Nuo pankroko iki repo: muzika, leidžianti „G&G Sindikatui“ kalbėti

2019 Nr. 3–4 (494–495), Rūta Giniūnaitė
Į sceną jie lipa kasdieniais drabužiais, keikiasi ir save vadina paprastais žmonėmis. Tačiau „G&G Sindikatą“ galima vadinti hiphopo ikonomis Lietuvoje: daugiau nei dvidešimt metų scenoje ir 8 albumai, laukti ir nelaukti apdovanojimai, tūkstančiai surepuotų eilučių ir dainos, aktualios kiekvienai naujai kartai. Pusantros valandos – tiek Gabrielius Liaudanskas (Svaras), Kastytis Sarnickas (Kastetas), Donatas Juršėnas (Donciavas) ir Artūras Matkevičius (DJ Mamania) prieš pasirodymą susėdę ginčijosi apie repo evoliuciją, apdovanojimus, moteris muzikoje, žanrų ribų nykimą ir tikrumą, kurį būtina išlaikyti lipant į sceną.
 
– Atrodo, tais laikais, kai kūrėtės, visur karaliavo roko muzika. Sąjūdis, roko maršai... Kaip hiphopo banga tada atplaukė į Lietuvą ir kaip jūs ją pagavote?
Svaras: Pasaulyje yra daug skirtingų stilių muzikos klausytojų. Aš, būdamas paauglys, grojau pankroko grupėje. Tačiau rokas turi vieną didelį minusą: jame per maža žodžių. Kai pirmąkart gyvenime išgirdau, kas yra repas, man nepatiko. Bet labai sujaudino faktas, kad tu gali daug informacijos perteikti žodžiu. Su kolega įkūrėme grupę „G&G“, bet jis vėliau pasitraukė. Likęs vienas pradėjau galvoti, kur galėčiau įrašinėti dainas, ir į rankas pakliuvo audiokasetė su alternatyvios muzikos rinkiniu „Pionieriai“. Ten buvo užrašyti Kasteto kontaktai. Jie su Donciavu buvo įkūrę studiją „Porno Sound“, įrašinėjo repą, todėl nusprendėme dirbti kartu. Tada susipažinome su DJ Mamania, ir dabar matote tokią mūsų sudėtį.
DJ Mamania: Vienas paskutinių roko maršų įvyko 1996-aisiais prie Žalgirio stadiono, ir tie metai buvo „Sindikato“ pradžia. Prisimenu, kad ėjau į maršą ir visai netrukus per radiją klausiausi „G&G Sindikato“ muzikos. Buvau tik klausytojas iš šalies. Bet netgi mums išleidus kelis albumus, ilgus metus karaliavo rokas. Mes nėjome su mase, prisijaukinome hiphopą, nors Kastetas su Donciavu grojo pankroką.
Kastetas: Mes iš kartos, kurios maišto muzika buvo pankrokas. Vėliau, kai turėjome įrašų studiją, galėjome groti bet ką, tačiau nemokėjome dainuoti. Repas yra geras variantas, kai nemoki dainuoti, nepataikai į natas, bet vis vien nori muzikuoti.
– Tai „Sindikatas“ nebuvo įkvėptas senojo, „klasikinio“ repo? 2PAC, Eminemo, 50 Cent?
DJ Mamania: Aš klausiausi, nors mano draugai klausydavosi roko. Naujos nepriklausomybės laikų muzikos bangos ir mados padėjo prisijaukinti repą.
Svaras: Andriui Mamontovui buvau davęs paklausyti 20 repo kasečių, bet jam išdaužė langą ir kasetes pavogė. Tai, Andriau, jei skaitai, Tu man skolingas 20 piratinių amerikietiško repo kasečių.
– O kokia Jūsų nuomonė apie šiuolaikinę repo sceną? Sakoma, kad roko žvaigždžių dabar beveik nėra, jų vietą užėmė reperiai.
Donciavas: Nežinau, aš niekada nesiklausiau repo (juokiasi).
Kastetas: Tu išvis neklausai muzikos.
DJ Mamania: Dabartinė karta gauna daug kritikos iš senesnės kartos. Visada bus tokių, kurie sakys: mūsų laikais muzika buvo geresnė. Visi mes mėgstame komentuoti tuos, kurie „sėdi“ topuose. Tačiau yra daug gerų atlikėjų. Mes su Svaru trečiadieniais vedame radijo laidą „Gatvės lyga“, kur dalijamės tik nauja repo muzika. Kartais nustembame, jog tokia muzika egzistuoja, jos tiek daug, kad neįmanoma stebėti visų talentų. Kadaise žmonės sakė, kad Vanilla Ice ar MC Hammer nėra repas, kad jie neatstovauja hiphopo kultūrai. Dabar panaši nuomonė apie jaunus atlikėjus.
