Judita Leitaitė: „Kiekviena diena yra dovana ir ji turi būti prasminga“

Judita Leitaitė dainuoja jau keturis dešimtmečius, tačiau atrodo, kad laikas ją aplenkia. Energinga, jaunatviška, stilinga, grakšti ir visuomet pasitempusi – tokia ji ir scenoje, ir gyvenime.
„Muzikos barams“ dainininkė pasakoja apie dainavimo džiaugsmą, suvokimą, kad gyventi beprotiškai įdomu, apie tai, kaip svarbu mylėti save. „Būtina ir disciplina, negalima leisti sau ištižti. Mano šūkis – po gulinčiu akmeniu vanduo neteka, tačiau šiemet ėmiau ir pasakiau sau: viskas, reikia save tausoti!“ – nusijuokia Judita Leitaitė, atverdama duris namų, kuriuose jaukiai murkia katinas Džekas.

– „O, kaip scena skiriasi nuo gyvenimo... Nežinau, kuo baigtųsi gyvenimas, taip nuoširdžiai širdį atlapojus“, – prieš daug metų sakėte mūsų žurnalui. Tai ar tikrai tą širdį atlapojus baigtųsi blogai?

– Scena man kaip narkotikas, joje aš atveriu širdį, parodau, kaip gyvenu. Pavyzdžiui, kodėl geriausias visų laikų dainininkas Virgilijus Noreika, nors ir labai negalėdamas, beveik iki mirties dainavo? Būdamas 82-ejų galėjo ir nebedainuoti, tačiau scena yra gyvenimas. Jei traukinys sustos, jį užvesti bus labai sunku. Man scena – gyvenimo būdas, joje aš įsikraunu, pamirštu rūpesčius, tai tarsi psichoterapijos seansas. Net jei skauda ką nors, pamirštu.

– Kiek reikia laiko, kad nulipusi nuo scenos „išeitumėte“ iš vaidmens?

– Yra tokių koncertų, į kuriuos ateina užsieniečių. Jie manęs nepažįsta, bet juos vis vien reikia sudominti ir sukurti gerą atmosferą. Mane dėl to kartais pavadina geros nuotaikos tablete, nes visi išeina patenkinti. Bendrauti su publika reikia sveikatos ir išmonės, todėl kokią valandą po koncerto esu labai pakylėta.

Žinoma, reikia nepamiršti poilsio. Man tai – Kalėdų eglutė, žaisliukai, lengva muzika, gražus filmas, maisto gamyba, pasivaikščiojimas po Vilnių. Gyvenu patogioje vietoje, viskas arti. Užsuku į Dievo Gailestingumo šventovę, kuri atidaryta visą parą.

Žinote, man taip juokinga, kai žmonės sako neturintys ko veikti... Laukia tiek neperskaitytų knygų, nematytų filmų, spektaklių, parodų. Taip įdomu gyventi! Aišku, būna nuopuolių ir išgyvenimų, bet didžiausias gydytojas yra darbas. Būtina ir disciplina, negalima leisti sau ištižti. Mano šūkis – po gulinčiu akmeniu vanduo neteka, tačiau šiemet ėmiau ir pasakiau sau: viskas, reikia save tausoti!

– Anuomet sakėte, kad slegia žmonių susvetimėjimas. Ar šiandien jis nėra dar didesnis?

– Kažkur mačiau vaizdelį: dingo internetas, ir į kiemą pasipylė vaikai, visi pradėjo džiaugtis žiema. Aišku, kai važiuoju troleibusu, matau, kad visi įlindę į telefonus. Įdomi ta informacija, dabar ir aš turiu planšetę, tai lendu, žiūriu. Bet reikia saugotis ir nepaslysti, nes tame triukšme yra labai daug niekalo, reikia mokėti atsirinkti, kas naudinga.

– Esate aplankiusi daug pasaulio šalių, koncertavusi įvairiems žiūrovams. Ar lengva rasti ryšį su publika?

– Lietuvos publika mane pažįsta kiaurai, su ja lengva, bet kai nuvažiuoju į užsienį, užkariauti klausytojus sunkiau. Visada vežuosi labai daug kūrinių, juos keičiu. Mano pianistai eina iš proto, nes niekada nežino, kas tiksliai koncerte bus, bet kaip kitaip man elgtis? Yra žmonių, kuriems be dainos „Balandėlė“ nėra koncerto, tai kodėl gi jos nepadainavus? O ją sudainuoti gerai oi, kaip nepaprasta.

