In memoriam Anatolijus Šenderovas

Vėlyvą kovo 25-osios vakarą JAV Naujojo Džersio valstijoje, viešėdamas pas dukrą Žanetą Brandt, po sunkios ligos mirė kompozitorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, mūsų bendruomenės narys Anatolijus Šenderovas.
Kompozitorius senokai gyveno ir gydėsi JAV. Prieš tai Vilniuje slaugė sunkiai sergančią žmoną aktorę Agnę Gregorauskaitę, o suteikus jai profesionalią priežiūrą išvyko gydytis pats.
Anatolijus Šenderovas gimė 1945 m. Uljanovske, Rusijoje. 1967 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), prof. Eduardo Balsio kompozicijos klasę. Lygiagrečiai (1965–1967) tobulinosi tuometinėje Leningrado N. Rimskio-Korsakovo konservatorijoje. 1990 m. stažavosi Tel Avivo Samuelio Rubino muzikos akademijoje.
1962–1967 m. dirbo fortepijono mokytoju Vilniaus karininkų namų muzikos studijoje, 1967–1968 m. dėstė teorines disciplinas Klaipėdos Stasio Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje. 1972–1976 m. Anatolijus Šenderovas buvo Vilniaus plokštelių studijos redaktorius, 1976–1980 m. – tuometinės Vilniaus pedagoginės mokyklos dėstytojas, 1995–1996 m. – Lietuvos kompozitorių sąjungos atsakingasis sekretorius. Nuo 1996 m. kompozitorius visą profesinį laiką ir dėmesį skyrė kūrybai.
Gausiame Anatolijaus Šenderovo kūrybiniame palikime – keturi baletai, keliolika koncertinio žanro kūrinių, oratorijos, orkestrinė, kamerinė, vokalinė muzika, kūriniai vaikams, muzika dramos spektakliams ir kino filmams. 1997 metais kompozitorius pelnė aukščiausią šalyje kūrėjo įvertinimą, liudijantį išskirtinį menininko braižą ir kūrybos pripažinimą, – Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.
Specifinė derminė spalva, aritmiška, improvizacinė muzikinės medžiagos plėtotė, kūrinio auginimas iš tam tikro teminio moto, ryškus emocingumas, tvirta dramaturgija, energetika – visa tai suteikia Anatolijaus Šenderovo muzikai ryškų atpažįstamą skambesį, kuriam netrūksta magiško paveikumo. Joje tarsi susipynę archajiški rytietiškos muzikos motyvai ir abstraktesni atonaliosios muzikos bruožai. Kūryboje jis nedeklaravo prisirišimo prie kokios nors vienos komponavimo sistemos, iš gausybės priemonių atrinkdavo, jo manymu, svarbiausias konkrečiam kūriniui.
Anatolijus Šenderovas daug dėmesio skyrė sakralinei tematikai, pasitelkdamas Senojo ir Naujojo Testamentų siužetus ir tekstus hebrajų bei lotynų kalbomis. Gilinosi į seniausius kultūros klodus ir biblinę tematiką, naudojo sefardų, aškenazių ir litvakų tradicinės muzikos elementus.
Anatolijaus Šenderovo muzika puikiai įsiliejo į europietišką naujosios muzikos kontekstą, jo kūriniai skambėjo keliose dešimtyse tarptautinių muzikos festivalių ir pasaulio koncertų salių Europoje, Izraelyje, Japonijoje, JAV, Kanadoje, Naujojoje Zelandijoje, Pietų Afrikos Respublikoje ir kt. Jis yra kelių tarptautinių kompozicijos konkursų laureatas, ryškiausias apdovanojimas – Europos kompozitoriaus premija „young.euro.classic“ festivalyje Berlyne 2002 metais už Koncertą violončelei ir simfoniniam orkestrui „Concerto in Do“, sukurtą violončelininkui ir bičiuliui Davidui Geringui.
Kompozitorius palaidotas Sudervės žydų kapinėse šalia savo tėvų.

