Klasikinė muzika grojama ir lietuvių liaudies instrumentais
2019 Nr. 3–4 (494–495),
Vasario 12-osios vakarą Vilniaus rotušės koncertų salę užpildė lietuvių liaudies muzikos mylėtojai, bet buvo matyti ir nemažai ambasadorių, diplomatinių atstovybių darbuotojų. Tai liudijo, kad koncerto tikslas – supažindinti su lietuviškomis muzikavimo tradicijomis. Šįkart klasikinė Vakarų Europos muzika buvo atliekama lietuvių liaudies instrumentais, taip pabrėžiant tvarų dviejų šiandieniniame muzikos pasaulyje neatskiriamų kultūrų ryšį.
Įdomi ir Lietuvoje dar negirdėta liaudies ir klasikinės muzikos sintezės idėja prieš keletą metų kilo valstybinio ansamblio „Lietuva“ orkestro dirigentui Egidijui Kaveckui. Mintis apie tokio pobūdžio koncertus jam šovusi „Legendos apie pilėnus“ turo metu. Šioje režisieriaus Nerijaus Petroko pagal Vytauto Klovos operą „Pilėnai“ pastatytoje muzikinėje dramoje skambėjo liaudies instrumentų orkestrui aranžuota muzika. Po pasirodymų klausytojai vis stebėdavosi, kaip įdomiai skamba šiais instrumentais atliekama operos muzika.
Vakaro rotušėje programą sudarė J. S. Bacho Koncertas klavesinui ir styginių orkestrui Nr. 3 D-dur, W. A. Mozarto motetas „Exsultate, jubilate“, Koncertas fleitai (obojui) ir orkestrui, B. Britteno Paprastoji simfonija. Orkestro sudėtyje buvo birbynės (kontrabosinės, tenorinės, aukštosios), kanklės, lumzdeliai, ragai, skudučiai, daudytės, skrabalai, tabalai. Skambesio pagrindas – lumzdelio, birbynių ir kanklių spalvos. Kalbėdamas apie siauras tembrines liaudies instrumentų galimybes, dirigentas Egidijus Kaveckas teigė, kad teko ilgai pagalvoti, ar jų garsų užteks žinomiausių kompozitorių sumanymams atskleisti, ar pavyks tinkamai aranžuoti kūrinius. Pasak jo, lietuviški instrumentai neturi tiek spalvų, kiek jų gali išgauti simfoninis orkestras, tačiau jų skambesys unikalus. Dažniausiai ansamblio orkestras atlieka liaudies muziką, todėl klasikos kūriniai jo muzikantams turėjo būti įdomi patirtis.
Klasikinių kompozicijų aranžuotes sukūrė lumzdelininkė Rūta Raginytė. Arfos partiją atliko kanklės, fleitą ir obojų „vaidino“ lumzdelis, kitus pučiamuosius ir smuikus – birbynės, o vargonėlius – skudučiai. Viename interviu R. Raginytė pasakojo kurianti tarsi kokią dėlionę ar paveikslą. Tas paveikslas, sukarpytas į gabalėlius ir vėl iš naujo sudėtas, turi būti toks pat gražus ir tokios pačios dvasios, nors ir sukurtas kitokiomis priemonėmis.
Nuo pat pirmųjų garsų buvo girdėti unikalus aranžuotų kompozicijų skambesys. Kai simfoninį orkestrą pavaduoja kanklės, lumzdeliai ir birbynės, nebelieka varinių pučiamųjų skardumo, negirdėti ir mušamųjų. Pučiamuosius čia pakeitusios birbynės kuria daug švelnesnį, melodingesnį skambesį. Lumzdelis pasižymi skardžiu, šaižiu tembru, primenančiu obojų, tačiau jo aukštas registras ir garsinis nekonkretumas kuria įtikinamą fleitos iliuziją.
Kai kurios kūrinių kantileninės lėto tempo dalys buvo aranžuotos netipiškai ir dėl to skambėjo iš tiesų originaliai – čia buvo galima aiškiai girdėti orkestro tembrinius pakitimus. Aptakus, švelnus garsas iškart primindavo tipišką lietuvių liaudies muzikos spalvų paletę.