Kastetas: Kai buvome jauni, buvo populiarus glam rokas su pūstomis atlikėjų šukuosenomis. Dabar vyksta savotiškas repo išsigimimas, nes žmonės priima tuos jaunus tatuiruotus bičus kaip tikrus reperius. Bet diskutuotina, ar tai tikras repas, jame daug netikrumo.
– O kaip „Sindikatas“ išlaiko tą tikrumą?
Svaras: Mes nesimaivome, nes 20 metų maivytis neišeitų. Esame normalūs žmonės, keikiamės, vaikštome į tualetą. Į sceną lipame tais pačiais drabužiais, kuriais vaikštome kasdien. Koncerte nereikia nieko keisti. Popmuzikos atlikėjai žiūri į žmones iš viršaus ir mano, kad yra mėlyno kraujo. „Sindikatas“ atėjo iš pankroko, kur scena yra lygi su žiūrovais. Mes tai atsinešėme į repą, bendraujame su visais kaip su lygiais.
Kastetas: Reikia mėgti tai, ką darai. Jei tau iš tikrųjų faina užlipus ant scenos groti su muzikantais, būti su publika, nėra priežasties apsimetinėti. Žinoma, būna tokių atvejų, kai groji ir kas nors nepatinka, bet mes tada stengiamės muziką dedikuoti vienas kitam, savo šeimoms.
– Kada grupėje atsirado suspausto kumščio įvaizdis ir šūkis „Išvien!“?
DJ Mamania: Lygiai prieš dešimt metų. Mes su Svaru ir vienu bičiuliu keliavome į festivalį Vokietijoje, žodis „išvien“ buvo labai dažnai vartojamas, jis turi daug jėgos. Ano bičiulio bendradarbis visus ragino dirbti išvien, ta nuotaika persikėlė į festivalį. Kurį laiką ketinome taip pavadinti albumą, įrašėme dainą tokiu pavadinimu. Kumščio simbolių muzikoje labai daug, norėjome, kad mūsiškis būtų išskirtinis, todėl ilgai ieškojome tinkamo varianto. Dabar jis gerai atpažįstamas ir matomas iš toli – žodžio ir simbolio derinys sustiprėjo.
– Užsiminėte apie festivalius – kas vasarą juose pasirodote. Kur jaučiate gilesnį ryšį su publika – mažose, ankštose erdvėse ar arenose su miniomis?
Svaras: Mes neskirstome žmonių pagal skaičių, visur prie jų bandome prieiti vienodai.
DJ Mamania: Bet, Svarai, sutik, kai koncerte mažiau žmonių, bendravimas su jais kitoks.
Donciavas: Į desnes erdves galima pakviesti daugiau muzikantų, sukurti šou. O mažesnės yra intymesnės, netgi dainų parinkimas festivalyje ir mažoje salėje skiriasi. Į festivalius žmonės važiuoja ne liūdėti ar mąstyti, bet švęsti. Todėl negalime jų apkrauti sunkiais tekstais. Grodami kokiame nors bare galime atrinkti kitokius gabalus.
DJ Mamania: Neseniai grojome Panevėžyje apie 400 žmonių, ir tai buvo vienas geriausių koncertų. Gera, organiška atmosfera.
Kastetas: Kai žinome, kad žmonės ateina į koncertą dėl mūsų, į sceną lipame su geriausiomis emocijomis.
– 2003 m. pasirodėte festivalyje „Kaunas Jazz“. Kaip sekėsi derinti repo ir džiazo muziką?
DJ Mamania: Kompozitorius Linas Rimša matė viziją, kaip tai turėtų atrodyti. Jis paėmė mūsų kūrinius ir aranžavo juos džiazo formatu. Dainavome įprastai, tik skambant „šiek tiek“ kitokiai muzikai. Patirtis buvo neįkainojama, tai buvo savotiškas patikrinimas, kaip du žanrai dera tarpusavyje. Tai nebuvo iššūkis, o greičiau malonumas.
Svaras: Pats geriausiais festivalio momentas buvo tada, kai Kastetas improvizavo su garsiausiais pasaulio perkusininkais. Visi grojo solo, tada atėjo Kasteto eilė, ir jis būgneliais, švelniai tariant, padžiazavo. Visi žiūrėjo išsižioję.
