Muzikalinio auklėjimo klausimas

Esu giliai įsitikinęs, kad tėra vienas tikras kelias į aukštesnę muzikinę kultūrą Lietuvoje, tai kelias per nuoseklų muzikinį auklėjimą bendrojo lavinimo mokyklose. Reikia mums kilniosios (simfoninės, kamerinės ir k.) muzikos kūrinių, reikia aukščiausio išsimokslinimo kompozitorių, muzikos teoretikų, dirigentų ir interpretatorių, reikia produktingų muzikos mokyklų, aukščiausio meninio pajėgumo operų, simfoninių orkestrų, kamerinių ansamblių, chorų, reikia kultūringų ir energingų muzikos darbininkų, chorvedžių ir mokytojų, bet labiau už viską reikia mums muziką pamėgusios kultūringos visuomenės. Į aukštesnę mūsų muzikinę kultūrą yra tik vienas platus ir tiesus kelias — per naujos šviesuomenės kartos taurų muzikinį auklėjimą.

Mes, besirūpindami savo muzikinės kultūros pakėlimu, esame pamiršę vieną tiesą, kurią įsakmiai pabrėžia muzikos istorija: individai tik atstovauja muzikinės kultūros žydėjimo periodams, bet juos iškelia masiniai muzikinėje kultūroje pakilę visuomenės sluoksniai. Mums trūksta tų muzikinėje kultūroje pakilusių visuomenės sluoksnių, mums trūksta tų sąmoningų, muzikos meno pasiilgusių masių. Tik muzikos dalykuose apsišvietę, kuriems iš mažens įdiegtas taurus muzikos pamėgimas, kuriems muzika yra tapusi sąmoningų emocijų veiksniu, tik tie beranda reikalo ir prasmės domėtis muzikos kultūros pažanga, tik tie berodo susidomėjimo meno reiškiniais.

Vidurinėse mokyklose jaunosios kartos muzikinio auklėjimo darbas varomas dviem barais: 1) elementarinių muzikos mokslo dėsnių ir solfedžiavimo mokymu klasėse ir 2) privalomu dainavimu mokyklos chore. Muzikos mokytojai, būdami įvairaus muzikinio išsilavinimo, ne vienodai savo uždavinius supranta ir skirtingai muzikos ir dainavimo programą interpretuoja. Čia ypatingai ryškios dvi kryptys: vieni — daugiausia vyresnės kartos mokytojai — muzikos ir dainavimo mokymo svarbiausiu tikslu laiko kiek galima daugiau išlavinti mokinių balsus, kad šie būtų geri choristai, ir tų savo tikslų siekia gausingomis solfedžiavimo pratybomis, kiti — jaunesnės kartos mokytojai — savo tikslu laiko „programos išėjimą“ ir klasės darbe bazuojasi elementarinės muzikos teorijos mokymu, solfedžiuodami tik tiek, kiek lieka pamokos laiko, arba, kiek būtinai reikia elementarinės muzikos teorijos praktikai. Norint išlaikyti nuoseklumą, reikia paminėti ir tuos, kurie, ar dėl nepakankamo pasiruošimo muzikos mokytojo darbui, ar dėl kitų savo širdžiai artimesnių palinkimų, tik formaliai užima muzikai skirtas darbo valandas ir nė patys nesugebėtų pasakyti, kuriais būdais ir ko jie siekia. Peršasi gana nemalonus palyginimas su pasakėčios gulbės, lydžio, ir vėžio darbu. Bet, kad šis mano muzikinio auklėjimo vidurinėse mokyklose apibūdinimas nėra labai perdėtas, ranką ant krūtinės uždėjęs, patvirtins kiekvienas sąmoningesnis muzikos mokytojas.

