Kompozitorius Antanas Jasenka: „Nutūpė paukštis ir gieda ausin“

2019 Nr. 3–4 (494–495), Edita Grudzinskaitė-Gruodis
Pokalbis su Antanu Jasenka – ilgiausiai nešiotas iš kada nors mano rašytų tekstų. Jutau kompozitoriaus neištariamą priekaištą, kad tekstas jau turėtų kvepėti spaustuvės dažais ar pradėti gyvenimą virtualioje erdvėje. Tačiau mūsų pašnekesiai nesileido įspraudžiami į klausimų–atsakymų korsetą, prašėsi kažkokio naujo rakto. Ir laiko.
Nežinia kodėl, bet kartais pasijunti bejėgis su savo žodžiais ir redaktoriui vietoj teksto norisi pasiūlyti žurnalo puslapyje po antrašte įklijuoti kompaktinę plokštelę su kūrinių įrašais.
Tik ten, kūrėjo muzikoje, atsakymai be menkiausio apsimetinėjimo, be interpretacijų, be kalbinančiojo ribotumo – su visa gelme.
Tad šį kartą interviu – be klausimų. Nes atsakymų ir nėra. Kalbėdamas Antanas klausosi – manęs, pats savęs, bundančios Klaipėdos ir nepaliauja kláusęs.
Tokiame kontekste nebelabai svarbu, kur kompozitorius gimė, augo, kokią mokyklą baigė. Palikime tai vikipedijai ir gūglui.
 
Talentai laimi rungtynes, o talentų komanda – pasaulio čempionatus (Michael Jordan)
 
Kompozitorius Antanas Jasenka yra vienas iš Dievo apdovanotųjų gebėjimu pataikyti į taikinį, į kurį niekas kitas negali pataikyti, o gal ir į taikinį, kurio niekas kitas nemato*.
Dėsninga, kad kompozitoriaus sukurta muzika skamba koncertų salėse, jis įdomus tiek „vinilų“, tiek kompaktinių plokštelių leidybos kompanijoms, nuolat kviečiamas į teatro šaudyklą tokio lygio snaiperių, kaip režisieriai Oskaras Koršunovas, Yana Ross, Olga Lapina, choreografė Birutė Letukaitė, dirbo ir su Eimuntu Nekrošiumi.
Jo kūrybinės partnerystės sąraše rikiuojasi Ralfas Wehowsky, „The Hafler Trio“, Williamas Basinski, Antonas Lukoszevieze, Carlas Michaelis von Hausswolffas, „Zenial“, Piotras Kurekas, „Stereo Hypnosis“, Artemiy Artemievas, Marius Jacovskis, Artūras Šimonis, Agnija Šeiko, Giedrė Brazytė, Džiugas Katinas, „DIISSC Orchestra“, jo kūrinius yra išleidusios Rusijos, JAV, Olandijos, Kanados, Ispanijos, Portugalijos, Vokietijos, Belgijos, Anglijos, Prancūzijos, Lenkijos, Lietuvos leidybos kompanijos.
 
Talentas – kaip elektra. Mes jos nebandome suprasti. Tiesiog ja naudojamės (Maya Angelou)
 
Kalbėdama apie A. Jasenką, negaliu susilaikyti nepalyginusi jo su automobiliu. Markė čia ne tiek svarbu. Jis – universalas. Muzika dramos ir šokio spektakliams, akustiniams instrumentams, opera, elektroninė, eksperimentinė muzika.
Sutikite, tokios plačios aprėptys (ir kokybiškos) – nedažnas atvejis. Apžioti plačiai bando visi, ypač jaunieji: ir rašytojai, ir kompozitoriai, ir dailininkai ar fotografai. Tačiau ilgainiui užspringsta, lieka tik bandymai. Dažniausiai kiekvienas kūrėjas turi savo arkliuką, ant kurio reikia joti, kad nejuokintum kitų ir būtum vertas pagarbos. Antanas geba suvaldyti visokio plauko žirgus, ir skirtinguose dirvonuose, ne tik teatro.
Kai girdi A. Jasenkos muziką teatre arba šokio spektaklyje, nelieka klausimų, ar ji gera. Jis skamba įvairiomis spalvomis, harmonijomis, nėra akimirksniu atpažįstamas, o kartais – net nepažinus. Jis – tvirtas tiek stambių formų kūriniuose, tiek akustinio instrumento penklinėje, scenoje gali asketiškai pasitenkinti zvimbiančios grimo lempos ar pelėkautų garsu, smogti į paširdžius „aukso bitės“ geluonimi, „paimti“ publiką hauso ritmu ar išplėšti iš kasdienybės „Missus“ harmoninėmis dermėmis.
 