Kastetas: Aš atėjau, pasiėmiau būgnelį ir užlipau į sceną... Mes turbūt neįvertinome, kokiame renginyje dalyvavome, nes gyvenime vyko daug naujų dalykų, išleidome albumą, kuris tapo platininis.
Svaras: Aha, ir gavome apdovanojimą už metų debiutą. Prie apdovanojimo gavome ir mobiliaką.
Kastetas: Grįžome į Vilnių, pasidalinome honorarą ir degalinėje nusipirkome bulvinių blynų.
– Ar apdovanojimai ir titulai jums vis dar svarbūs?
Donciavas: Apdovanojimai yra keistas dalykas – jie duodami geriausiems, bet pagal kokius kriterijus tu esi geriausias? Kažkokia žmonių grupė sugalvojo formulę, pagal kurią išrinko tave. Sporte apdovanojama už laimėjimus ir rezultatus. O kaip muzikoje juos išmatuoti? Taip, galbūt jaunas grupes tai motyvuoja, įpareigoja stengtis. Bet tokiems seniams kaip mes, abejoju, ar apdovanojimai ką nors keičia.
Kastetas: Nežinau, kaip Jums, bet man atrodo, kad esame geriausi. Aš noriu, kad ir kiti taip manytų. Niekada nesijaučiau esąs geriausias dainininkas Lietuvoje, bet manau, kad esame geriausia grupė.
– Ar „Sindikatas“ turi dainų, kurios amžinai išliks aktualios visoms kartoms?
Svaras: „Darome Hip-Hop“ tinka visiems vienodai. Yra daug tokių dainų, jos visos aktualios – apie žmonių gyvenimą.
Donciavas: Kai kurios mūsų dainos, tik visai neseniai perkeltos į muzikos platformas, turi per milijoną perklausų. Vadinasi, jauni žmonės klausosi. Neseniai mus pasiekė vaizdo įrašas, kuriame jauna dainininkė iš grupės „PAI X“ įrašė „Muzika, kuri saugo“ akustinę versiją. Todėl džiugu matyti, kad dainos vis dar aktualios.
DJ Mamania: Beje, „Muzika, kuri saugo“ yra mokyklos 7 klasės muzikos pratybose.
Kastetas: Tai, kad klausoma senų mūsų dainų, yra žiauriai smagu. Bet man šiuo metu norisi sukurti tokių dainų, kurių visi klausytųsi – tiek aš pats, tiek jaunimas.
– Ar pastebite skirtumų tarp dabartinių paauglių ir jau užaugusių klausytojų, kai jie buvo paaugliai?
Donciavas: Dabar jaunimas turbūt auklėjimas taip, kad jaustųsi ypatingas. Paskutinė karta, atėjusi į muziką, save pozicionuoja kaip tikras asmenybes. Mes jautėmės kuklūs, buvome kitokie. Dabar jaunimas rašo kūrinį ir mano, kad jis genialus. Bet gyvenimas užgrūdina ir pamoko.
DJ Mamania: Mes gal būtume dar daugiau pasiekę, jei būtume taip pasitikėję savimi, kaip jauni atlikėjai dabar.
– Ar turite dainų, kurių niekada nenorite groti koncerto metu? Pavyzdžiui, „Radiohead“ nebenori groti „Creep“ ir „Karma Police“.
Kastetas: Mes niekada to nesakome, bet tiesiog nebegrojame tų kūrinių. Dažnai spaudoje galima matyti amžinos meilės priesaikas, o vėliau skyrybas. Taip ir muzikoje – nenorime nieko prisižadėti. Mes grojame dainas, kurios mums patinka. Kartais pasakome vienas kitam, kad vienas ar kitas gabalas atsibodo.
Svaras: Jei groji vieną dainą trejus metus, nebejauti emocijos, ji tampa darbu. Tada metame lauk ir dedame kitą. Kartais sugrąžiname, kitaip aranžuojame. Mes tikrai nejaučiame dainų bado, kad neturėtume ko groti. Nesame one hit wonderiai.
– Dabar vis garsiau kalbama apie moterų trūkumą muzikos industrijoje. Ar nepasigendate jų repe?
Kastetas: Repas įdomus tada, kai turi agresyvumo ir unikalumo. Nenoriu, kad tai nuskambėtų netinkamai, man patinka ekspresyvios ir radikalios moterys pankroke. Bet repo muzikoje matome labai daug moterų, kurios stilistiškai nėra įdomios, pavyzdžiui, Lil Kim. Man asmeniškai nieko nėra gražiau už moteris roko muzikoje.