Netikslu yra muzikos vien mokyti, lygiai kaip naivu tik „auklėti choristus“. Muzikos teorija yra sausas, abstraktus, kalimo reikalaująs mokslas. Joje beveik nėra vietos mokinio iniciatyvai. Norint teorijos pamokas pagyvinti, reikia tiesiog išradėju būti. Kiekvienas mokytojas kaip nors verčiasi, kai kas tariasi net Ameriką atradęs, bet rezultatai lengvai patikrinami: pasikalbėk apie muziką su baigusiu gimnaziją valdininku, studentu, pagaliau, kad ir su abiturientu. Jie iškaltąsias gamas ir bemolius pamiršo; užuot muziką pamėgę — net nevertina jos, bet kiekvienas papasakos bent po tuziną nuotykių, kaip mokytoją „apstatinėjo“, kokias išdaigas muzikos ir dainavimo pamokų metu prasimanė ir kaip penketukus nieko nemokėdami gaudavo. Apie kokį balso „pastatymą“ galima kalbėti 12—18 metų vaikams, sergantiems arba ką tik persirgusiems balso mutacija? Juk tokie mokiniai vidurinėse mokyklose sudaro 80—90%. Kad mokinys, keturis metus gimnazijos chore dalyvaudamas, išmoks poros desėtkų dainų tenoro ar boso partiją, tas jo muzikos skonio žymiau neišlavina. Rimtesnės muzikos jam išgirsti beveik netenka, o ir išgirdus ne lengvai ji duodasi suprantama neįgudusiam klausytis. Muzikos pamokos gyvosios muzikos orientacijai neparengia, prieinamos literatūros nėra, audicijų ir komentarų gyvu žodžiu taip pat nėra, tad savaime suprantama, kad tokiam jaunuoliui studentiški „drulia“, skautiškos „pypkės“, „važiuojam, važiuojam“, Šabaniausko refrenai ir panašūs tos rūšies muzikos „šedevrai“ yra tikra muzikos meno moneta, tik ji jam prieinama, ji jam tampa artima.

Per toli ta linkme jau nuvažiuota, per daug laiko sugaišta visokiems eksperimentams, metas daryti radikalų posūkį į tikrąjį muzikinį auklėjimą. Reikia nebeatidėliojant sutvarkyti muzikos mokymą pradžios mokyklose, paimti naują linkmę muzikiniam auklėjimui vidurinėse mokyklose ir baigti muzikinės veiklos sistematizavimą plačiojoje visuomenėje, atsigręžiant į liaudį ir periferijas.

Pradžios mokyklose muzikos ir dainavimo mokymas tol nesusitvarkys, kol mokytojų parengimo institucijos neparengs tokių pradžios mokyklų mokytojų, kurie turėtų pakankamai muzikos žinių ir muzikinio išsilavinimo pedagoginiam darbui. Švietimo Ministerija ir mokytojų seminarijų vadovybės rūpinasi, kiek galėdamos, kad busimieji pradžios mokyklų mokytojai būtų kiek tik įmanoma geriau parengti muzikinio auklėjimo darbui, o vis dar mažai ir mažai parengti mokytojai. Įklimpome štai į kokią balą: vidurinės mokyklos negali gerai iš muzikos parengti būsimųjų mokytojų seminarijų ir institutų auklėtinių dėl to, kad iš pradžios mokyklų ateina visiškai neparengti vaikai; mokytojų seminarijos ir institutai negali pakankamai parengti būsimųjų pradžios mokyklų mokytojų, kad iš vidurinių mokyklų ateina nepakankamai parengti mokiniai; blogai iš muzikos pasiruošę pradžios mokyklų mokytojai vėl neparengia vaikų vidurinėms mokykloms. Ir taip daina be galo...

Tą užkeiktą ratą reikia pradėti laužyti vidurinėse mokyklose. Reformuotoji muzikos ir dainavimo dalykų programa vidurinėse mokyklose muzikos mokymo darbą numato nuo a b c. Dabar reikia tik vyriausiajai švietimo vadovybei spustelti vidurinių mokyklų muzikos mokytojus, ir per 5—10 metų muzikinės kultūros vežimas, kuris dabar įvairiomis linkmėmis tempiamas, iš balos bus ištrauktas ir riedės lygiu keliu į šviesią ateitį.