Pirmojoje koncerto dalyje girdėjome du kūrinius su baroko ir klasicizmo laikotarpius atspindinčiomis solinėmis klavesino ir vokalo partijomis. J. S. Bacho Koncerto klavesinui ir styginių orkestrui Nr. 3 D-dur klavesino partiją atliko Balys Vaitkus. Šios kompozicijos instrumentas nebuvo pakeistas, nes tarp lietuvių liaudies instrumentų nėra klavesino atitikmens. Klavesino skambesys nepaprastai išsiskyrė iš visumos, raiškų jo tembrą sunku lyginti su švelniosiomis kanklėmis ar birbynėmis. B. Vaitkus perteikė J. S. Bacho muzikos stilių, tad pirmoji kompozicija skambėjo nepaprastai barokiškai.
W. A. Mozarto motetą „Exsultate, jubilate“ gražiai ir sklandžiai padainavo Dovilė Kazonaitė, tačiau orkestras kartais užgoždavo vokalą. Vis dėlto vokalu papildytas liaudies instrumentų orkestro skambesys tapo daug artimesnis barokinės muzikos stilistikai.
Nepaisant menkų nesklandumų, pirmoje koncerto dalyje muzika skambėjo darniai, harmoningai ir gyvai.
Antroji dalis man pasirodė silpnesnė, atrodė, kad joje atliekamos kompozicijos buvo prasčiau surepetuotos. Klausydamiesi W. A. Mozarto Koncerto fleitai (obojui) ir orkestrui bei B. Britteno Paprastosios simfonijos klausytojai galėjo pajusti, su kokiais techniniais iššūkiais susiduriama įgyvendinant ambicingą sumanymą klasikinę muziką atlikti liaudies instrumentais.
Pirmiausia, kitoks tembrų pasiskirstymas orkestre lemia nedarnų, nesubtilų skambesį. Pavyzdžiui, šaižiu tembru pasižymintis lumzdelis dažnai užgoždavo birbynes, o švelnus kanklių garsas kartais būdavo vos girdimas. Toks tembrinis neatitikimas sunkina frazavimą ir galimybę nuosekliai perteikti muzikos mintį. Mano nuomone, būtent dėl to kantilenos dažnai atrodydavo nejautrios ir nemuzikalios, o grojant forte kai kuriose vietose būdavo „kapojamos malkos“ – ypač pučiamieji skambėjo aštriai ir stačiokiškai. Liaudiškoje klasikinės muzikos interpretacijoje pasigedau subtilių simfoninio orkestro tembrinių atspalvių ir plačių frazuotės galimybių. Gaila, bet, ansamblio „Lietuva“ orkestrui nepavyko susidoroti su tembriniais ir melodiniais iššūkiais.
Antrojoje koncerto dalyje išryškėjo ir intonacijos problema, ypač lumzdelio solo partijoje (Mozarto Koncertas). Šio instrumento tembras šiurkštus, tarsi su nuosėdomis, tad juo grojant gana sunku išlaikyti švarią intonaciją. Klausantis Mozarto Koncerto buvo girdėti akivaizdus tiek solisto ir orkestro, tiek ir paties orkestro intonacinis nedarnumas. Kontrabosine birbyne grojantis Tomas Matevičius sakė, kad liaudies instrumentų derinimas sudėtingesnis, jie nėra tokie tobuli kaip klarnetai ar kiti klasikiniai instrumentai, reikia daug pastangų, kad muzika gražiai skambėtų. „Bet groti įmanoma“, – pridūrė muzikantas.
Pati idėja klasikinę muziką atlikti liaudies instrumentais – originali ir drąsi, tai unikali lietuviškos kultūros reprezentavimo galimybė. Vis dėlto intonacinės ir tembrinės liaudies instrumentų savybės neleidžia pasiekti brandžios interpretacijos. Akivaizdu, kad šie instrumentai nėra pritaikyti nei Bacho, nei Mozarto kompozicijoms.