Tęsiama koncertų „Orkestro DNR“ tradicija
– Maestro, tokioms programoms diriguojate nedažnai. Kaip Jums atrodo ši idėja – orkestro artistai tampa solistais. Gal jų priedermė – tvarkingai atlikti orkestro partijas?
– Tokiems koncertams esu dirigavęs ne kartą. Gerai prisimenu, pirmasis įvyko Kaune, tuomet, kai orkestro inspektoriui Mariui Balčyčiui gimė sūnus. Vadinasi, prieš septyniolika metų. Vėliau dirigavau dar keletą tokių renginių. Orkestro artistų pasirodymai vykdavo ne kasmet, juos organizuodavome kas du tris koncertinius sezonus.
Manau, tai puiki idėja, skatinanti ieškoti naujų kūrinių, orkestro muzikantui suteikianti galimybę jaustis lyderiu. Tai ypač sakytina apie orkestrantus, griežiančius styginiais instrumentais. Dažniausiai jie muzikuoja grupėje, o būdamas solistu išmėgini visai kitą amplua, įgyji kitokių patirčių. Ta iniciatyva išsilaisvina iš kasdienės rutinos.
Visi atlikėjai patys nori groti solo, niekas per prievartą jų nestato prieš orkestrą. Prievarta atsiranda per atestacijas, kai reikia parodyti, kaip sugebi muzikuoti.
– Koncerto Utenoje programa išsiskiria nuoseklumu. Pradedama rafinuota barokine muzika, paskui griežiamas romantinis opusas ir logiškai priartėjame prie dvidešimtojo, dvidešimt pirmojo amžiaus kūrinių. Neabejotinai atlikėjai siekia pademonstruoti visą savo meistriškumą – nepriekaištingą atlikimo techniką, kantileną, kūrinio stilistikos suvokimą ir atlikimo tradicijų išmanymą.
– Manau, kad kiekvienam solistui svarbiausia yra kūrinio interpretacija, muzikinės minties atskleidimas, o ne savęs parodymas. Vienokias užduotis atlikėjui kelia labai sudėtingas A. Coplando Koncertas klarnetui, kitokias – lyriškas, bet ne lengvesnis A. Malcio „Izabelės sapnas“. Muzikantas pirmiausia yra autoriaus sumanymų perteikėjas, o kaip jam tai pavyksta, priklauso nuo talento.
Orkestrui kyla nelengvas uždavinys greitai persiorientuoti į skirtingų muzikos stilių atlikimą ir jautriai akompanuoti kolegoms.
– Ar likote patenkintas pasirengimu koncertams?
– Visada galėtų būti kitaip, bet bendras rezultatas tikrai geras. Nežinau, ar patenkinti solistai. Be abejo, vieni kėlė sau vienokius reikalavimus, kiti – kitokius, vieni daugiau jaudinosi, kiti mažiau... Bet tai natūralu. Gaila, kad dėl gripo bangos praradome koncertą Alytuje. Buvo planuoti trys koncertai, visi solistai būtų pasirodę po du kartus.
***
Kaip jau minėta, buvo parengtos dvi koncerto „Orkestro DNR“ programos.
Kaune koncertą pradėjo fleitininkų Valentino Gelgoto ir Raimondos Virvytienės duetas, skambėjo Franzo ir Karlo Dopplerių „Rigoletto-Fantasie“. Kauniečiai išgirdo ir Johanneso Brahmso Koncerto smuikui ir orkestrui D-dur I dalį. Smuikininkė Rasa Vosiliūtė, nepriekaištingai susitvarkiusi su nelengvais techniniais uždaviniais, atskleidė filosofinę Brahmso muzikos gelmę.
Ir Kaune, ir Utenoje trombonininkas Albinas Gražulis su orkestru atliko Nino Rotos Koncerto trombonui ir orkestrui II ir III dalis. Pasirodė, kad šiuo techniškai nelabai paslankiu instrumentu galima atlikti ne vien dainingas melodijas, bet ir virtuozinius pasažus. Romantišką latvių kompozitoriaus Georgsˊo Pelēcisˊo kūrinį „Flowering Jasmine“ smuikui, vibrafonui ir kameriniam orkestrui jautriai pagrojo orkestro smuikininkė Agnė Švagždytė ir vibrafonininkas Andrius Rekašius.
