Mokytojas ir mokiniai

2019 Nr. 3–4 (494–495), Viktoras Gerulaitis

2019-aisiais minime vieno žymiausių lietuvių kompozitorių ir pedagogų Eduardo Balsio 100-ąsias gimimo metines. Į jubiliejinius renginius pirmieji pakvietė klaipėdiečiai. Nenuostabu – E. Balsio žingsnių aidą mena uostamiesčio grindinio akmenys: čia Balsių šeima gyveno beveik 10 metų, čia jaunuolis Eduardas lankė Vytauto Didžiojo gimnaziją, čia susidomėjo muzika ir pradėjo mokytis groti net keliais instrumentais. Jūra jam paliko ryškius prisiminimus visam gyvenimui. Vėliau, jau tapęs pripažintu kompozitoriumi, E. Balsys dalį savo darbų paskyrė jūrai – nuolatinei gyvenimo ir kūrybos palydovei.

Sausio 15 d. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras surengė iškilmingą jubiliejinių renginių pradžios koncertą. Teatro simfoninis orkestras su smuikininke Lina Marija Songaile pagrojo Pirmąjį koncertą smuikui (kadaise jį išgirdęs Balys Dvarionas susižavėjęs šūktelėjo: „Betgi tai Brahmsas!“) ir Siuitą iš baleto „Eglė žalčių karalienė“. Dirigavo orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis.

Vasarą KVMT pakvies į šokio spektaklio pagal „Eglę...“ premjerą, o lapkritį prikels ir nepelnytai užmirštą E. Balsio operą „Kelionė į Tilžę“. Belieka nusiimti kepurę prieš teatro vadovybę ir artistus.

Neatsilieka ir Klaipėdos koncertų salė, ji žada net kelias E. Balsiui dedikuotas programas. Pirmoji – „Mokytojas ir mokiniai“ – buvo atlikta kovo 1 dieną. Šios programos idėja kilo Klaipėdos kamerinio orkestro koncertmeisterei Ingridai Rupaitei-Petrikienei. Koncerte skambėjo E. Balsio Kvartetas ir jo garsių mokinių kūriniai: Anatolijaus Šenderovo „Trio grosso“, Vidmanto Bartulio „I like Schubert“ bei Fausto Latėno Styginių kvartetas Nr. 2 „Šviesiam atminimui“. Priminsiu, kad Ingrida su styginių kvartetu „Art Vio“, kurio primarijė yra, prieš kurį laiką prikėlė E. Balsio Kvartetą antram gyvenimui, plačiai pasaulyje griežia F. Latėno Kvartetą, būdama Šv. Kristoforo kamerinio orkestro koncertmeistere grojo V. Bartulio kūrinį, o su fortepijoniniu trio „FortVio“ – jam dedikuotą A. Šenderovo opusą. Tiesa, šį kartą viskas atrodė kiek kitaip. Smuikininkės iniciatyva klausėmės E. Balsio ir F. Latėno kvartetų versijų styginių orkestrui bei A. Šenderovo „Trio grosso“ versijos fortepijoniniam trio, mušamiesiems ir kameriniam orkestrui. Deja, tai, atrodo, buvo paskutinis A. Šenderovo kūrinys, skambėjęs jam esant gyvam. Neilgai trukus, tą patį mėnesį, visus labai nuliūdino žinia apie kompozitoriaus mirtį.

Tos E. Balsio, F. Latėno ir A. Šenderovo kamerinių kūrinių orkestrinės versijos tarsi turėjo priminti (ir priminė!), kad E. Balsys buvo vienas žymiausių lietuvių orkestro meistrų. Anot baleto „Eglė žalčių karalienė“ primojo dirigento Ch. Potašinsko, „kito tokio orkestro žinovo Lietuvoje nebuvo ir greitai nebus. Jis sugebėdavo įsiskverbti į slapčiausias orkestravimo paslaptis, ir tai darė su dideliu talentu, labai išradingai.“

Taigi Klaipėdos kameriniam orkestrui (meno vadovas Mindaugas Bačkus) teko nemažas krūvis. Juo maloniau konstatuoti, kad puikus orkestras visą programą atliko be priekaištų. Ypač žavėjo sodrus „violončeliškas“ orkestro tembras ir virtuozinė technika. Kaip visada žaismingai, muzikaliai ir artistiškai dirigavo Suomijos Lapenrantos miesto simfoninio bei „Vilnius Sinfonietta“ orkestrų vadovas Vytautas Lukočius.

E. Balsys – vos trečiojo lietuvių styginių kvarteto autorius (po Čiurlionio ir Gruodžio). Tai pirmas kompozitoriaus didelis ciklinis kūrinys ir vienintelis, kuriame cituojamos liaudies melodijos. Pradėtas dar konservatorijoje 1949 m., baigtas 1953-iaisiais. Pasitariant su tada dar visai jaunu Lietuvos kvartetu ilgai perdarinėtas, redaguotas. Bet 1952 m. kvarteto altininkui J. Fledžinskui rašė: „Žinai, Jurgi, vykusios, geriausios vietos išplaukia iš širdies ir be jokio skausmo, todėl ir nepamatai, kaip jos atsiranda, tuo tarpu dirbtinės, kurios daugiausia reikalauja prakaito, niekuomet nebuvo ir nebus muzikos idealas. Ne!“ E.Balsys niekada neatsisakė šio principo, tad tegu ir „prakaitu aplaistyta“ kvarteto muzika yra iš širdies išplaukusi, emocionali, dinamiška, romantiškai ekspresyvi, kupina bethoveniško (vadinasi – aukščiausios prabos) patoso, žemaitiško humoro ir lietuviškos lyrikos. Keturios kvarteto dalys išreiškia įtampos, veržlumo, susimąstymo ir valiūkiško linksmumo būsenas. Moderni harmonija, meistriškai polifonizuota faktūra, intensyvus motyvų plėtojimas, raiški melodika, subalansuota dramaturgija – puikus techninis tų būsenų raiškos pagrindas. Kūrinys puikiai skambėjo R. Giedraičio ir V. Lukočiaus aranžuotas kameriniam orkestrui.

