Lietuvos muzikinės būties tyrėja

Pokalbis su ilgą muzikologinės veiklos kelią nuėjusia ir iki šiol aktyvia muzikinės kultūros puoselėtoja Danute Marija Palionyte-Banevičiene

 

– Danute, esate iš tų muzikologių, kurios į daugelį mūsų istorijos skaudulių pirmiausia reaguojate emociškai, Jums ne vis vien, kas vyksta šiandien ir kas vyks rytoj. Panašu, kad tokias aiškias nuostatas atsinešėte iš šeimos.

– Manau, kad emociškai reaguoti į gyvenimo skaudulius skirta didesnei moteriškosios žmonijos pusės daliai. Man taip pat. Turiu prisipažinti, kad būdama paauglė (ir kiek vėliau) mažai susigaudžiau gyvenime, daugelį realijų mačiau naivios svajoklės akimis. Daug kas paprasčiausiai nedomino, o vėliau stačia galva puoliau į mokslus, baiminausi nesuklysti ieškodama savo vietos po saule. Šeimoje buvo problemų, bet mama, nuo pat jaunumės linkusi į dailę, pritarė mano ketinimui pasirinkti muziką.

– Kaip būtų susiklostęs Jūsų profesinis kelias, jei visada būtumėte galėjusi rašyti tai, ką norite ir ką manote?

– Atvirai sakant, ir anais moralinės (ir socialinės) priespaudos laikais temas ir objektus rinkausi tuos, kurie buvo artimi, profesiškai įdomūs, siekdama priminti, pagerbti kurį nors iš mūsų klasikų ar mažiau žinomų autorių. Rašant tekdavo apdairiai laviruoti, vengti aštresnių ideologinių kampų. Paprastai stengdavausi sutelkti dėmesį į muzikinius dalykus.

– Tarp Jūsų dėmesį ilgesniam laikui patraukusių kūrėjų buvo Stasys Šimkus ir Antanas Račiūnas, Vydūnas, Vytautas Bacevičius, Jonas Švedas. Kuo sudomino tokios skirtingos asmenybės?

– Stasį Šimkų įsimylėjau ne tik už jo dainas, bet ir už bekompromisį būdą, nuolatinius mėginimus kakta pramušti sieną. 1963–1964 m. archyve radau didelį pluoštą S. Šimkaus rankraščių – straipsnių, dokumentų, laiškų. Vos ne iš kiekvieno puslapio sklido gilus patriotinis nusiteikimas, širdimi išjausti žodžiai apie Lietuvos nemunų ir ąžuolynų grožį, apie mūsų upelių skaidrumą, žalių žolynėlių skaistumą… Ir mane užliejo ta Tėvynės meilės jausmo galia. Gyvenau sovietinėje tamsybėje, daug ko nedrįsau, o čia tokia sielos laisvė ir didybė! Nuo tada ana tamsybė ir nublanko, neteko stingdančio poveikio…

Iš naujo pradėjau studijuoti originalias Šimkaus dainas. Žadą gniaužė anuomet draudžiama giesmė, kadaise net himnu vadinta „Lietuviais esame mes gimę” (J. Zauerveino ž.), paskui atsivėrė ir kitų, didesnės apimties jo kompozicijų skrynia – tautiškai prasmingos kantatos „Atsisveikinimas su Tėvyne“ (A. Baranausko ž.), „Garbei kovotojų už Lietuvos laisvę“ (sovietų pervadinta „Gyvuok, Tėvyne“, K. Inčiūros ž.), o kompozitoriaus šimtmečio šventėje maloniai nustebino daugelio kritikuota opera „Pagirėnai“ (Maskvos prižiūrėtojų valia pervadinta „Kaimas prie dvaro“; S. Santvaro libretas). Prisipažinsiu, kad kalbėti ir rašyti apie Stasį Šimkų, jo asmenį ir kūrybą, man buvo didelė garbė ir laimė.

– O Račiūnas?