Švietimo vadovybei sutvarkius muzikos vidurinėse ir pradžios mokyklose mokymo kontrolę ir iš mokytojų sąrašo išbraukus nepakankamai tam darbui pasiruošusius ir atsilikusius „pedagogus“, patiems muzikos mokytojams teks reviduoti savo dėstomųjų dalykų supratimą ir metodus. Ne muzikos teorijos formulių ir solfedžiavimo pratybų mokymas yra muzikos vidurinėse mokyklose mokymo tikslas. Tikslu reiktų laikyti bendrąjį muzikinį auklėjimą. Teorija ir solfedžiavimas yra tik neišvengiamos blogybės tam tikslui atsiekti, bet niekad jie neturėtų patys virsti tikslu. Muzikos mokytojų vidurinėse mokyklose uždaviniai nelengvi ir todėl vien formalaus dėstomųjų dalykų mokėjimo nepakanka. Ne taip jau labai sunku mokyti, bet visu sunkumu kiekvieną sąmoningesnį muzikos mokytoją slegia klausimas, kaip mokant auklėti. Senesnės civilizacijos tautos muzikos ir dainavimo dalykų mokymui turi susikūrusios daugybę įvairių metodų ir tradicijų. Bet mūsų naujai atgimusios tautos uždaviniai ir sąlygos kitokios. Bendroji muzikos ir dainavimo dalykų mokymo metodika formacijos stadijoje. Muzikinis auklėjimas yra žymiai sudėtingesnis dalykas, negu muzikos teorijos ir solfedžiavimo mokymas. Jo pagrindan bene tikslingiausia būtų dėti mo kinio sąmoningumo ugdymą. Kiekvienas mokytojas turėtų surasti būdus, kaip kiekvieną aiškinamą dalyką įprasminti, kad mokinys muzikos ir dainavimo mokytųsi ne vien dėl to, kad mokytojas jį spaudžia, kad pataisa ar antriems metams toje pačioje klasėje palikimas graso, o dėl to, kad išsilavinimas muzikos ir dainavimo dalykuose kelia mūsų tautos kultūrinį lygį, tuo pačiu padėdamas mūsų tautai atsiekti didžiuosius uždavinius. Mokinys, klausydamas mokytojo aiškinimo, ar apie ketvirtojo prieraktinio bemolio vietą, ar apie mažosios tercijos intervalą mūsų liaudies gaidose, turi gauti įtikinančios medžiagos savo besiformuojančiam muzikos reikšmės žmogaus gyvenime supratimui. Muzikos mokytojas turi būti menininkas, iš muzikos mokslo dėsnių akmenėlių savo mokinių sąmonėje kuriantis didingą muzikos meno mozaiką. Mokytojas turi pasirūpinti, kad jo mokinys gautų tikro ir sąmoningo estetinio pasigėrėjimo gyvuoju muzikos menu, turi padėti jam išmokti muzikos klausytis ir ją suprasti. Pasiaukojimas dar kilniu dalyku jaunuomenės laikomas, tad mokytojas turi savo auklėtiniams pasiaukoti, laimėti jų pagarbą ir meilę ir juos pačius išmokyti gerbti ir mylėti kilniąją muziką. Muzikiniame auklėjime labai svarbu sužadinti ir duoti progos mokiniams pareikšti savo iniciatyvą. Ta iniciatyva neturėtų būti suprantama siaurai, tik kaip viešas pasirodymas vakarėliuose ar aktyvi veikla mokyklos orkestre. Atsidavęs darbui ir sumanus mokytojas turi daug progų mokinių iniciatyvą pajungti klasėje įvykstančių pamokų metu ir mokiniui iš mokyklos namo parėjus. Mokiniai gyvai aiškina mokytojo jiems pavestus klausimus, ieško pageidaujamų pavyzdžių, iš namiškių išmoksta originalių dainų, bando jų gaidas užrašyti ir net patys sukomponuoti duotiems tekstams melodijas. Mokytojui reikia tik pasirūpinti, kaip tą jų iniciatyvą naudingesne linkme nukreipti.