ŠEŠTADIENĮ, KOVO 30 D., ANATOLIJAUS ŠENDEROVO KOLEGOS, MUZIKAI ATLIKĖJAI, ŠEIMOS NARIAI, GIMINĖS IR BIČIULIAI RINKOSI Į LIETUVOS KOMPOZITORIŲ SĄJUNGĄ PRISIMINTI MUZIKOS KŪRĖJO IR ŽODŽIU PALYDĖTI JO AMŽINYBĖN. POPIETĘ VEDĖ MUZIKOLOGĖ, MONOGRAFIJOS APIE A. ŠENDEROVĄ AUTORĖ KAMILĖ RUPEIKAITĖ, RENGINĮ PAPILDĖ KOMPOZITORIAUS MUZIKOS GARSO IR VAIZDO ĮRAŠAI.

***

 

Kai kovo 26-ąją, užklupo liūdna žinia, buvo sunku patikėti, kad Lietuva neteko vieno ryškiausių, savičiausių litvakų bendruomenės kūrėjų. Būdamas žydas, kurio tėveliai atkilo iš Baltarusijos, bet gyvendamas Lietuvoje, jis nuostabiai tiksliai gebėjo perteikti lietuvių muzikinį melosą tokiuose kūriniuose, kaip „Skambi naktis... Ir žalios pušys skrenda...“ (Lacrimos, M. K. Čiurlionio tekstai), „Amžinas būties ratas“ (Kristijono Donelaičio tekstas) arba „Dedikacija Eduardui Balsiui“ (Nr. 2). Man tokios pajautos reiškė, kad būčiai jautrus kūrėjas visada įsiklauso į slapčiausius tautos dvasios virpesius ir savo talento dėka moka jas perteikti panaudodamas ir lietuviškas kankles, ir vokalą. Lyrinis lietuvių pradas jam, kad ir keista, nebuvo svetimas, netgi artimas. Pasakyčiau netgi daugiau: jis įsiklausė į lietuvių gyvenimo ritmą, prisiderino prie jo ir sėmėsi gražiausių inspiracijų.

Didelę dalį kūrinių Šenderovas skyrė ir savo tautos būčiai, neretai tragiškai, apmąstyti garsais. Tie kūriniai – „Giesmė ir šokis“, „Sulamitos giesmės“, „Ya lali“, „Dovydo giesmė“ ir daugelis kitų – atskleidė ne tik žydų muzikinį mentalitetą, kupiną džiugesio ir dramatizmo, melodikos ir ritmų, bet ir buvo nuspalvinti jam būdingu humoru, netikėtumo ir teatrališkumo elementais. A. Šenderovo premjeros visada žadėdavo, kad tai bus ypatingi, profesionaliai išbaigti, stebinantys naujumu, bet kartu apeliuojantys į universalius humanistinius klodus opusai.

Vienu metu tapau Anatolijaus kūrybinių idėjų patikėtine: mes susitikdavome jo namuose Nemenčinėje, jis pats kepdavo pusryčių kiaušinienę, prieš tai nuvedęs į patalpą, kurioje gyveno jo dvi mylimos vištytės. Šenderovas buvo puikus pašnekovas ir mąstytojas, jam rūpėjo visi filosofiniai žmogaus būties ir kūrėjo toje būtyje klausimai. Jis mokėjo tai pasakyti, kalbėdavo daug ir užsidegęs. Anatolijus buvo nerimstanti siela, kuriai rūpėjo palikti Lietuvos muzikinio gyvenimo dienoraštį tokį, kokį jis matė. Buvome sutarę parengti pokalbių knygą ir jau darėme įrašus. Bet staiga jis pasakė: „Dar yra laiko, niekur neskubu, ta knyga gali palaukti“. Deja, jos taip ir neparašėme. Žmogus mano, kad jo laikas begalinis, o Dievas nusprendžia kitaip...

Labai norėjau, kad Lietuvos šimtmečiui skirtų renginių fone nuskambėtų A. Šenderovo kūrinys, parašytas lietuviškai birbynei ir simfoniniam orkestrui. A. Šenderovas sutiko parašyti koncertą, numatėme, kad jį atliks Egidijus Ališauskas. Ir tai liko tik svajonė. O labai gaila, nes būtent Šenderovo muzikinis mąstymas, profesionalumas ir gebėjimas apeliuoti į klausytojo emocijas būtų buvęs tas ryškus akcentas, kurio taip trūko šimtmečio renginiams.