– Susidomėti kompozitoriaus A. Račiūno muzikos pasauliu man patarė specialybės profesorius Juozas Gaudrimas. Pamaniau, kodėl gi ne? Bematant prisiminiau savo stojamuosius egzaminus į konservatoriją ir A. Račiūną, gebėjusį išsklaidyti jaudulį ir tėviškai nuoširdžiai (žinoma, nepastebimai) būsimą studentę pakreipti link teisingo atsakymo. Vėliau įsiminė kitas jo charakterio bruožas: pavadintas profesoriumi, kažkaip nekaltai žvelgdamas į akis, tardavo: „Aš ne profesorius, aš Račiūnas.“

Rinkti medžiagą apie kompozitorių buvo nesunku ir įdomu. Ne vieną vakarą esu praleidusi Račiūnų namuose, klausydamasi kompozitoriaus prisiminimų – ir linksmų, ir skaudžių. Pertraukėlių metu p. E. Račiūnienė, tarpukariu žinoma kulinarė, vaišindavo mus neregėtai skaniais kepiniais.

Knygelę „Valanda su kompozitoriumi Antanu Račiūnu“ rašiau taip, kad pasakojimo forma būtų artima kultūra besidominčiam jaunimui. Greta autentiškų kompozitoriaus minčių pateikiau nemažai medžiagos iš prieškario bei vėlesnių laikų spaudos, jo bendraamžių ir kolegų pasisakymų, savo pačios pamąstymų ir pastebėjimų.

– Jūsų tyrimų laukas driekiasi nuo XIX a. pabaigos iki šiandienos. Kur jaučiatės tvirčiausiai?

– Studijas baigiau kaip muzikos istorikė, bet buvau pakviesta dėstyti į Teorijos (tada kartu ir kompozicijos) katedrą. Nelengva buvo, kol tos dvi specialybės artimai „susigiminiavo“ ir ėmė padėti viena kitai.

Teorijos disciplinas pasijutau tvirčiau išmananti tik po kokių dešimties metų. Per tą laiką išklausiau daugybę gyvos muzikos, parskaičiau kalnus teorinių knygų, išanalizavau dešimtis partitūrų, šimtus klavyrų. Pastangos nenuėjo veltui, padėjo ir gyventi, ir dirbti.

– Praėjusių metų Vilniaus festivalio koncerte „Abi vandenyno pusės. Lietuvių išeivių kamerinė muzika“ skambėjo Juliaus Gaidelio kūrinys „Be tėvynės“ ir Pučiamųjų kvintetas. Manau, prie šio kompozitoriaus žinomumo iš dalies prisidėjo ir Jūsų knyga „Julius Gaidelis – namų ilgesio dainius“. Ką dar jaučiatės pastūmėjusi populiarumo link ar apgynusi nuo nepelnytų užsipuolimų?

– Tikiu, kad mano knyga prisidėjo prie šio egzodo kompozitoriaus žinomumo, o retokai Lietuvoje girdimi jo kūriniai kultūros žmonėms gal tapo suprantamesni, artimesni.

Per visus savo veiklos metus esu parašiusi apie 180 įvairių straipsnių, anotacijų, referatų, atsiliepimų... Rašiau ir apie retai Lietuvoje minimus arba visai neminėtus autorius, tačiau vargu ar tai galėjo pastebimai prisidėti prie jų kūrybos garsinimo, juk svarbiausia – pati muzika. O ginti nuo nepelnytų užsipuolimų teko net patį S. Šimkų: dėl Klaipėdos muzikos mokyklos veiklos peripetijų, sovietų laikais – dėl ignoruotos jo operos. Tiesa, dar esu pasisakiusi už valdžių „kankinamos“ Felikso Bajoro operos „Dievo avinėlis“ pagal Rimanto Šavelio libretą pastatymą, protegavusi šio autoriaus oratorijos „Varpo kėlimas“ (J. Strielkūno ž.) įrašymą į plokštelę, Broniaus Kutavičiaus opuso „Užpustytas kaimas“ vargonams, smuikui ir varpams priėmimą bei atlikimą.

– Jūsų veikla labai plati. Kokios sritys Jums atrodė svarbiausios?

– Muzikologo veikla iš tiesų yra plati, įvairialypė ir daugiabriaunė. Aš taip pat išmėginau daug jos sričių. Pradėjau nuo naujų kūrinių ir koncertų recenzijų, paskui sudomino kūrybiniai portretai – išsamiau rašiau apie Vinco Kudirkos, Vydūno muzikinius darbus, Konrado Kavecko, Vytauto Bacevičiaus, Jurgio Juozapaičio, Felikso Bajoro, Antano Rekašiaus kūrybą. Ilgai teko tyrinėti ir XIX a. Lietuvos muzikinę būtį, rašyti apie pirmuosius kompozitorius mėgėjus, apie giesmynus, religinės muzikos kelius, literatūrines dainas, kuklią anų laikų koncertinę veiklą... Kartu nebūdavo pamirštami mūsų vyresnių kompozitorių ir bendraamžių jubiliejai, premjeros, jaunųjų autorių sėkmės ir nesėkmės.

