Atsidavęs tautos muzikinei kultūrai

2019 Nr. 3–4 (494–495), Vaclovas Juodpusis

Obojininko, birbynininko, pedagogo Kazimiero Biliūno 100-osioms gimimo metinėms

Klaipėdoje, su kuria susijęs visas brandžiausias obojininko, obojaus ir birbynės pedagogo Kazimiero Biliūno gyvenimo laikotarpis, ir po keturių dešimtmečių, kai jis išėjo Amžinybėn, ryškūs jo muzikinės veiklos atspindžiai. Užsukus į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją, kurioje daugiau kaip tris dešimtmečius intensyviai darbavosi šis muzikos riteris, ir šiandien juntama jo dvasią, nes čia su tokiu pat atsidavimu darbuojasi jo ugdytiniai. Praėjusių metų lapkričio 30 d. konservatorijoje įvyko jau šeštasis tarptautinis Kazimiero Biliūno tautinių muzikos instrumentų solistų, ansamblių ir orkestrų festivalis-konkursas, o štai šių metų vasario 1 d., pasitinkant K. Biliūno 100-ąjį gimtadienį, Klaipėdos koncertų salėje surengtas įspūdingas koncertas „Garsų mozaika“, kuriame savo meistriškumą demonstravo ne tik klaipėdiečiai, bet ir vilniečiai. Tarp iš įvairių Lietuvos vietovių atvykusių klausytojų buvo K. Biliūno mokinių, taip pat ir šių eilučių autorius, mokytojo vadovaujamą obojaus klasę baigęs prieš 61 metus.

Įspūdingą „Garsų mozaikos“ programą kartu su Tomo Ambrozaičio diriguojamu Klaipėdos kameriniu orkestru (meno vadovas M. Bačkus) atliko solistai, grojantys K. Biliūno mėgtais instrumentais – obojumi, birbyne, kanklėmis. Visur spėjantis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros vedėjas profesorius Robertas Beinaris pagrojo F. Bonzono pastoralinę sceną „Ardėnuose“ (R. Beinario aranžuotė) ir A. Vivaldi Koncertą dviem obojams ir styginiams (versiją meilės obojui ir birbynei). Antrasis kūrinys, kurį R. Beinaris griežė kartu su Vytautu Kiminiumi, sužavėjo nepaprasta atlikimo darna ir neribotomis birbynės galimybėmis.

LMTA Liaudies instrumentų katedros vedėja doc. Aistė Bružaitė kartu su kameriniu orkestru puikiai interpretavo A. Martinaičio koncertą kanklėms „Aistmarės“. Programą papuošė B. Dvariono, G. Svilainio, V. Montvilos, A. Pedrollo opusai, atliekami birbynininkų V. Zelenio ir V. Kiminiaus. Koncerto pabaigoje skambėjo L. Mozarto Vaikiška simfonija, ją griežė Klaipėdos kamerinis orkestras kartu su S. Šimkaus konservatorijos liaudies instrumentų skyriaus mokiniais (pedagogai V. Zelenienė ir V. Zelenis).

Tik šešis dešimtmečius trukęs Kazimiero Biliūno gyvenimo kelias – sektinas atsidavimo tautinei muzikai pavyzdys.

Kam teko pažinti K. Biliūną arba su juo bendrauti, o tokių daug galima sutikti ne tik Klaipėdoje, bet ir visoje Lietuvoje ar užsienyje, tas pajuto jo nuoširdumą, pareigingumą, darbštumą. Šios savybės, man regis, buvo jo sėkmingos pedagoginės veiklos paslaptis. Bet mes, kurie pas jį mokėmės, tada apie tai nepagalvodavome, ir tik dabar, praėjus jau gerokai laiko atkarpai, pradedi viską geriau suvokti ir įvertinti.

  1. savybės savaime neatsiranda, jos yra įgimtos ar išugdytos vaikystės, jaunystės metais. O tie metai K. Biliūnui buvo sunkūs. Anksti netekęs tėvo, augo tarp artimųjų, šie išmokė groti įvairiais muzikos instrumentas. „Mano meilė muzikai buvo neapsakomai didelė. Tapau labai laimingas, kada mama, susitarusi su tetomis, nupirko man armoniką. Išmokęs groti buvau mėgstamas visų kaimynų ir draugų, nes pagrodavau gegužinėse ar vestuvėse“, – yra rašęs K. Biliūnas. Sulaukęs dvidešimties išėjo tarnauti į Lietuvos kariuomenę, prasidėjus sovietinei okupacijai pateko į J. Švedo buriamą ansamblį, kuris, regis, ir suformavo jo tautinio meno sampratą, paskatino domėjimąsi lietuvių muzikos instrumentams, kas ypač išryškėjo jam darbuojantis Klaipėdos muzikos mokykloje. Ten išugdė aukščiausios klasės birbynininkus Praną Budrių, Kazį Budrį, Antaną Jonušą, Vytautą Zelenį ir daugelį kitų, žibėjusių ir tarptautinėje arenoje.

K. Biliūnas karo metais grojo Kauno radijo simfoniniame orkestre, o studijuodamas Kauno konservatorijoje duoną pelnėsi grodamas Kauno operos ir baleto teatre. Įgyta praktika vėliau labai pravertė dirbant su mokiniais, K. Biliūnas žinojo, ką patarti pradedančiajam muzikui. Klasėje nereikėdavo akompaniatoriaus – tą funkciją jis pats puikiausiai atlikdavo. Jo bendravimas su mokiniais nesibaigdavo pamokomis klasėje – nepamirštamos stebuklingos iškylos mokytojo valtimi po Kuršių marias ar Klaipėdos kanalą. Baisiu stalinizmo laikotarpiu K. Biliūnas nuoširdžiai globodavo savo mokinius, kad šie neįsiveltų į keblias situacijas. Pats jutau tėvišką mokytojo globą, taip reikalingą paaugliams, susirinkusiems iš įvairių Žemaitijos vietovių.

K. Biliūnas buvo puikus obojaus specialistas, išnaršęs šiam instrumentui skirtą literatūrą. Jo mokytojas R. Džiugas didžiavosi, kad baigdamas Kauno konservatoriją K. Biliūnas atmintinai pagrojo sudėtingą B. Saveljevo Koncertą obojui. O kur dar solidūs klasikų opusai! Jį visada domino ir Lietuvos kompozitorių kūryba, B. Dvariono, A. Račiūno, J. Indros kūriniai obojui ar medinių pučiamųjų ansambliams, nes nuo studijų metų buvo pažįstamas su šiais muzikos kūrėjais. Beje, jo bibliotekoje buvo ir bendraamžio kompozitoriaus E. Balsio Pjesės anglų ragui ir fortepijonui rankraštis, kuriuo ne kartą teko naudotis koncertuose.

Taigi Klaipėda ir joje susirinkęs nemažas būrelis buvusių mokinių bei bendradarbių gražiai paminėjo K. Biliūną, kurio atėjimas į šį pasaulį sutapo su Lietuvos Nepriklausomybės akto paskelbimo pirmosiomis metinėmis. Savo gyvenimu ir darbais Kazimieras Biliūnas įrodė esąs vertas tokio garbingo sutapimo.

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!