Vienas įdomesnių mano koncertų buvo Lukiškių kalėjime. Sužinojau, kad vienas iš kalinių po pasirodymo davė vienuolio įžadus ir pasakė, kad laisvėje niekada nebūtų nuėjęs į tokį koncertą ir kad tai jam yra dovana. Tai buvo pati geriausia recenzija gyvenime.

– Esate sakiusi, kad kartais per koncertą į sceną nusileidžia angelas. Dažnai taip nutinka?

– Būna, ir tokios minutės šventos. Prisimenu, kartą Šiluvoje po mišių dainavau „Žibuokles“, grojo vargonai, o kai baigiau, stojo ilga tyla ir tik tada pasigirdo ovacijos. Po kelių dienų kitame mieste mane atpažino koncerte buvusios moterys. Jos klausė, kas man buvo atsitikę, kad taip nuostabiai sudainavau „Žibuokles“.

Kažkas atsitinka, ir aš to paaiškinti negaliu. Norisi pakartoti, bet neišeina. Nekenčiu mašinalaus, suvaidinto dainavimo. Dabar daug kas stengiasi kopijuoti užsienio žvaigždes, bet kol pats nebūsi asmenybė, nieko nepasieksi. O Lietuvos scenoje yra labai daug jaunų ir gabių atlikėjų, bet jiems reikia sunkiai dirbti. Visko išmokstama scenoje, nes mokytis reikia per praktiką.

Mano mylimas dainininkas Aleksandras Vertinskis dainuodavo smuklėse ir restoranuose. Jei norėdavo, antrą nakties padainuodavo taip, kad net padavėjos sustodavo. Tai didelis menas. Dabar netrūksta gražių balsų, ir ką? Nuobodu jų klausytis. Turi būti visas „komplektas“: energija, apranga, išvaizda, maniera.

– Prakalbote apie įvaizdį. Prieš 20 metų sakėte, kad spintoje turite keturias ar penkias sukneles, su kuriomis ne gėda išeiti į sceną. Kiek tokių turite dabar?

– Kai sulauki tokio amžiaus, esi docentė, turi mokinių ir studentų, niekas nieko nebeatleidžia. Dėl suknelių – čia išvis komedija! Kažkur esu dainavusi prieš penkiolika metų, ir neseniai viena moteris tiksliai nupasakojo, ką buvau apsirengusi, kokius papuošalus tada segėjau. Žiūrovai pastebi ir mažiausias detales. Turiu gerbti publiką ir atrodyti gražiai, todėl dabar dienoraštyje užsirašau, kaip kuriame koncerte buvau apsirengusi, kad, neduok Dieve, neapsirengčiau taip pat. Žmonės ateina į šventę ir jiems reikia ją dovanoti.

Turiu labai talentingą dizainerę Zitą Gustienę, vėliau parodysiu vieną suknelę, kuri išpaišyta Vilniaus bažnyčiomis... Šiaip turiu apie 10 „einamųjų“ suknelių. Viena Juozo Statkevičiaus, apie kurią jis pasakė: kai nežinosi, ką rengtis, eik su šita suknele. Taip ir yra.

– Judita, kiek kartų per metus išeinate į sceną?

– Apie 130 kartų. Nepavargstu, netgi dar daugiau pasirodymų norėčiau! Daug koncertuoju bažnyčiose, esu aplankiusi apie 260, kai kurias po kelis kartus. Jau 30 metų koncertuoju maldos namuose, anksčiau daugiausia tai darydavau Skandinavijoje, o dabar kelerius metus kiekvieną sekmadienį dainuoju gimtinėje.

– Kuo skiriasi pasirodymai bažnyčioje ir kamerinėse erdvėse? Kur Jūs pati jaučiatės geriau?

– Nevertinu koncertų gerumo pagal tai. Bažnyčiose gera akustika, tik kad vargonai kai kur būna labai prasti... Mes su dukra smuikininke Paulina Daukšyte aplankome net ir tokias bažnytėles, kurių žemėlapyje nėra. Mane kažkas yra pavadinęs meno misioniere. Su šiuo epitetu sutinku, nes yra tokių kaimo bažnytėlių, į kurias vaikšto seni žmonės, niekuomet neatvažiuosiantys į Vilniuje ar Kaune vykstančius renginius. Jiems toks koncertas šventoje vietoje yra dovana ir džiaugsmas, o aš gaunu daug geros energijos ir emocijų...

– Prakalbote apie dukrą. Kaip sekėsi derinti sėkmingą karjerą ir mamos pareigas?

– Aišku, kad nesisekė. Manau, buvau bloga mama. Vaikus augino ir vyras, ir vyro mama, ir auklės. Trijų mėnesių sūnų palikau namie ir išvažiavau į gastroles.... Išvykdavau kokioms trims savaitėms, pirkdavau dovanėles. Būdavo sunku, tačiau visada reikia ką nors aukoti norint būti geriausiam.