– Ne kartą rinkotės itin sudėtingas temas – arba sunkiai aprėpiamas dėl medžiagos gausos, arba nelengvai atskleidžiamas dėl jos trūkumo... Viena tokių temų buvo lietuvių simfonija.

– Nuo 1972 ar 1973 m. ilgam sustojau prie bene sudėtingiausio žanro – simfoninės muzikos. Neatsitiktinai lietuviškoji simfonija tapo mano daktarinės disertacijos tema ir kartu veiklos prioritetu. Šią sritį pasirinkau, nes rūpėjo iki pat šaknų pažinti žanro ypatumus, panerti į pačias simfoninio skambesio gelmes. Nežinau, ar pavyko.

– Kaip teigia Moreno Bonda, „kultūra ir auklėjimas koreguoja mūsų žvilgsnį į praeitį, joje sugebame atpažinti tik tai, kas domina mus, kas mums yra aktualu arba naudinga.“ Jūs turėjote puikių progų stebėti, kaip keitėsi kultūros aktualumo samprata, kai į pirmą planą išnirdavo visai kiti dalykai. Gal galėtumėte prisiminti ryškiausius pokyčius ar Jus asmeniškai labiausiai paveikusius įvykius?

– Trumpai atsakyti į šį klausimą – nelengva, juolab kad su muzika ir muzikologija gyvenu daugiau nei pusę šimtmečio. Per tuos metus teko girdėti ir matyti visko – daug įdomių, gerų dalykų, bet nemažai ir prieštaringų, kontroversiškų.

Paminėčiau „revoliucines“ nuotaikas man sukėlusį tautiškai naujovišką Eduardo Balsio Antrąjį koncertą smuikui ir orkestrui (1958), ryškias pasaulio spalvas mums padovanojusius ir tarsi atvėrusius geležinę užkardą Juliaus Juzeliūno „Afrikietiškus eskizus“ simfoniniam orkestrui (1961), liaudiškai guvius Teisučio Makačino „Tris šokius“ kameriniam orkestrui (1961), sielą nuskaidrinusią, savitai apie gentainius godojusią F. Bajoro „Sakmių siuitą“ balsui ir fortepijonui (1969), originalius, prasmių kupinus Vytauto Barkausko „Tris aspektus“ simfoniniam orkestrui (1969), lietuviškos tapatybės sklidinas Algimanto Bražinsko Tris (vėliau Septynias) balades mišriam chorui (1969–1971), su čiurlioniškąja filosofija „susidraugavusią“ Jurgio Juozapaičio simfoniją „Rex“ (1975)...

Vos vėliau (arba lygiagrečiai) pasirodė kiti emociškai ir mentališkai paveikūs darbai: mitinę Lietuvos praeitį atvėrusios ir tarptautinį skambesį pelniusios B. Kutavičiaus partitūros, vitališkumo ir mums nebūdingos ekstravagancijos kupinos A. Rekašiaus kompozicijos, tarp intelekto vaizdinių ir estetinių išgyvenimų balansuojantys Osvaldo Balakausko opusai... Svarbu, kad kiekviename iš čia paminėtų (ir nepaminėtų) darbų gausu spalvų ir atspalvių, stebinančių moderniais deriniais. Tie ypatumai lėmė, kad ne viena lietuviška partitūra atsidūrė pasauliniame XX a. muzikos kontekste. Dar vėliau atsinaujinimo procesą paskatino antrosios Nepriklausomybės priešaušryje į Lietuvą sugrįžusi mūsų egzodo kompozitorių V. Bacevičiaus, J. Gaidelio ir Jeronimo Kačinsko kūryba.

Vidurinė ir jaunoji lietuvių kompozitorių kartos – darbščios ir produktyvios. Jos entuziastingai ieško naujų kelių, bet, regis, vengia gilintis į slėpiningas žmogiškosios būties problemas; pasitaiko ir komercinio dvelksmo. Perfrazuojant giliamintišką Justino Marcinkevičiaus posakį, kaip poezijoje, taip ir muzikoje turi likti ne rankų, bet širdies šešėliai.

– Kiekvienas metas turi ir atradimų, ir balasto. Kas iš dabar besiklostančių muzikos reiškinių Jums kelia daugiausia nerimo?

