Marco Scacchi festivalyje – Vazų kapelos pėdsakais
Kovo 6–23 dienomis Vilniuje jau penktą kartą vyko tarptautinis Marco Scacchi senosios muzikos festivalis. Šiųmečiame renginyje jo organizatoriai renesanso ir baroko muzikos gerbėjams pasiūlė aštuonis renginius. Koncertai vyko ne tik Valdovų rūmuose. Štai kovo 21 d. popietę baroko kompozitorių muziką trio „Barokomotyvas“ gyvai atliko traukinyje, vežusiame keleivius iš Vilniaus į Kauną ir atgal, o vakare koncertavo Vilniaus geležinkelio stotyje. Taip, palaikant pasaulinę iniciatyvą „Bachas metro“ (Bach in Subways), buvo paminėtas Johanno Sebastiano Bacho 334-asis gimtadienis.
Kovo 20 d. senosios muzikos ansamblis „CordAria“ (Rūta Vosyliūtė ir Monta Martinsone – vokalas, Katharina Haun – kornetas, išilginė fleita, Emilie Mory – barokinis smuikas, Johnas Martlingas – teorba, liutnia, Vilimas Norkūnas – klavesinas, vargonai) klausytojams pristatė programą „Gaudeamus Omnes“ – tai buvo reta proga išgirsti XVII a. pirmoje pusėje kūrusių ryškiausių Vazų kapelos muzikantų kompozicijas.
XVII a. pirmaisiais dešimtmečiais Vilniuje veikusi Vazų kapela garsėjo savo kūrybingais ir profesionaliais muzikais. Dauguma jų, kaip ir pats kapelmeisteris Marco Scacchi (Markas Skakis), buvo italai ir, suprantama, puoselėjo to laikotarpio itališkos muzikos tradicijas. Iš istorijos žinome, kad Vladislovo Vazos valdymo laikotarpiu 1636 metais LDK Valdovų rūmuose buvo pastatyta opera „Elenos pagrobimas“ pagal rūmų sekretoriaus italo Virgilio Puccitelli libretą, ir nors operos partitūra neišliko, muzikos tyrinėtojai mano, kad ją buvo sukūręs būtent Marco Scacchi. Pernai rugsėjį „Elenos pagrobimas“ buvo sugrąžintas iš užmaršties – pagal atkurtą partitūrą operą Valdovų rūmuose pastatė italų ir lietuvių muzikai.
XVII a. pirmoje pusėje Europos muzikinės tradicijos išgyveno savotišką lūžį. Iki tol vyravusi vokalu grindžiama daugiabalsė polifoninė renesanso tradicija įgavo naujų bruožų, stiprėjant muzikos audinio vertikalei išryškėja solinis balsas, atsiskiria instrumentiniai žanrai. Didelę įtaką tiems procesams darė Claudio Monteverdi kūrybą, jo sukurta vadinamoji seconda prattica ir operos kaip sinkretinio žanro įsitvirtinimas muzikiniame gyvenime.
Ansamblio „CordAria“ programos išdėstymas tarsi atskleidė muzikos virsmą, vykusį XVII a. pirmos pusės kompozitorių kūryboje. Koncerto pradžioje Monta Martinsone atliko Marco Scacchi giesmę „Osanna Alleluia Vivat“ iš Diubeno rinkinio, skirtą Šv. Kazimierui pašlovinti. Vilimas Norkūnas virtuoziškai ir stilingai vargonais pagrojo nežinomo autoriaus „Phantasia tertii toni“ iš 1591 m. Gdansko tabulatūros. Tada ansamblis iškart perėjo prie vėlyvesnio laikotarpio ir visiškai kitos stilistikos Tarquinio Merulos kanconos „La Illica“. Manau, kad tarp šių labai skirtingų kūrinių reikėjo pauzės.
Programoje netrūko instrumentinių sudėčių įvairovės, prasmingai keitėsi vokaliniai ir instrumentiniai žanrai. Labai įdomiai skambėjo Johno Martlingo solo teorba atliekama Alessandro Piccinini Penktoji tokata, išgirdome savitų akustinių instrumento niuansų ir specifinių, egzotiškų atspalvių. Johnas yra ir puikus liutnininkas.
Apskritai vertinant kolektyvą, kiekvienas jo narys ne tik atsiskleidė kaip puikus savo instrumento virtuozas, puikiai išmanantis istorinio instrumentarijaus specifiką, bet ir kaip jautrus ansamblio muzikantas. Vilimas Norkūnas ir Johnas Martlingas puikiai skambino basso continuo partijas, tačiau pritrūko ryškaus bosinio instrumento violonės, kuris buvo plačiai paplitęs XVII a., tačiau tai ne priekaištas, tik palinkėjimas.
Ansamblį papuošė gerai barokinio dainavimo stilių išmanančios vokalistės Rūta Vosyliūtė ir Monta Martinsone. Jų stiprūs balsai skamba darniai, patraukli išvaizda. Bene labiausiai nustebino Vilimo Norkūno vokaliniai sugebėjimai, kai jis akompanuodamas basso comtinuo kartu su Monta Martinsone atliko Marco Scacchi ariją „Tota Pulchra“ iš Diubeno rinkinio.