Nepaprastai jauku būti savo kieme, kur šulinys ir liepos. Bet pasaulis tuo nesibaigia (Sigitas Geda)
 
Vienas mudviejų pokalbių nutiko ryte, Klaipėdoje, po česnako skiltelės ir stiklinės vandens su citrina. Antano namuose, ten, kur ne viena apmirusi sėkla pražydo žiedais, subrandino „Auksinius scenos kryžius“, „Fortūnų“ statulėles, nors reikėjo prasiskverbti ne tik pro lengvą pajūrio smėlį, bet ir pro aštrią ir kietą uolą.
A. Jasenkos kūrybinėje erdvėje it bažnyčios altoriaus garbės vertos šventenybės surikiuoti muzikos instrumentai, elektronika ir garso aparatūra. „Kur yra muzikos instrumentų ir gali suskambėti muzika, ten – mano namai“, – sako Antanas. Muzikos instrumentai, atkeliavę iš vienos ar kitos šalies, kur kas nors jais grojo, kompozitoriui tarsi gyvi pašnekovai ir pakeleiviai.
„Štai „Rhodes piano“. Instrumentas, nors tembras – tik vienas, kainuoja nekuklią pinigų sumą, o ir sveria septyniasdešimt kilogramų. Kompiuteris tesveria du kilogramus, bet turi milijoną skaitmeninių, virtualių, sintezatorių. Tačiau „Rhodes piano“ – nuostabus. Jis turi istoriją ir yra realus. Instrumentas mena 1972-ųjų Ameriką. Laikus, kai atsirado rokas, klestėjo šaltasis džiazas, vystėsi džiazrokas, kai šaltasis karas kvėpavo visam pasauliui į nugarą. Juo grojo Milesas Davisas, Herbie Hancockas, Keithas Jarrettas, Ray Manzarekas, Nilsas Frahmas (ir daugybė kitų). Tai instrumentas, kuris dalyvavo visuose muzikiniuose istoriniuose įvykiuose, o šiandien juo groju aš“, – su aistringu užsidegimu kalbėjo A. Jasenka.
 
Jei žmogus nėra visiškai bukas ir tamsus, be autoriteto jis apskritai negali gyventi (Arvydas Šliogeris )
 
Kalbėdamas apie pradžių pradžią, Antanas prisimena pianinus parduotuvių vitrinose,
chore dainavusius tėvukus, Smetonos laikų dėdę klarnetininką Juozą Jasenką, Aukštesniąją Juozo Gruodžio muzikos mokyklą ir autoritetus, be kurių neužaugame nė vienas.
Muzikos akademijos auditorijose partitūras jis lukšteno su dėstytoju Osvaldu Balakausku, ten pat savarankiškai krimto matematiką ir fiziką bandydamas suprasti muzikos gimimo priežastingumą. Tačiau ir sulaukęs brandos A. Jasenka neturi vienareikšmių atsakymų.
Svarstome, kodėl šiandien visas pasaulis žino W. A. Mozarto vardą, nors tuo pat metu, kai jis gyveno, muziką kūrė dar koks keturiolika tūkstančių kompozitorių. Kodėl jis visuotinai atpažįstamas ir pripažįstamas? Kas yra genialumas? Kodėl tokia tobula Mozarto muzikos forma ir struktūra?
Iš Zalcburgo grįžtame į Kauną. Čia sutinkame Giedrių Kuprevičių, autoritetą, A. Jasenkai dariusį įspūdį lietuviškuose kontekstuose. „Jis turi dovaną. Melodistas. Niekas kitas taip nepadarys. Jo melodija – žaižaruojantis dolce[Edita Gru1] “, – neabejoja A. Jasenka.
 