– Nuo savo metų kalno matau, kad ir šiandien pasitaiko tam tikrų kompozicinės technikos negalavimų. Atsimenu, pokario ir vėlesnių autorių opusų ekspozicijos neretai būdavo grindžiamos raiškiomis, dainingomis temomis, savaip dėmesį traukdavo ritminės, harmoninės ir faktūrinės naujovės. Tačiau temos, deja, dažnai būdavo plėtojamos standartiškai, netgi neadekvačiai jų intonaciniam turiniui; tais atvejais išnirdavo tuščiaviduriai pasažai, nieko nesakančios frazės. Dabar panašius negalavimus pašalino naujų laikų muzikinės patirtys, kokybiškai pakitęs profesinis pasirengimas, motyvuotai įdiegti nauji raiškos būdai, kontekstai ir pan. Bet galima išgirsti ir diskutuotinų dalykų. Štai kai kurie didesnės apimties opusai, kupini įmantraus skambesio, staigių transformacijų, netikėtų spalvinių, dinaminių „atakų“, imponuoja, tačiau visumos mastu neretai dingsta prasminiai akcentai ir kūrinio „bendrasis vardiklis.“ O tai meta nemenką šešėlį ant visos kompozicijos.

Neslėpsiu ir kitų savo abejonių. Anais laikais didelio formato drobėse paprastai vyraudavo „daugiažodiškumas“, kai tarsi iš tribūnos daug kalbama, bet nieko nepasakoma. Dabar pasitaiko kitokių apsiskaičiavimų. Suradęs prasmingą muzikinę mintį (ar bendrą idėjos skambesį), autorius tikslingai sutelkia dėmesį į paveikią jos plėtrą, tačiau nepastebi momento, kai medžiaga netenka savo vidinės potencijos, o tema niekaip neįstengia „nueiti nuo scenos“ (čia neturiu galvoje minimalizmo technikos). Tais atvejais kūrinyje netrunka atsirasti nepageidaujamo ištęstumo. Ne tik man vienai yra kilęs klausimas, kodėl ir XXI a. kūrėjai ignoruoja mūsų mene taip svarbų psichologinio laiko trukmės parametrą?

XX a. antroje pusėje buvo kad ir nedaug, bet įdomių ir stilingų elektronika papildytų kompozicijų. Dabar daugelis jaunųjų naudoja įmantriausias, dažnai lengvai įvaldomas technologijas. Sutinku, tokie laikai. Bet juk ir nauji skambesiai mums turėtų suteikti savitų, prasmingų, įsimenančių potyrių, o ne išoriškai efektingų, bet akustiškai varginančių manipuliacijų. Kartą viename tokių koncertų nejučiomis prisiminiau F. Nietzscheˊs mintį, pasakytą dar XIX a. pabaigoje: svarbu ne išrasti naujus triukšmus, o pasiūlyti naujas vertes. Taigi vertė ir prasmė turėtų tapti ta kelrode žvaigžde, kuri nuvestų klausytoją į taip geidaujamą katarsio glėbį.

– Nors laikai keičiasi, bet muzikologija – vis dar deficitinė specialybė, norėtųsi, kad ją rinktųsi daugiau veiklių ir mąstančių žmonių. Kaip manote, kokius barus muzikologai šiandien yra labiausiai apleidę? Kur labiausiai trūksta jų rankų, kokios didžiausios jų skolos?

– Manau, kad mokslus baigę ir jau patirties įgiję muzikologai pirmiausia turėtų atiduoti skolą anapilin iškeliavusioms kūrybingoms asmenybėms. Nepelnytai pamiršti jau minėtas A. Rekašius, „Kareivio laiškais“ mūsų muziką praturtinęs Vytautas Jurgutis, puikių vokalinių miniatiūrų, melodingos operos „Kryžkelėje“ kūrėjas Vytautas Paltanavičius, simfonine „Gotiška poema“ naują stilistinę kryptį pradėjęs Vytautas Montvila... Didesnio dėmesio vertas ir ne vienas dabar besidarbuojantis autorius bei atlikėjas.

– Koks jausmas apima tarsi nuo aukšto kalno žvelgiant į savo darbus, matant jų visumą?

– Jokio jausmo. Daugelį smulkiųjų darbų buvau visiškai užmiršusi, tik Jūsų paraginta pasiskolinau iš archyvo, peržiūrėjau, sudėliojau. Kai kuriuos skaičiau lyg svetimus, daug kuo buvau nepatenkinta. Bet ką dabar padarysi – buvo tokie laikai ir toks supratimas...