Svaras: Reperės Lietuvoje turi kitą bėdą. Man studijoje teko darbuotis su jomis. Merginos turi gerų minčių, gerų tekstų, bet kai esi pradedantis muzikantas, gauni išbandymą įrašyti dainą ir ją paleisti į pasaulį. Tada lauki atsako. Visada atsiranda tokių, kurie sako, kad repas „ne bobų reikalas“. Kritikuojami bičai apsišarvuoja kantrybe, o merginos palūžta – neatlaiko spaudimo.
Donciavas: Bet kodėl tada popmuzikoje tiek daug mergaičių? Juk jos taip pat kritikuojamos.
Svaras: Nežinau, gal dėl to, kad jų taip nespaudžia? Repe jaučiamas didelis spaudimas. Pats pažinojau 3 ar 4 merginas, kurios galėjo rašyti ir repuoti, bet neišlaikė. Manau, tai natūrali atranka, ir čia yra jų charakterio ir užsispyrimo problema. Tegul nepasiduoda. Gaila, kad taip yra.
Kastetas: Aš dabar negaliu prisiminti moters repo muzikoje, kuri mane iš tikrųjų inspiruotų.
– Juk turime vieną lietuvę, Silvaną Imam, kuri vaikystėje išvažiavo į Švediją ir dabar ten yra repo žvaigždė.
DJ Mamania: Ji atsirado laiku ir vietoje, kur gali laisvai reikšti savo pažiūras. Ji viską padarė teisingai. Esame kartu sugroję vieną kūrinį festivalyje. Manau, kad Lietuvoje dar nemačiau merginos, kuri taip „sprogtų“ scenoje.
– Ne paslaptis, kad muzikos industrijoje daugelis vieni kitus kopijuoja. Kai sukurta tiek muzikos, ar įmanoma pasiekti autentišką skambesį?
DJ Mamania: Jei kiekvienas perskaitytume tą pačią knygą ir bandytume ją atkartoti ir perrašyti iš naujo, tai būtų visiškai skirtingos knygos. Nauji žmonės į muziką įneša šį tą savo, nors ir skamba panašiai. Anksčiau galėjome atskirti repą pagal regionus ar JAV valstijas, bet dabar neįmanoma to padaryti. Išsiskiria vienetai: J. Coleˊas, Kendrickas Lamaras, Chance The Rapper.
Kastetas: Būtinai reikia įsigilinti į žanrą. Mus yra apkaltinę, kad dainą „Žaibo rykštė“ nukopijavome nuo „Diskotekos“ dainos „Avarija“. Bet juk jauti, kai žmonės kopijuoja. Aš dabar neklausau daug šiuolaikinės muzikos, nes kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad mažai kas sukuria ką nors nauja. Tekstai panašūs, melodijos tos pačios. Pavyzdžiui, jauni lietuviai „Frank Fitts“ – visi džiaugiasi, kad atsirado nauja pankroko banga. Bet aš jau tokias dvi bangas esu pergyvenęs. Arba „Flying Saucer Gang“, kurie dabar atrodo nauji ir nematyti. Bet eina tie patys ciklai, viskas kartojasi. Aš nieko neturiu prieš tuos žmones, tegul maištauja, kaip ir mes kadaise. Bet dažnai mus ir juos stato į bendrą gretą. Man atrodo, jie turi daugiau panašumo su elektronika negu su repu.
– Bet „Sindikatas“ tarsi įrodo, kad repą galima maišyti beveik su visais stiliais – elektronika, džiazu, roku, groti su orkestru.
Svaras: Mes net su bliuzu esame maišę repą. Repas yra vienintelė muzika, kuri leidžia žmonėms normaliai išsikalbėti ir atnešti kokią nors žinią.
Donciavas: O rokas negali nešti žinios?
Svaras: Rokas neša emociją per muziką, o repas – per žodžius.
Kastetas: Nemenkinant muzikos esmės, reikėtų pridurti, kad repavimas nėra dainavimas. Čia ginčas dėl ginčo, žanrai juk maišosi. Niekas dabar jau negali atsakyti, ar, pavyzdžiui, „Coldplay“ yra roko grupė, ar ne roko.
DJ Mamania: Aš tau atsakysiu – ne roko. Jie yra britpop atstovai.
Kastetas: Bet scenoje jie su gitaromis...
DJ Mamania: „Sindikatas“ irgi būna su gitaromis (juokiasi).