Atrodo, tartum garsiai išrėktas žodis iškelia tave aukštai, aukštai, tu tampi visiems matomas. Bet – tik akimirką. Žodis subliūkšta lyg pradurtas vaikiškas balionėlis, ir tu nukrenti, ir guli nematomas tarp ,,garsių“ žodžių nuolaužų... (J. Marcinkevičius)
 
„Kai klausai I. Stravinskio „Ugnies paukštės“, galvoji, kad pats Dievas sėdėjo jam ant peties ir diktavo“, – sako A. Jasenka. Pasak kompozitoriaus, mums visiems ant peties kartkartėmis nutupia pats Dievas. Bet tupi ir tas kitas. Gundytojas.
Antanas, kaip ir dauguma, jaunystėje siekė naujojo sudėtingumo (new complexity music), noras sukurti „kažką tokio“, atlikėjui sunkiai įveikiama partitūra buvo tarsi garbės reikalas. „Parašai ir suvoki: „ Matai, nesugroja...“. Dabar tai juokinga. Pagaliau supranti, kad paprasta, bet ne prasta melodija tūkstantį kartų vertingesnė už komplikuotas partitūras“, – teigia kompozitorius.
Įmantrumas vardan įmantrumo, noras kažką pademonstruoti nemažą dalį kompozitorių „paguldė į lentyną“. A. Jasenka juokauja, kad katė perbėgs per fortepijoną – ir jau bus muzika. Tačiau tokiu būdu gimusi muzika tėra tik bandymai. Efektą galima pasiekti greitai, bet tai ir tebus efektas.
Kompozitoriaus įsitikinimu, svarbu, kokią žinią neša tavo muzika. Ją galima padaryti iš „viens du trys“, bet yra ir raidė ž, ir graikiška abėcėlė, ieškant galima labai toli nueiti.
„Kiekvienas laikotarpis svarbus. Reikia pabūti ir jaunam, naiviam. Bet ateina laikas subręsti“, – mano A. Jasenka.
 
Kai žmogų įkvepia koks nors tikslas, sąmonė peržengia bet kokius apribojimus, plečiasi visomis kryptimis ir žmogus atsiduria naujame, nuostabiame pasaulyje. Snaudusios jėgos, įgūdžiai, patirtis ir talentas atgyja ir žmogus atranda save tokį didelį, apie kokį nėra net svajojęs (Patanjali)
 
A. Jasenka nuolat klausia savęs: „Kodėl tu tai darai ir ką nori pasakyti?“ Atsakymai neateina per vieną dieną, greito kelio nėra. „Tyrinėji garsus, svarstai, kaip su jais elgtis, kad pirmiausia pasiektų mane patį. Kūrybos procesas visada įtraukia. Vaikštai kampais, blaškaisi. Kaip sukurti muzikinę visumą, kad perteiktum idėją ir liktum ištikimas sau, išlaikytum savus komponavimo principus ir dar atskleistum vieną ar kitą instrumentą, kad jis suskambėtų? Ir kažkurią akimirką TAI atsitinka. Pojūtis, kad radai atsakymus, ir yra viso kūrybinio proceso tiesos vektorius, kiekvienam būtinas šis etapas… [Edita Gru2] Kurdamas tarsi kažkur pakimbi, ta būsena nėra binarinė sistema, kur tik pliusas ir minusas, pamatai ir 3D, jauti, kaip tarp garsų kažkas plazdena. Gal tai ir yra „nutūpė paukštis ir gieda ausin“? Reikia tik nesiliauti beldus. Beldi – atidaro. Matyt, taip jau man duota – būti ne buhalteriu, o natų ir garsų varovu“, – šypsosi kompozitorius.

