Vilniaus miesto operoje – Čaikovskio „Pikų dama“
Gintaras Rinkevičius šiandien Lietuvoje yra vienas daugiausiai operos spektaklių parengusių dirigentų. Tai vis bendradarbiavimo su režisiere Dalia Ibelhauptaite rezultatas. Pagirtina, kad toks kūrybingas susivienijimas geba išgyventi. Sėkmingai organizuojami viešieji ryšiai padeda sutelkti pakankamai lėšų Europoje išsibarsčiusiems geriausiems lietuvių dainininkams pasikviesti ir kokybiškam muzikiniam veikalui parengti. Vasario 20 d. Piotro Čaikovskio operos „Pikų dama“ premjeroje dainavo Asmik Grigorian, Kostas Smoriginas, Kristianas Benediktas (Vaidas Vyšniauskas), Jurgita Adamonytė. Muzikine prasme tai buvo labai lygus spektaklis, net ir antraeiliams personažams negalėjai priekaištauti dėl nekokybiško vokalo. Pozityviai galima vertinti tenorą Edgarą Davidovičių (Čekalinskis), Eglę Stundžiaitę (Prilepa). Eimantą Bešėną (Čeplickis), Kšištofą Bondarenko (Surinas), Žilviną Miškinį (Narumovas), Moniką Kučinską (Maša), Gabrielę Kiršaitę (Guvernantė), Kasparą Damulį (Ceremonmeisteris). Dauguma pavardžių negirdėtos, tad puiku, kai jauniems dainininkams suteikiama proga atliekant nedidelius vaidmenis pajusti scenos žavesį. Maloniai nuteikė Jeleckį dainavęs Ilja Katiuchinas.
Sunkoka rašyti veikalą stebint iš pačios toliausios balkono vietos, tačiau bendras vaizdas liko.
Nuostabu, kad XXI a. atsirado galimybių scenai suteikti gyvybę naudojantis naujomis technologijomis (videoprojekcijas kūrė Rimas Sakalauskas ir Linartas Urniežius). Įspūdingiausia buvo Lizos arija ir visos scenos finalas. Kadaise Čaikovskio amžininkai stebėjosi autoriaus sumanymu Grafienės scenoje pastatyti tik vieną krėslą. Tik tokią dekoraciją! Tačiau kur kas svarbiau, kas toje scenoje vyksta. Irena Milkevičiūtė kūrė piktos, priekabios Grafienės paveikslą, dainavo labai profesionaliai. Tačiau vis dėlto mecosopranas turi savitų spalvų charakteriui išreikšti, norėjosi jas girdėti. Čaikovskis priekaištavo vienam režisieriui, šiam vaidmeniui pasirinkusiam nedidukę artistę, o ką jis pasakytų girdėdamas kitokių charakteristikų balsą?
Mažoje Kongresų rūmų erdvėje užteko vietos scenografijai ir artistams, tačiau buvo sunku suprasti koncepciją, o gal tiesiog neišsiaiškinusių menininkų ambicijas. Scenografas visuose paveiksluose labai aiškiai konkretizavo veiksmo vietą – miesto sodas, rūmų menė, kambariai, Nevos krantinė, o dizaineris Juozas Statkevičius savo kostiumais nutarė parodyti keistais galvų kamšalais supanašintas, apibendrintas būtybes (tiesa, kažkodėl išlindo konkretizuoti ispaniškų rūmų ponų siluetai...). Tie sprendimai „nesusikalbėjo“.
Britų choreografo Johno Rosso darbas įdomiausias kortų lošėjų scenoje. Sumanymas vizualus, dinamiškas, plastiškas. Bet šiaip šokiai P. Čaikovskio operose nėra įterptiniai koncertiniai numeriai, kaip matėme šiame pastatyme, jie skirti tam tikroms epochos, herojų socialinio sluoksnio ir kitoms charakteristikoms perteikti. Pirmajame paveiksle choreografas tikriausiai siekė konkretizuoti Čaikovskio remarkas: vaikai ir suaugusieji linksmai leidžia laisvalaikį; blausus vakaras. Muzikos autoriui buvo svarbus pirmojo paveikslo laikas, nes jį perteikė muzika. O toms būtybėms scenoje ar svarbu? Verta atminti, kad Čaikovskis nepripažino muzikos, „kuri yra betikslis garsų žaidimas“ ir kūrė siekdamas pateisinti savo mintį, kad plačiąja prasme visa muzika yra programinė.