Anatolijus Šenderovas buvo išskirtinė asmenybė tarp šiuolaikinių kompozitorių, nes visada buvo ištikimas klasikinei kompozicijos mokyklai ir pareigai, kurią suvokė kaip vertybių muzikos kalba perteikimą klausytojui. Jam rūpėjo, kaip žmogus reaguos į jo kūrybą. Jo kūriniai – aukščiausios prabos kompozicijos, atskleidžiančios geriausias lietuvių ir žydų tradicijas, atspindinčias aukštąjį dvasinį pasaulį. Tam jis naudojo ir citatas, ir programines nuostatas, ir – svarbiausia – meistriškai sukomponuotą garsinę medžiagą, kuri gyvena savo gyvenimą, įtraukia, jaudina laiko pajauta, dramaturgija, tekstais.

Anatolijus Šenderovas – ryški ir anksti užgesusi žvaigždė. Talentingo žmogaus kūryba, tapusi neatsiejama pasaulio muzikos lobyno savastimi, galėjo dar tiek daug mums papasakoti, kad neužmirštume, iš kur atėjome ir kur einame... Niekada to neužmiršime.

Daiva TAMOŠAITYTĖ, muzikologė

***
Anatolijus buvo nepaprastai draugiškas, atviras, linksmas.

Vieno jo muzikos motyvo gana, kad pasakytum, kas kūrinio autorius. Susitikę kone kaskart prisimindavome savo mokytoją Eduardą Balsį. Laikas keičiasi, muzikinė aplinka irgi, bet Anatolijus nuolat pabrėždavo: „Ką šis žmogus mums davė, tą ir turėkime, branginkime, tuo ir vadovaukimės.“ Anatolijaus kūryba išsiskyrė tokiu... muzikos meilumu. Visi žavėjosi jo muzika, nesvarbu, kokios formos ar matmenų būtų kūrinys. Jis nepalikdavo abejingų. Tai ir yra tas balsiškas palikimas: ką rašome – viena, bet reikšmingiausia tai, ką perduodame kitiems, kitoms kartoms.

Niekada nepamiršo savo genties šaknų. Retas kuris kompozitorius žydas savo kūryboje skyrė tiek dėmesio žydiškai tematikai. Anatolijus – priešingai, jos ėmėsi drąsiai, atvėrė žydų muziką pasauliui. Manau, šiuo požiūriu A. Šenderovas yra žymus pasauliniu mastu. Tikiuosi, jo muzika ir toliau plačiai skambės.

Algirdas MARTINAITIS, kompozitorius

 

***
Prieš daugiau nei 20 metų man gana netikėtai teko beveik per parą parengti A. Šenderovo oratoriją „Šma Israel“ („O Izraeli, klausyk“). Po pirmos repeticijos vakare Anatolijus man dar kartą sudainavo, sušoko ir išaiškino kūrinį. Jo muzikoje dramaturgija, charakteriai, įvaizdžiai visada buvo itin ryškūs, juos galėjo papasakoti žodžiais, emocijomis, žvilgsniais. Mane jis taip palaikė, taip vaizdingai perteikė visą reikalingą informaciją – niekada to nepamiršiu! Tada užsimezgė mūsų ir kūrybinė, ir žmogiškoji draugystė. Savų žmonių Anatolijus niekada neišduodavo, globojo, mylėjo juos ir nuolat būdavo šalia. Keista tai sakyti jau būtuoju laiku. Paskutinį kartą kalbėjomės telefonu – gilią naktį Anatolijus paskambino iš JAV. Daugiausia kalbėjomės apie jo autorinį koncertą 2020 metų lapkritį Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Nors Anatolijus jau gydėsi, bet išsiskyrėme be jokių nuogąstavimų dėl sveikatos.

Robertas ŠERVENIKAS, dirigentas

 

***
Šiomis savaitėmis dar planavome jo autorinį koncertą 2020 metų rudenį. Tada kompozitoriaus 75 metų sukakties proga būtų skambėjusi oratorija „Šma Israel“.