Visų mūsų drabužiai vienodi: mes apsirengę laiku. Visi mes turim ir vieną didelį, bendrą tikslą: esam mirtingi (J.Marcinkevičius)
 
Mozartas „Requiem“ parašė labai jaunas, Verdi – sulaukęs brandos. A. Jasenkos manymu, amžiaus cenzas mišių žanrui negalioja, svarbu asmenybės branda.
Dievas žmogų prakalbina pačiais netikėčiausiais būdais. A. Jasenkai toks pokalbis buvo su Česlovo Milošo festivalio Kėdainiuose organizatoriais. Po jo 2016-ųjų vasarą nuskambėjo „Missus“, kūrinys mišriam chorui, trimitui, klavišiniams ir skaitovui, jis sulaukė ne tik muzikų, bet ir didžiulio klausytojų susidomėjimo bei įvertinimo.
Kompozitorius, prieš kurdamas mišias, perskaitė daug tekstų, peržiūrėjo dokumentiką, susipažino su žmogumi, perėjusiu ugnį ir vandenį. „Mane sužavėjo Milošo kuklumas. Senatvėje, grįžęs į Krokuvą, jis turėjo asmeninį disputą su Dievu. Jo istorija paakino pagalvoti, koks yra mano asmeninis santykis su Dievu. Esu tikintis, nors dėl užimtumo, o gal ir tingumo šiek tiek apleidau sekmadienio mišias. Tačiau santykis su Universumu, kuris yra daugiau nei aš ir aukščiau už mus visus, neprapuolė“, – mintimis dalijosi A.Jasenka.
„Missus“ parašytos pagal visus žanro kanonus, susiformavusius per du tūkstančius metų. Į kanoninę mišių struktūrą kompozitorius įterpė XVIII a. lietuviškų pamokslų tekstų, panaudojo ir savo gimimo datą. „Skaičių konfigūracija sąveikauja su forma ir garsu, kūrinį aprengiu dermės ir melodijos bangomis, kurios formuoja pačią kompoziciją, nustato taktų kiekį, harmonines slinktis, simetrijas, skaičius tarsi tampa kūnu, – pasakojo kompozitorius. – Mišių žanras stipriai įpareigoja. Kodėl tai darai? Nori pasikalbėti su Kūrėju, kartu atsiprašyti? Savęs, visų? Senai norėjau imtis šio žanro, tas metas atėjo savaime. Nereikėjo didelių pastangų, muzika liejosi kaip dailininkui piešinys ant drobės. Kartais išgirstu kolegas sakant: „Kodėl mums nepastačius Šekspyro? Kodėl neparašius simfonijos?“ Jei taip kvailai formuluojamas klausimas, tuomet geriau nė nepradėti. Turi žinoti, kam tai darai, kad labai nori kalbėti ir turi ką pasakyti. Paskui privalai sau atsakyt į klausimus, kuriuos kelia žanras ir tik suradęs atsakymus gali imtis kūrybos“, – sakė A. Jasenka.
 
 
Labai dažnai užsisklendžiame savo aplinkoje, stengdamiesi sukurti tylų užutekį, nepastebėdami, kad tas užutekis labai greitai virsta pelke. Mes negalime nusimesti atsakomybės nuo savo pečių už tai, kas vyksta aplinkui (Metropolitas Antonijus iš Surožo)
 
„Su amžiumi kiekvieną dieną vis atsakingiau imiesi savo darbo. Sustiprėjo atsakomybė. Kvaila manyti, kad esi priekyje visų kitų. Visi dabar išsilavinę, apsiskaitę... Tu arba tame pačiame gale, arba tame pačiame priekyje kaip ir kiti. Padarai kokį nors judesį, jis sukelia vibracijas. Žmonės jas skaito“, – sakė A. Jasenka.
Kompozitorius įsitikinęs, kad jei nėra priežasties mąstyti apie tamsiąją Mėnulio pusę, tai žmogus ir nemąstys. Taigi ir savo sukurta muzika gali pastūmėti žmogų mąstyti ar elgtis pagal tavo duotą impulsą. Rašydamas natą ar spausdamas klavišą, turi tai daryti labai atsakingai.
„Pasiklausykime, kas skamba televizijos, radijo eteryje? Dažnu atveju transliuojama „muzika“ turi ardomąjį poveikį. Dar antikoje buvo suprasta, kad bloga muzika griauna valstybę. Yra sukurtas dokumentinis filmas „Vanduo”, kuriame parodoma, kaip paveikiami vandens kristalai, kai muzika skleidžia agresyvumą ar destrukciją ir kai ji harmoninga. Ką renkuosi, kuriuo keliu einu, tokia ir mano kūryba“, – neabejoja A. Jasenka.
 