Didžiausias nuveiktas darbas – parengta partitūra. Joje skambėjo šviesaus džiaugsmo, dramatiškumo, žaismės, leitmotyvų jėga. Svarbiausia – veiksmo vystymo dinamika, kuri temų užuominomis, nuotaikų priešpriešomis, dramatizuotu simfonizmu vedė link tragiško finalo. Aišku, tai atliko Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamas Valstybinis simfoninis orkestras, gyvybingai vaidinę ir dainavę Kauno valstybinio choro artistai. 1891 m. laiške V. Pogoževui P. Čaikovskis rašė: „Muzika siekiu nuoširdžiai ir paprastai išreikšti savo jausmus, nuotaikas ir herojų paveikslus, kuriems suteikiamas tekstas. Šia prasme aš esu realistas ir iš prigimties rusų žmogus“.
Puiki buvo Asmik Grigorian, perteikusi Lizos jausmų galybę ir įtikinamai vedusi vaidmenį iki tragiško finalo. Raiškūs, emocionalūs jos monodramatiniai epizodai. Psichologinis herojės būvis virsta scena („Otkuda eti sliozy“), kaip ir šeštasis paveikslas – „Ach istomila, ustala ja...“.
Ryškų vaidmenį sukūrė V. Vyšniauskas. Nuo pat susitikimo su Liza Germanas valdomas aistros. Tai – meilė. Tačiau, pasak jo, „vargas visada žlugdo“, aistra tampa trijų kortų paslaptis. Manyčiau, solistas įtikinamai atskleidė situacijų kontrastus: Lizos pasirodymas jam – palaima. Grafienės – baimė. Pamišimo scenoje dainininkas įtaigiai perteikia proto aptemimą (tik kam jį varinėti po lova?), o frazė „Kas tas mūsų gyvenimas? Žaidimas!“ skamba net sarkastiškai, tarsi apibendrinanti operos idėja. Įdomu tai, kad puikiai itališkoje operoje besijaučiantis dainininkas sėkmingai persiorientavo į visai kitokios stilistikos muziką.
Kaip visada artistiškas, žinantis, ko išėjęs į sceną, buvo Kostas Smoriginas. Puikus Tomskio kupletų epizodas. Pasirinktas lėtas muzikos tempas leido jam įtaigiai perteikti lengvabūdišką žaismę.
Keistai pasirodė primityviai į sceną įvesta carienė. Operos autorius laiške broliui taip pateikia šios scenos sumanymą: „Moterys daro gilų įtūpstą, vyrai pasiruošia žemai lenktis pasitinkamajai, ir tą minutę, kai atrodo, kad carienė štai ir įeis, greitai leidžiame uždangą.“
Šokiravo teksto vertime kunigaikščio įvardijimas princu. Deja, režisierė pamiršo slaviškos vartosenos tradicijas. Netikęs požiūris į lietuvių kalbą kolektyvo pavadinime „Vilnius City Opera“ (kodėl ne Vilniaus miesto opera? Tai netgi būtų kultūrinio tęstinumo pavyzdys), matyt, leidžia kūrėjams gėdingai lietuvių kalbos taisyklių nepaisyti švieslentėje rodomo teksto eilutėse. Vadybos dėmesio nesulaukė ir kiti elementai. Siekdama sužinoti, kas dainuoja spektaklyje, publika būriavosi prie damų tualeto – ten ant sienos buvo priklijuotas lapelis su atlikėjų pavardėmis. Šiais laikais! Net ir nespėjus iš spaustuvės gauti programėlių, per valandą publikai paprasčiausiu spausdintuvu buvo galima parengti lapelių su reikiama informacija.
Sako, šoką žiūrovai patyrė kitą vakarą. Kai kurie išėjo po pirmosios spektaklio dalies – išgirdo neskelbtus ir visai kitą vokalo lygį demonstravusius artistus.