerinis choras „Aidija“ – tarytum vyresnioji mokyklos choro sesuo. „Aidijoje“ gali atpažinti veidus ir balsus tų, kurie ilgam lieka ištikimi šiai kerinčiai kūrybinei veiklai. Ar už jos neslypi lemtinga mokyklos choro patirtis ir dvasia?

Vytautė MARKELIŪNIENĖ, Lukrecija STONKUTĖ

Birštono vasaros menų akademija