Simfoniniuose koncertuose solinis fagotininko pasirodymas nėra dažnas reiškinys. Lietuvoje žinomas muzikos šiam instrumentui atlikėjas Julius Klimavičius, grieždamas Carlo Marios von Weberio Vengriškąjį andante ir rondo šauniai atskleidė plačias fagoto galimybes.
Mindaugas Gecevičius ilgą laiką vadovavo LNSO valtornų grupei, yra atlikęs ne vieną solo partiją simfoninės muzikos koncertuose. Kaune grodamas kontrastingą, techniškai sudėtingą Paulio Dukas „Vilanelę“, valtornininkas parodė esąs šio instrumento meistras.
Koncertą Utenoje pradėjo orkestro obojų grupės koncertmeisteris Tomas Bieliauskas. Jo atliekamas Antonio Vivaldi Koncertas obojui C-dur pasižymėjo baroko epochos stiliaus pajautimu, išbaigtais dainingais epizodais ir puikiu kaprizingo instrumento valdymu.
Utenoje skambėjo ir LNSO violončelininko, 2018 metų Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureato kompozitoriaus Arvydo Malcio „Izabelės sapnas“ violončelei ir styginių orkestrui. Kūrinyje sėkmingai panaudotas motyvas iš F. Schuberto sonatos „Arpegione“ pirmosios dalies. Raiškų muzikinio sapno vaizdą scenoje tapė orkestro violončelių grupės koncertmeisteris Edmundas Kulikauskas.
Atlikėjai žino, kad koncerto pabaiga būtinai turi būti efektinga. Būtent taip skambėjo Aarono Coplando Koncertas klarnetui ir orkestrui. Po koncerto Utenoje pakalbinau ilgametį orkestro klarnetininką, dažnai grojantį ir solo bei su įvairiais ansambliais, ANDRIŲ ŽIŪRĄ.
– Aarono Coplando koncertas klarnetui – ne tik išskirtinai efektingas, bet ir visomis prasmėmis nepaprastas kūrinys tiek solistams, tiek ir orkestrui. Įdomu, kada pirmą kartą jį išgirdote?
– O, tai nutiko labai seniai... Šis opusas – vienas žinomiausių kūrinių klarnetui. Galima sakyti, kai pradėjau pūsti klarnetą, jį ir išgirdau. Jį grojau ir pirmąkart pasirodydamas su Lietuvos kameriniu orkestru „Atžalyno“ programoje 1996 metais. Šis kūrinys – kiekvieno klarnetininko svajonė. Nors tikrai labai sunkus, tačiau jį smagu groti, kaip, beje, ir jo klausytis.
– Kodėl programai „Orkestro DNR“ pasirinkote būtent Coplando kūrinį, juk klarnetui daug yra parašę tiek romantikai, tiek ir modernieji kompozitoriai?
– Sudarant šias programas atsižvelgiama į daugelį dalykų. Pirmiausia, norima įtraukti kuo daugiau atlikėjų. Be to, kūriniai neturi būti ilgi. Na, ir visada norima, kad muzika būtų raiški, efektinga ir dinamiška. A. Coplando kūrinys puikiai atitinka visus reikalavimus. Visuomet mielai jį atlieku, čia gal buvo penktas ar šeštas kartas. Teko groti su skirtingais orkestrais, kaskart jį atrandi tarsi iš naujo...
Noriu padėkoti kolektyvui už palaikymą ir geranoriškumą. Atliekant simfoninės muzikos programą paprastai skamba simfonija ir koncertas vienam ar keletui solistų. Šiuose koncertuose orkestrui tenka vien tik akompanavimo funkcija. Kaip orkestrantas žinau, kad labai nepaprasta akompanuoti keletui solistų, atliekančių skirtingos stilistikos kūrinius.
