Muzikinis laisvės ir džiaugsmo kokteilis
2019 Nr. 3–4 (494–495),
Jau kurį laiką maniau, kad esu girdėjusi visokiausios muzikos ir kad muzikantams šiandien sunku žmones kuo nors nustebinti. Ir kaip būna smagu, kai iki debesų pakylėja negirdėtos muzikos potyriai. Vasario septintosios vakarą eidama į Girmantės Vitkutės ir Andrejaus Polevikovo trio koncertą „Jazz Cellar 11“ bare tikėjausi lengvo, niekuo neišsiskiriančio vakaro klausantis džiazo muzikos. Vis dėlto šiame koncerte laukė staigmena.
Labiausiai nustebino, kad tai nebuvo vien klasikinio džiazo koncertas, kaip kad buvo galima tikėtis. Greta gerai žinomų džiazo standartų („Blue in Green“, „Moaninˊ“, „Georgia on My Mind“) ir instrumentinių improvizacijų skambėjo džiazo ir lietuvių folklorinės muzikos kokteilis – tokio nebuvau skanavusi ir net nesuvokiau jį apskritai egzistuojant. Šis naujas, magiškas skambesys kūrė visiškai kitokius muzikinius potyrius, naujomis spalvomis piešė liaudies muzikos prasmę, subtiliai keitė emocinį gerai žinomų dainų krūvį. Manau, galima drąsiai teigti, kad dviejų muzikos stilių susitikimas praturtino tiek džiazo, tiek liaudies muzikos skambesį.
Pasirinktas koncerto repertuaras byloja apie nepaprastą atlikėjų gebėjimą girdėti muziką be išankstinių apribojimų. Visi scenoje pasirodę muzikantai vienaip ar kitaip savo gyvenimą sieja su džiazu. Apie džiazo atlikimą G. Vaitkutė sako: „Džiazas man – tai laisvė būti savimi, laisvė įsiklausyti, laisvė save paleisti į muzikinį skrydį. Ir dar – džiaugsmas, nes dalintis šiais potyriais su puikiais ir talentingais muzikantais – ypatingas malonumas“ („Naują džiazo koncertų seriją pristatanti Girmantė Vaitkutė: „Džiazas man – laisvė“, 2018-06-04, www.zmones.lt). Girmantė dar žinoma ir kaip populiariosios muzikos atlikėja, dainavo su funk ir acid jazz grupe „Bekešo vilkai“, gospelo chore „Sounds in G“, kūrė projektus „Tribute to Whitney Houston“ ir „Meeting Adele“. Dainininkė mokosi iš džiazo korifėjų pianisto Brado Mehldau ir jo dueto su Marku Guiliana „Mehliana“, taip pat Avishai Coheno trio. Kalbėdama apie jai imponuojantį instrumentinį džiazą G. Vaitkutė teigia: „Kol kas neatradau priežasties, kodėl būtent šį džiazo tipą intuityviai išsirenku iš savo grojaraščio, tačiau tai, ką išvardinau, tikrai nėra viskas. Esu nuolat naują muziką atrandantis žmogus.“
Kiekvienas trio narys – pianistas, kompozitorius ir aranžuotojas Andrejus Polevikovas, būgnininkas Denisas Murašovas bei kontrabosu ir gitara grojantis Saulius Križinauskas – taip pat gyvena džiazu: jį atlieka, jo klausosi, jį suvokia ir išmano.
Kalbant apie šių profesionalų pasirodymą scenoje, buvo matyti jų aistra džiazui ir jo tradicijoms, mėgavimasis grojimu, muzikos tėkmės pajauta ir improvizacinė laisvė. G. Vaitkutė įrodė turinti galingą plataus diapazono balsą, pademonstravo neeilines vokalines galimybes, taip pat ir gebėjimą imituoti pučiamųjų instrumentų skambesį.
G. Vaitkutė ir A. Polevikovo trio kartu koncertavo jau ne pirmą kartą, ir tai buvo matyti stebint, kaip jie bendrauja tarpusavyje ir su publika. Scenoje netrūko improvizacijos, džiaugsmo ir išraiškos laisvės. Dainininkė drebančiu balsu kalbėjo apie tai, kaip jai dreba balsas, grupės nariai viešai aptarinėjo techninius nesklandumus ir iš jų gardžiai pasijuokdavo, nes, pasirodo, iš anksto nebuvo sudėliotas repertuaras ir visi stovintys scenoje negalėjo išsirinkti, kokia kompozicija tuo metu turėtų būti atliekama. Kartais būdavo stabdomas muzikavimas ir keičiamas tempas... Nežinau, kaip jiems pavyko viską sudėlioti ir išsukti, tačiau visi nesklandumai pasirodymui pridėjo natūralaus žavesio. Dėl tokio atviro bendravimo publika (na, bent jau aš), regis, galėjo suprasti ir pajausti, kokie iš tiesų yra šie muzikantai. Tai kūrė jaukią, net kiek intymią vakaro atmosferą, užsimezgė glaudus ryšys tarp klausytojų ir atlikėjų.
Apibendrinant būtų galima teigti, kad muzikalūs ir laisvi, gyvenimo džiaugsmą spinduliuojantys kūrėjai koncertą pavertė netikėtu, smagiu ir atpalaiduojančiu garsų sūkuriu. Trumpai tariant, tikrų tikriausiu džiazu.