Kiekvienas A. Šenderovo pasirodymas būdavo didžiulis muzikinis įvykis, tarsi festivalis, į kurį atvykdavo daugybė jo bičiulių ir atlikėjų iš viso pasaulio. Tai vienas ryškiausių šiuolaikinių lietuvių ir litvakų kompozitorių, pasiekęs didelį tarptautinį pripažinimą – jo kūriniai labai plačiai skambėjo Europoje, JAV, į savo repertuarą juos įtraukdavo žymiausi orkestrai ir solistai. Jo muzika ekspresyvi, tačiau harmoninga. Kaip ir pats Anatolijus – juk jis buvo itin nuoširdus ir atviras. Visi, kas su juo bendravome ir draugavome, visi, kas atlikdavo jo kūrinius, labai mylėjo ir jį patį, ir jo muziką.

Rūta PRUSEVIČIENĖ, Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinė direktorė

 

***
Anatolijaus tėvelis, garsaus Lietuvos kvarteto narys violončelininkas Michailas Šenderovas, buvo pirmasis mano mokytojas tuometinėje dešimtmetėje muzikos mokykloje prie Lietuvos valstybinės konservatorijos. Mūsų pažintis su gal puse metų vyresniu Anatolijumi prasidėjo labai anksti, nes pamokos kartais vykdavo Šenderovų namuose. Po tėvo mirties liko italų meistro dirbdinta violončelė – vienas garsiausių instrumentų Lietuvoje, Michailui atitekęs po jo profesoriaus iš Sankt Peterburgo mirties. Anatolijus man pirmam pasiūlė tą violončelę įsigyti, ja Čiurlionio kvartete griežiau nuo 1987-ųjų iki atsisveikinimo koncerto pernai spalį.

Saulius LIPČIUS, violončelininkas

 

***
Mus paliko toks gyvybingas ir gyvenimą mylintis žmogus! Kai mokiausi Klaipėdos Stasio Šimkaus muzikos mokykloje, į ją atvažiavo jaunas kompozicijos dėstytojas. Nedidukas, apvalutis, tikras kūlverstukas. Buvau vienintelė jo klasės studentė. Savo pareigų A. Šenderovas griebėsi su didžiausiu užsidegimu.

Dėstytojo liepiama parašiau preliudą fortepijonui. Anatolijus buvo kompozitoriaus Eduardo Balsio mokinys. Jis man pažadėjo, kad kai garbusis kūrėjas atvažiuos į Klaipėdą, būtinai turėsiu jam paskambinti savąjį kūrinį. E. Balsys tikrai atvažiavo, turėjau pagroti jam preliudą. Įsivaizduokite, skyrė dėmesio kažkokiai trečiakursei mergičkai! Suprantama, dėstytojo paprašytas. Tas žmogiškas ryšys man visą gyvenimą darė didžiulį įspūdį. Vis prisimindavome su Anatolijumi, kad buvau vienintelė jo studentė.

Didžiausią įspūdį jo muzikoje man daro tas savosios tautos girdėjimas – gebėjimas jautriai parodyti jos skausmus ir džiaugsmus. Nemačiau jo pikto, pavydinčio. Tolerantiškas žmogus, mokėjęs džiaugtis gyvenimu ir kūryba.

Zita KELMICKAITĖ, muzikologė

 

***
Tai pasaulinio lygio kompozitorius! Jis yra vienintelis žydų autorius, kuris hebrajų melosui suteikė tokias galingas formas ir iškėlė į pasaulines aukštumas. Tarkim, joks iš Izraelio kilęs kompozitorius nieko panašaus nėra padaręs.

Kovo pradžioje Klaipėdos koncertų salėje E. Balsio šimtmečio proga buvo griežiamas Anatolijaus „Trio grosso“ (versija fortepijoniniam trio ir kameriniam orkestrui). Anatolijus po koncerto skambino iš JAV, teiravosi, kaip pavyko koncertas, ar visi akcentai buvo sudėti. Jis juk buvo krapštukas. Patikinau, kad visi akcentai buvo vietoje, o įvykis – didis.

Viktoras GERULAITIS, muzikologas

 

***
Kūrybinis ir dvasinis artumas, abipusė pagarba, ištikima draugystė – tai vertybės, kuriomis buvo persunktas ilgus metus trukęs mūsų kūrybinis bendradarbiavimas.