Trys buvę E. Balsio mokiniai – trys individualybės, trys kūrybos manieros, vienas vyraujantis XX a. pabaigos neoromantinis stilius ir jokių beveidžių mainstream.

A. Šenderovas, baigęs kompoziciją 1967 m., buvo tryliktas iš eilės ir vienas žymiausių, produktyviausių bei tituluočiausių E. Balsio mokinių, dalyvavęs daugiau nei trisdešimtyje tarptautinių muzikos festivalių, tapęs kelių laureatu. Jo muzika patraukli gana nuosaikia, bet turtinga muzikine kalba, jis meniškai ir išradingai naudodavo žydų muzikos lobius. Plati estetinių nuostatų amplitudė nuo subtilios lyrikos iki aštrios ekspresijos, įspūdinga tembrų ir faktūrų įvairovė, stipri dramaturginė tėkmė, ekspansyvus laiko pojūtis A. Šenderovo kūrybą daro išskirtinai vertingą. Tai įrodė ir koncerte nuskambėjusi „Trio grosso“ versija fortepijoniniam trio, mušamiesiems ir kameriniam orkestrui, dedikuota tarptautinių konkursų laureato „FortVio“ 10- mečiui, kurį ansamblis minėjo 2016 metais. Kūrinį įtaigiai atliko I. Rupaitė-Petrikienė, Povilas Jacunskas ir E. Balsio anūkė pianistė Indrė Baikštytė, gana egzotišką mušamųjų instrumentų arsenalą puikiai valdė Audrius Rekašius.

V. Bartulis, kaip ir F. Latėnas, E. Balsio kompozicijos klasę baigė 1980 m. Savo kelią pradėjęs visomis reikšmėmis jautriais minimalistiniais kūriniais, Vidmantas šiandien yra parašęs, atrodo, visų žanrų muzikos: nuo dainos iki operos, nuo pjesės iki simfonijos, nuo grynosios iki taikomosios, nuo teatro iki elektroninės ir t. t. Bet niekada nesivaikė „avangardizmų“, liko melodingas, konsonansiškas, nuoširdus. Baigiantis XX a. ėmė rašyti instrumentinius kūrinius – tarsi paskutinės pagarbos ženklus praėjusių laikų muzikams. Taip nejučia (?) susiklostė serija bendru anglišku (tarptautiniu, pasauliniu) pavadinimu „I like...“. Kiekviename kūrinyje jis įterpia nedidelę kokio autoriaus citatą ir ją „apžaidžia“ savo neprilygstamu bartulišku stiliumi ir metodu. Jo „I like...“ kompozitorių gretoje – Bachas, Berliozas, Dvořákas, Haydnas, Marlene Dietrich, Mozartas, Puccini, Schumannas... Man tie Vidmanto kūriniai – lyg užmaršties budinimas. Savo „I like...“ kompozitorius tarsi sugrįžo į jaunystės moto, kurį yra nusakęs pirmuoju, anot Schumanno, „dieviškojo ištęstumo“ pavadinimu: „Palydžiu išvykstantį draugą, ir mes paskutinį kartą žiūrime į apsnigtus vasario medžius...“.

Šį kartą skambėjo „I like Schubert“ su kompozitoriaus Kvinteto in C, op. 163, Adagio dalies nepaprastos šilumos fraze, autentiškai pasigirstančia kūrinio pabaigoje. Ją ir visą soluojančio smuiko partiją angeliškai, kaip ji viena tai moka, griežė I. Rupaitė-Petrikienė.

Koncertą vainikavo „Art Vio“ pastaruoju metu Lietuvoje ir pasaulyje ypač išpopuliarintas (anksčiau tai darė Čiurlionio kvartetas) F. Latėno Kvartetas Nr. 2 „Šviesiam atminimui“. Skambėjo versija kameriniam orkestrui, su juo grojo ir „Art Vio“ nariai I. Rupaitė-Petrikienė bei P. Jacunskas. F.Latėnas – teatrališkos, t. y. labai išraiškingos, meniškai vaizdingos muzikos korifėjus. Nepaprastai pagavi ir jaudinanti Kvarteto muzika su meile visų autorių, atlikėjų ir publikos vardu sakė Mokytojui: „Jūsų šviesiam atminimui...“.

...Baigiasi jau ketvirtas jubiliejinių metų mėnuo, bet štai Vilnius atkakliai tyli. Kompozitorių sąjunga, kuriai taip vaisingai dvi kadencijas vadovavo E. Balsys, nerodo jokių pagerbimo ženklų. 

Belieka nuoširdžiai padėkoti buvusiam E. Balsio mokiniui kompozitoriui Gintarui Samsonui, kuris ėmėsi jubiliejaus iniciatyvinės grupės koordinatoriaus darbo ir su bendraminčiais planuoja ir organizuoja jubiliejaus koncertus Vilniuje, Kaune, vėl Klaipėdoje. Džiugu, kad ir naujasis kultūros ministras M. Kvietkauskas supranta E. Balsio reikšmę Lietuvos muzikinei kultūrai. Neliks nuošalyje ir Nacionalinė bei Kauno filharmonijos. Didžio menininko metai įsibėgėja!

Prenumeruokite „Muzikos barus“!