Mūsų mokyklų chorai dar neturi aiškiai susiformavusio savo paskirties supratimo. Daugelis dar tebemano, kad privalomu choriniu dainavimu rengiami busimieji choristai, o choras vyriausią paskirtį turi įvairinti mokyklose rengiamų įvairių minėjimų ir tėvų komitetų vakarėlių programas. Choro darbas teberibojasi dainų partijų mokymu ir jų susidainavimu mokytojo sumanyta interpretacija. Švietimo Ministerijos pastaraisiais pora metų įvykdytos chorų varžybos dalyką iš dalies pataisė, bet ne visiškai. Varžybos visų pirma pakėlė mokyklinių chorų lygį, beveik iki maksimumo išvystė chorų darbo pastangas ir chorinio auklėjimo reikšmę uždarame mokyklos gyvenime pastatė reprezentacinėn padėtin. Bet pasirodė ir blogų dalykų. Didžiausias iš jų, tai antagonizmas ir piktas pavydas pirmenybių laimėtojams. Ir tai (kad kai kurie patys muzikos mokytojai, užuot pasigėrėję pranašesniais savo kolegų darbo rezultatais ir davę toną savo auklėtiniams pagerbti laimėtojus bei paskatinę saviškius intensyviau padirbėti geresniųjų chorų pavyzdžiu, kombinavo skundus, viešai, girdint mokiniams, rodė savo „pasipiktinimą“ ir pagiežą persunktus „nusistebėjimus“ Šviet. M-jos skirtų teisėjų sprendimais) paliko juodžiausią dėmę naudingam chorų varžybų principui ir padarė gėdą visam muzikos mokytojų kadrui. Kas pajėgia toliau savęs matyti, konstatuos, kad mokyklų chorams varžybos davė daugiau, negu bet kurios kitos priemonės galėjo duoti, kad pačių muzikos mokytojų darbo sąlygos chore dabar yra dešimteriopai geresnės. Be abejo, chorų varžybos ateityje, jei būtų patobulinta jų sistema, galėtų dar daugiau duoti, tikiu, kad jos padėtų choriniam mokymui ištobulinti darbo metodus, mokyklos choras virstų dideliu jaunosios kartos muzikinio auklėjimo veiksniu. Dabar jau ir choro pamokose nebeužtenka vien dainų partijų mokytis. Bet reformuotoje programoje numatomos choro audicijų pamokos tebėra popieriuje. Tarties, balso lavinimo, tembro, dinaminio lankstumo ir ansamblio pratybos dar tebėra atsitiktinės. Kiekvienas, kaip išmano, taip save tebegano. O apie sąmoningą, dainuojamų dalykų charakterio pajautimą, formos, ritmikos, melodikos, harmonijos supratimą ir choro spalvų registrus, dar neturėta reikalo net galvoti. Choras vidurinėje mokykloje turi baigti muzikinio auklėjimo pirmąjį etapą, bet ne būti kažkokiu privalomu priedu prie muzikos mokytojo pareigų. Visų muzikos mokytojų yra šventa pareiga teoriniais ir praktiniais būdais prisidėti prie muzikinio Lietuvos jaunosios kartos auklėjimo darbo statomų uždavinių sprendimo. Muzikinis auklėjimas — svarbiausias muzikos vidurinėse mokyklose mokymo tikslas — kultivuojamas dar nesąmoningai. Jis, lyg laukinė obelaitė, nekaupiama ir negenėjama, retkarčiais Dievo valia pražysta vešliame jaunosios kartos atžalyne, bet vaisiai, kaip laukinių obelaičių, dažniausiai būna maži ir rūgštūs. Muzikos mokytojus tiesiogiai liečia tas didelis uždavinys, bet mes tokie pasyvūs, taip su dabartine padėtimi apsipratę, kad nerandame laiko dėl tų aukštesnių siekimų kvaršinti savo pagarbos pageidaujančių galvų. Kur tos aukso mintys užkasamos, kai išsiskirstoma po visuotinių Lietuvių Muzikų Draugijos narių suvažiavimų, kodėl jos nepuošia lietuvių muzikų arterijos „Muzikos Barų“? Nenorom peršasi baisus sovietiškas apkaltinimas — sabotažas. Ir kyla klausimas, ar nereikėtų tą auklėjimo klausimą kitaip pastatyti: nukreipti jį ne į mokinius, bet į pačius muzikos mokytojus? Be abejo, jei dalykai taip ir toliau vietoje stovės, pats gyvenimas vyriausios švietimo vadovybės darbotvarkėn įrašys: „individualus vidurinių mokyklų muzikos mokytojų einamoms pareigoms tinkamumo peržiūrėjimas“.