Pirmas mūsų susitikimas su Anatolijaus Šenderovo kūryba įvyko prieš keturis dešimtmečius. Pradžioje buvo tik muzika ir „privalomas“ atlikėjo bendravimas su kompozitoriumi. Taip mūsų repertuare įsitvirtino Sonata, Keturios miniatiūros violončelei ir fortepijonui, Kvartetas violončelėms. Impulsas glaudesniam bendravimui buvo Dvi Sulamitos giesmės balsui ir fortepijonui. Išgirdę šį kūrinį supratome, kad jį privalome turėti savo repertuare. Paprašėme Anatolijaus sukurti versiją violončelei ir fortepijonui. Jo „gerai“ ir buvo naujų santykių ženklas, nuo 1996-ųjų prasidėjo „maratoniniai“ bendravimai: žydų muzikos ir dvasios pažinimas, naujų kūrinių atsiradimas, kitokios ankstesniųjų versijos. Sulamitos giesmes violončelei ir fortepijonui esame atlikę daugybę kartų įvairiose šalyse ir patys, ir su mušamaisiais instrumentais, ir su kameriniu orkestru. Vėliau „Armonų trio“ su Ingrida Armonaite repertuarą papildė Anatolijaus fortepijoniniai trio, „Atmosfera“ su saksofonininku Petru Vyšniausku, Arkadijumi Gotesmanu, Pavelu Giunteriu ir kiti kūriniai.

Neužmirštamas Trečiojo koncerto violončelei, dedikuoto Armonų dinastijai, rengimas premjerai 2012 metais. Savo laiške mums jis džiaugėsi, kad esame bendraminčiai, kad jis atsižvelgia į mūsų pasiūlymus ir dėl to kūrinys tobulėja. Toks kūrybinis procesas jam siejosi su Šostakovičiaus ir ir Oistracho, Britteno ir Rostropovičiaus, Balsio ir Livonto bendradarbiavimo tradicija. „Mes gyvename tose tradicijose. Manau, kad mūsų dinastijos – tai ne tiesiog gražūs žodžiai. Tai ir yra tai, ką mes darome ir kaip gyvename.“

Anatolijus labai vertino savo kūrinių atlikėjus ir negailėdavo jiems šiltų žodžių.

Simboliškas ir jaudinantis paskutinis pabendravimas (tiesa, neakivaizdinis) su Anatolijumi įvyko 2018 m. lapkritį jam gydantis ligoninėje Vilniuje. Žinojome, kad Anatolijus negalės ateiti į mūsų koncertą Šv. Jonų bažnyčioje, tačiau jis telefonu mįslingai pasakė, kad vis tiek dalyvaus. Ir štai prieš prasidedant koncertui jo vedėja įneša į sceną didžiulę vazą rožių nuo Anatolijaus su užrašu „Forever love you“ ir viešai perskaito mums skirtą laišką, kupiną gražiausių linkėjimų.

Deja, nespėjome įteikti Anatolijui tik ką Lietuvos muzikų sąjungos išleistos mūsų dueto kompaktinės plokštelės „Lietuviškas rapsodas“, kurioje įrašyti du jo kūriniai ir kurios jis labai laukė. Tuo metu Anatolijus jau buvo JAV ir apie plokštelę jam pasakojom telefonu...

Irena USS, pianistė  Rimantas ARMONAS, violončelininkas

 

***
Jis pirma išmoko dainuoti gamą ir tik žymiai vėliau – kalbėti. Jis visą gyvenimą nepailsdamas mokėsi... Anatolijaus muzikoje skamba jo charakteris ir temperamentas – sudėtingas, kontrastingas, su dramatiniais elementais; bet kartu jaučiamas ir šviesos ieškojimas.

Agnė GREGORAUSKAITĖ, žmona

 

***
... Tai buvo netikėta mirtis. Jis planavo savo 75 metų jubiliejų, koncertą, buvo sudaryta programa. Kai paprastas žmogus išgirsta muziką, jis vertina paprastai – man patinka arba nepatinka. Ir kai neprofesionalas sako, kad man labai patinka, noriu dar klausyti, man atrodo, tai daug pasako apie jo muzikines priemones, muzikos gelmę ir tai, kad jis palietė daugelio žmonių sielas... Planuotas koncertas vyks, ir mes visi švęsime jo gimtadienį, jo kūrybą. Deja, jau be jo...

