Autentiškumo paieškos su Evelina Sašenko
Kai vieną vakarą ekspromtu sugalvojau nueiti į koncertą, visų mane dominusių renginių bilietai jau buvo išpirkti, ir iš kelių likusių variantų pasirinkau Evelinos Sašenko koncertą „Aplink pasaulį per 80 minučių“ Šv. Kotrynos bažnyčioje.
Dainininkė žiūrovams gerai pažįstama – ji 2011 metais atstovavo Lietuvai „Eurovizijos“ dainų konkurse, dalyvauja šansonų, džiazo, tango, miuziklų ir kitokio pobūdžio programose. Tą vakarą ant scenos E. Sašenko talkino Paulius Zdanavičius (fortepijonas) ir Nerijus Bakula (akordeonas). Abu šie Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventai yra aktyviai koncertuojantys džiazo atlikėjai, užsiima ir pedagogine veikla.
Kelionės aplink pasaulį idėja koncertui man pasirodė kiek per saldi ir paprasta. Nesunku suprasti, kad po šiuo skambiu pavadinimu slepiasi žinomų meilės dainų popuri. Tai buvo ankstesnių E. Sašenko koncertinių programų mozaika – skambėjo ir tango, ir miuziklų ištraukos, ir šansonos. Pasak renginio organizatorių, kelionės idėja siekta perteikti mintį, kad pasaulis yra mažas ir kiekviename jo kampelyje žmonės patiria tuos pačius meilės, džiaugsmo, liūdesio, ilgesio ir vilties išgyvenimus. Muzika turi galią tuos įvairiomis kalbomis išsakomus jausmus padaryti suprantamus, panaikinti atstumus ir skirtybes, kalbėti apie tai, kas universalu, brangu ir artima kiekvienam. Galima tik pridurti, kad repertuaro universalumas šiame koncerte iš tiesų buvo juntamas daug aiškiau nei skirtybės – skambėjo saldžios romantinio pobūdžio dainos. Nors buvo lengva klausytis puikiai atliekamų, išjaustų žinomų melodijų, emociškai dauguma manęs taip ir nepalietė. Ir dainų pristatymas buvo tuštokas: Italijoje šilta, Paryžius – meilės miestas... Visas šalis dainininkė labai labai myli, o dainuoja tik nuostabių kompozitorių dainas. Vietoj šios jausmingos pompastikos bent jau man norėjosi išgirsti nuoširdesnę solistės nuomonę.
Muzikinės kelionės maršrutas driekėsi per Lenkiją, Italiją, JAV, Argentiną, Prancūziją, Lietuvą. Skirtingų žanrų muzika (nuo miuziklo „Katės“ iki tango) liudija atlikėjos balsinį ir artistinį universalumą, plačias galimybių ribas. Vienoje dainoje ji įkūnija jautrią mergaitę, kitoje – valdingą moterį, femme fatale, aistringą tango šokėją.
Evelina Sašenko – profesionali ir stipri atlikėja, turi gražų išlavintą balsą, o ir charizmos jai netrūksta. Romantiška, saldoka muzika ir toks atlikimo stilius turi savo klausytojų ratą, bet man ji nėra artima. Pati dainininkė scenoje sakė: „Man malonu, kad Jums patinka. Gal kam ir nepatinka, tas irgi gerai...“
Vis dėlto koncerto pabaigoje keli bisui padainuoti kūrinėliai išryškino E. Sašenko jautrumą, ji tarsi švytėjo. Aš tuo patikėjau. Galbūt antroje koncerto pusėje Evelina paprasčiausiai atsipalaidavo, ištirpo sceninė kaukė ir pasirodė nuoširdi emocija. Cituojant iš koncerto einančius klausytojus – pabaigoje „buvo labai fainai“.
Prie šio muzikinio spektaklio svariai prisidėjo scenografija, kuri iš esmės buvo kuriama apšvietimo priemonėmis. Aistringos itališkos ar argentinietiškos dainos skambėjo ryškiai raudonai apšviestoje scenoje, atliekant baladę Evelina iš viršaus būdavo apšviečiama siauru baltu šviesos spinduliu, suteikiančiu papildomo dramatiškumo. Dūmai scenoje atrodė romantiškai, tačiau tiesiog dusino priekinių eilių žiūrovus. Turbūt nereikia nė sakyti, kad tokie scenografiniai sprendimai vis dėlto nebuvo labai naujoviški ar išradingi.