– Jums teko dirbti anuometinėje Kultūros ministerijoje. Ar sunku buvo derinti oficialų ir individualų požiūrius?

– Kultūros ministerijoje kuravau atlikėjų ir kūrybinius konkursus, rūpinausi naujų kūrinių užsakymais, atsakinėdavau į Maskvos užklausas dėl muzikos reikalų, dalyvaudavau naujų muzikinių spektaklių priėmimo procedūrose. Kai netekdavome garbaus muziko, reikėdavo rašyti nekrologus... Nuo oficialių, su ideologija susijusių reikalų stengdavausi nusišalinti – tegul viršininkai sprendžia. Dažnai posėdžiuose tylėdavau, nes anais laikais neturėjau vilties, kad sovietai žlugs...

– Panašu, kad nacionalinė savimonė – viena kertinių temų, jungiančių Jūsų darbus.

– 1956 m. įstojusi į Valstybinę konservatoriją, nutariau kaupti asmeninę muzikologinę bibliotekėlę. Pirmoji knyga, kurią įsigijau iš menkų savo išteklių, buvo prof. J. Čiurlionytės rinktinė „Lietuvių liaudies dainos“ (1955) su išsamiu moksliniu įvadu. Nuo tada ši knyga tapo man kelrode žvaigžde, nuolat skatinusi domėtis neišsenkamais mūsų folkloro lobiais ir puoselėti tautinius jausmus.

Aukščiau minėjau, kad svarbų poveikį padarė intensyvus darbas su S. Šimkaus epistoliniu palikimu. Pirmiausia – jo ugningos, giliai patriotiškos kalbos ir tautinės dvasios sklidinos dainos. Apsipratus Vilniuje, parūpo ne tik kultūros, bet ir visuomeniniai, politiniai įvykiai – tyliai baisėjausi sovietų invazija į Vengriją, pralietu krauju Čekoslovakijoje, džiugino prasidėjusios bendraamžių protesto akcijos Vilniuje ir Kaune. Rašyti kuo daugiau apie nacionalinę muziką tapo ne tik prioritetu, bet ir kitokios Lietuvos siekio išraiška.

– Esate sakiusi, kad vertinti dažniausiai padėdavo (ir padeda) šeštasis jausmas. Ar prisimenate tokių atvejų, kad po kurio laiko pasikeitė Jūsų požiūris į tuos pačius reiškinius?

– Šeštasis jausmas – iš tiesų nepamainomas patarėjas. Aišku, per daugelį muzikologinės veiklos metų ir jis yra apgavęs... Nukentėjusi iš naujo gilindavausi į problemą, dar ir dar kartą išklausydavau naująjį opusą ar perskaitydavau knygą. Požiūris įgaudavo ryškesnius kontūrus, išsigrynindavo.

– Rūta Stanevičiūtė, rašydama apie Krzysztofo Drobos muzikologijos tipą, sako, kad „tai muzikologija, kurios svarbiausia misija yra perteikti pačią muzikos patirtį – matuojamą meniniu tikrumu, individualumu, pajautos aštrumu, gebėjimu kultūriškai įvaizdinti ir komunikuoti“[1]. Ar Jūsų patirtis dažnai oponuodavo kolegų mintims?

– Puiki prof. R. Stanevičiūtės iniciatyva išleisti šviesios, intelektualios, gera linkinčios asmenybės K. Drobos knygą „Susitikimai su Lietuva“. Neabejotinai pritariu Jūsų čia cituotoms ir kitoms jo mintims.

O dėl mano oponavimo kolegoms – beveik neturiu ko pasakyti. Paprastai, kol neįsigilindavau į esmę, neskubėdavau reikšti savo nuomonės. Retai būdavo, kad kategoriškai nesutikdama su vienu ar kitu vertinimu, pastaba, viduje įsiplieksdavau, bet apie tai prisipažindavau tik bendraminčiams. Kartu ieškodavome kontrargumentų.

– Jeigu žinotumėte, kad dar ilgą laiką būsite geros sveikatos, ką svarbiausio norėtumėte nuveikti?

– Nepaisydama leidybos golgotų (finansų paieškos), norėčiau parengti dar vieną monografiją. O visų labiausiai norėčiau dar bent tris kartus apsilankyti Florencijoje ir pagaliau pamatyti senąją Ispanijos sostinę Toledą...

– Ačiū už pokalbį. Linkiu, kad šie troškimai išsipildytų.