Žaneta BRANDT, kompozitoriaus dukra

 

***
Prisimenu vieną epizodą. Anatolijui buvo gal dveji su puse ar treji metai. Aš einu Basanavičiaus gatve, ir čia, prie cerkvės, kitoje gatvės pusėje – Michailas Šenderovas su vežimėliu. Vežimėlyje – mūsų jubiliatas. Miša, kaip mes jį vadinom, šaukia: „Sauliau, eikš čia, eikš čia, eikš čia!..“ Aš perbėgu į kitą gatvės pusę, ir Michailas sako: „Nu, Tolikai, padainuok!“ Ir Tolikas savo mažu balseliu, vaikelis dvejų su puse ar trejų metų, gražiai padainavo ariją iš kažkurios operos. Aš buvau tiesiog sužavėtas. Sakau: „Miša, tu žiūrėk, kad šitą vaiką darytum muzikantu.“ Taip jis užaugo mano akyse. Man jis visą laiką buvo Tolikas, o dabar apsižvalgau ir matau, kad čia jau yra ponas Šenderovas, žymus kompozitorius, jam jau septyniasdešimt... Net nepatogu taip vadinti, kaip tą mažą berniuką, nuostabiai dainavusį kažkokios operos ariją...

Saulius SONDECKIS,  dirigentas, 2015

 

***
Anatolijus nuo pat vaikystės žinojo, kaip skamba violončelė, kaip ja reikia groti. Gali būti, kad tai lėmė jo susidomėjimą violončele. Vėliau, matyt, ir aš inspiravau jį parašyti nemažai kūrinių violončelei. <...> Manau, kad geriausias jo muzikos apibūdinimas – emocingumas.

Davidas GERINGAS, violončelininkas

 

***
Tam tikri kūriniai yra tapę kompozitoriaus vizitine kortele. Vienas jų – „Concerto in Do“ violončelei ir simfoniniam orkestrui, už kurį A. Šenderovas pelnė Europos kompozitoriaus premiją. Šedevru galėčiau pavadinti Koncertą sopranui, bosui, mušamiesiems ir simfoniniam orkestrui „Prispausk prie širdies mane kaip antspaudą“, už jį kompozitorius apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija. Tai vienas pačių gražiausių biblinę tematiką ir hebrajų kultūros spalvingumą atskleidžiančių Šenderovo kūrinių

Mano supratimu, Šenderovo aukso amžius prasidėjo nuo 1990 metų, kada jis atrado ir pradėjo semti žydų kultūros lobius, išsiliejusius jo kūryboje. Čia yra didžiausias jo unikalumas.

Kamilė RUPEIKAITĖ, muzikos istorikė

 

***
Vienas žmogus jo yra paklausęs: „Maestro, kas Jums svarbiau – melodija ar ritmas?“ Jis atsakė: „O kas svarbiau – lubos ar grindys?“ Aišku, jam viskas buvo svarbu: tiek dinaminis planas, tiek ritminis, dramaturginis... Jis rašė labai jausmingą muziką, tad ir melodinė linija jam ypač svarbi. Manau, publika jo muziką mėgsta dėl to, kad ji išlieka ir galvoje, ir širdyje.

Ingrida RUPAITĖ, smuikininkė

 

***
Prisiminus Anatolijų Šenderovą širdį užlieja begalinė šviesa, šiluma ir dėkingumas. „Neužmirštuolėmis papuošiu širdį“, – pamąsčiau prieš kelias dienas klausydamasi A. Šenderovo „Concerto in Do“.

O atrodo, dar taip neseniai klausėmės šio kūrinio įrašo kartu su Maestro jo namuose, Nemenčinėje... Namuose, kur daug daug partitūrų, pieštukų, trintukų ir muzikos garsų... Prisimenu šiltą šypseną Anatolijaus veide. „Šis kūrinys man ypač brangus“, – tą dieną prisipažino jis.

Kompozitoriaus pasaulis man atrodė labai ypatingas – nepaliestas šiuolaikinio pasaulio skubotumo, jame egzistavo tik tai, kas tikra, gražu ir prasminga.

Ir nors Anatolijaus jau nebesutiksime nei gatvėje, nei operos teatre, daugelis jaučiame, kad Maestro dvasia yra kažkur šalia, tarp mūsų...

Julija DEMIDOVA, A. Šenderovo kompozicijos mokinė