Kai jūs paklausiate kūrėjo, kaip jis tai padarė, jis pasijunta tarsi kaltas, nes jis to nedarė. Jis tiesiog tik kažką pamatė. Kūrybiškumas yra gebėjimas pasitelkti savo patirtį kuriant naujus dalykus (Steve Jobs)
 
„Kas toji muzika, kas slypi po žodžiu ir aktu „kūryba“ – neįmanoma atsakyti. Pagalvojus, tai, kas sukurta, net nėra mano. Viskas yra gamtoje, visatoje, aš tai pamačiau, pastebėjau, pasižymėjau, perteikiau savo įrankiais. Perkodavau. Gal tik kai kurių iš mūsų čiuptuvai jautresni. Vieno – skaičiams, kito – tekstui, mano – garsui. Yra žmonių, kurie net natų nepažįsta, bet jaučia sistemą, organiką, harmoningumą.
Vaikštom pikti, sakom „mažas atlyginimas, mažas atlyginimas“. Jis mažas dėl to, kad tu pats mažas. Kai turi idėją ir ja degi, pinigai pasiveja. Atlygis gali būti didelis, gali jo nebūti, visaip nutinka. Kur padėta tavo širdis, tai ir turėsi“, – įsitikinęs A. Jasenka.
„Mes visi esame kūrėjai, – tęsia kompozitorius. – Nėra nekuriančio žmogaus. Net ir eidamas vogti automobilio, žmogus pasitelkia kūrybiškumą. Visi gali naudotis šita dovana. Tik klausimas, kur ją nukreipiame. Gamta kūrybinga. Ji pati yra kūryba, jai neįdomus žmogus. Žemei mes visai neįdomūs. Jinai nusipurtys mus vieną dieną, ir nieko čia nebeliks. Čia mums reikia mąstyti, kaip reikia ją globoti.
Žmogus pamiršo save. Neturime laiko paskaityti gerą knygų, paklausyti gražios muzikos, neiname žiūrėti paveikslų. Na, gerai, neini į parodą, bet eik į gamtą, žiūrėk į jūrą, žvaigždes. To pakaks, kad galiausiai pradėtum girdėti ir matyti daiktus tokius, kokie jie yra.“

Tie vaizdai ir muzika – seni / Danguje ir Žemėj, vandeny (Sigitas Geda)
 
„Muzika... Ji tavyje. Yra kūrinių, kurie gimsta per valandą ar parą. Tačiau reikia nepamiršti, kad iki to gyvenau visus 53 metus, skaičiau, ką nors sutikau, tam tikras asmenines pamokas išmokau, žiūrėjau į žvaigždes, klydau, galiausiai patyriau kančią.
Sėdi prie instrumento ir nežinai, iš kur ateina toji vibracija. Pačiupinėji pirštais kažkokius garsus, surenki juos, jie suskamba, ir pats nustembi, susijaudini.
Muzika kartais atsitinka greitai, bet kad ji atsitiktų, reikia nueiti ilgą kelią. Ir nepaliauti ėjus.“
____________________
* A. Schopenhaueris: „Talentas pataiko į taikinį, į kurį niekas kitas negali pataikyti; genijus pataiko į taikinį, kurio niekas kitas nemato.“

[Edita Gru1]Taip ir palikčiau, neieškočiau nei deimantų, nei perlų
[Edita Gru2]Reply to Antanas Jasenka (22/06/2018, 14:21): "..."
Nesutinku, labai graži įžvalga.
Prenumeruokite „Muzikos barus“!