– Tiek metų esate scenoje, žmonės Jus atpažįsta gatvėje. Ar nemanote, kad dabar Jūsų darbas ir yra būti Judita Leitaite?..

– Dabar neturiu mašinos ir daug važinėju viešuoju transportu, vaikštau į turgų, tad išgirstu labai daug gražių palinkėjimų, gerų žodžių, gaunu dovanų. Bet būti vien Judita Leitaite? Ne, man reikia dar labai daug mokytis. Kasdien mokausi iš savo mokinių, studentų – jaunoji karta neleidžia pasenti.

– Ką Jums duoda pedagoginis darbas?

– Iš pradžių jo labai nemėgau, bet dabar suprantu, kad reikia džiaugtis viskuo, ką duoda gyvenimas. Su mokiniais išbandau naujas dainas, akompanuoju jiems, noriu, kad kiekvienas išeitų su gera nuotaika ir pagirtas. Visada galima rasti prie ko prikibti, bet galima greta kritikos suteikti ir viltį, paskatinti norą dainuoti. Pati, sulaukusi aštrių žodžių, tiesiog padėkoju už kritiką ir stengiuosi pamiršti, nelaikyti savyje, juk pati žinau, ką blogai darau.

– Įkūrėte pelno nesiekiančią viešają įstaigą „Muzikos karalystė“, kurios viena pagrindinių veiklos krypčių yra koncertų-pamokų rengimas atokiausiuose Lietuvos kampeliuose, pagrindinėse bei pradinėse mokyklose. Kodėl Jums svarbu šviesti ne tik didžiųjų miestų vaikus?

– Visur yra talentingų žmonių. Kai važinėju po senelių prieglaudas, kalėjimus, mokyklas, matau visko. Net ir mano Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje yra vaikų, kurių šeimose muzika – dešimtaeilis dalykas. Taip neįmanoma užauginti talentų.

Aš pati savo mokines stengiuosi įkvėpti, šviesti. Linguvoje man didelis atradimas buvo Emilija Pukevičiūtė, talentinga 18 metų mergina. Smagu, kad jaunajai dainininkei padeda mokyklos vadovybė. Man atrodo, visuomet reikia kreiptis pagalbos, kalbėtis, nes jei žmogus norės, jis viską pasieks. Galų gale tegul man parašo. Galbūt vertėtų rengti švietėjiškus koncertus, kurių misija būtų atrasti gabius vaikus?

– Ar niekada nebuvote pasakiusi sau: viskas, nusibodo, noriu mesti muziką? Ar meilė jai tiesiog per didelė?

– Man atrodo, kad be muzikos neprapulčiau. Galiu gaminti, galiu mokyti, kaip reikia atrodyti scenoje, kaip sudėlioti koncerto programą, kaip patobulinti dikciją. Tai taip pat labai svarbūs dalykai ir didelis mokslas.

Kiekvieną dieną atsikeliu ir dėkoju Dievui už vakarykštę ir šią dieną. Man kiekviena diena yra dovana, ir ji turi būti užpildyta prasmingai. Dar verčiu, tapau, netgi knygą parašiau! Norėjau išleisti, bet gyvenime įvyko daug pokyčių, galvoju, ką aš naujo pasakysiu ta knyga? Galbūt vėliau prie jos grįšiu.

– Ar Jums labiau patinka atlikti klasikinės, ar populiariosios muzikos kūrinius, pavyzdžiui Edith Piaf dainas, rusų romansus?

– Dabar stengiuosi, kad koncertuose būtų pusė klasikinės muzikos kūrinių, pusė populiariosios. Galima sakyti, kad šiek tiek pataikauju publikai, bet pabandyk nuvažiuoti į kokį mažą miestelį ir dainuoti tik Bachą, Schumanną ar Schubertą...

– Kokią svarbiausią pamoką išmokote per 40 metų scenoje?

– Kai mokiausi pas docentę Salomėją Vaidžiūnaitę, ji man pasakė: „Kai ateini į klasę, už durų turi palikti savo rūpesčius.“ Eidama į sceną už durų palieku visas bėdas.

– Kaip manote, ar dvidešimtmetė Judita pamačiusi Jus būtų patenkinta?

– Dvidešimtmetė Judita net ir nesvajojo, kad viskas taip išeis. Įdomu. Ji tikrai pasidžiaugtų, kad tapo lieknesnė negu tada! Nors aš nekenčiu sporto (juokiasi).