Subtilus pianisto Yunjie Cheno Skriabinas
2019 Nr. 3–4 (494–495),
Nekantriai laukiau kovo 16 d. koncerto Paliesiaus dvare. Šįkart ne tiek dėl pasirodysiančios žvaigždės – tarptautinių konkursų laimėtojo kinų pianisto Yunjie Cheno, kiek dėl to, kad galėsiu klausytis savo mylimo kompozitoriaus Aleksandro Skriabino sonatų. Jose slypi ypatinga tamsių istorijų nuojauta, o kūrinių chronologiškumas, maniau, atskleis kūrėjo vidinio pasaulio kaitą. Bet tragizmo buvo nedaug, o chronologiškumo atlikėjas nusprendė nesilaikyti.
A. Skriabinui būdingo „kampuotumo“ sušvelninimas labiau išryškinant piano, o ne dramatiškąjį forte tarsi sumažino Sonatoje Nr. 6, op. 62, pačiam kompozitoriui siaubą kėlusias „lˊépouvante surgit“ (teroro bangas). Sakoma, A. Skriabinas taip bijojo šios sonatos, kad niekada neatliko jos viešai. Yunjie Cheno pasirinktas švelnesnis atlikimo būdas kūriniui suteikė visai kitokį – ne stingdančio siaubo, bet miglotumo, santūrumo, rimties – atspalvį. Nuolatinę įtampos nuojautą kūrė tąsus polifoniškumas, lipnus garsų jungimas.
Subtilumo pianistas neatsisakė ir skambindamas antrą to vakaro kūrinį – ankstyvojo periodo Sonatą Nr. 1, op. 6. Subtiliausiai skambėjo šios romantiško dramatizmo kupinos kompozicijos dalys Adagio ir Funèbre. Jas atliekant puikiai atsiskleidė „Steinway & Sons“ galimybės: iš instrumento tryško turtinga A. Skriabino harmonija, sklindantys minoriniai laidotuvių maršogarsai tarsi įsigerdavo į pasagos formos salės sienas. Pavyko pasinerti į meditatyvią, sakralumo sklidiną būseną. Buvo malonu, kad atlikėjas leisdavo išklausyti paskutinius piano sąskambius ir kartu stebino jo gebėjimas pasigirdus plojimams iškart persimainyti, išnirti iš gilios emocijos.
Aptartoji kompozicija buvo sugretinta su vėlyvąja Sonata Nr. 8, op. 66, kurią pats kompozitorius vadino tragiškiausiu savo kūrybos epizodu ir jos taip pat viešai niekada neskambindavo. Klausant šioje sonatoje puikiai derančių tonalumo ir atonalumo bei Yunjie Cheno delikačiai pabrėžiamo fragmentiškumo, piršosi mintis, kad prie tokio skambesio lengvai galima priprasti. Galėjai jausti, kaip susipinantys muzikiniai fragmentai neužgožia vienas kito ir susilieja į visumą.
Pagaliau įspūdingais mostais pianistas pristatė vienos dalies A. Skriabino Sonatą Nr. 5, op. 53. Jai atidavė visas jėgas, tarsi pamiršęs iki tol rečitalyje demonstruotą santūrumą.
Prisimindama koncertą Paliesiuje, suprantu, kad Skriabino „kampuotumas“ ir emocionalumas buvo subtiliai pašvelninti, o kūrinių chronologijos nepaisymas pasiteisino – energingas finalas aiškiai užbaigė keturių dalių rečitalį nekeldamas dvejonių dėl palaipsniui atsiskleidusio Yunjie Cheno virtuaziškumo.
Kokybiškai muzikos pajautai svarbi ir ypatinga Paliesiaus dvaro salės erdvė. Greičiausiai neatsitiktinai įrašų kokybe pasaulyje garsėjanti kompanija „Accentus Music“ jau antrą kartą pasirinko tarp miškų įsikūrusį dvarą. Įrašymo proceso stebėti atvykęs studijos savininkas Paulas Smaczny patvirtino: „Tai geriausia įrašų erdvė pasaulyje“. Pianistą atlydėjusi profesorė Zhu Xiao-Mei pridūrė: „Aš čia dar atvyksiu, net jei nebūsiu pakviesta.“