Išleista kompozitorės Konstancijos Brundzaitės dienoraščių knyga
Šiais metais kompozitorei Konstancijai Brundzaitei (1942–1971) būtų sukakę 75-eri. Anksti mirusi talentinga kūrėja spėjo išgarsėti modernia muzikine kalbą parašytais lietuvių muzikinei kultūrai reikšmingais kūriniais – dainomis, chorine ir instrumentine muzika.
K. Brundzaitės gyvenimas ir kūryba buvo aptarti muzikologės Onos Narbutienės dar sovietmečiu išleistoje monografijoje. Ten buvo pateikta ir nedidelių fragmentų iš kompozitorės dienoraščių, kuriuos ji rašė visą savo neilgą gyvenimą. Anuomet korektiškai parinktos ištraukos pridėjo papildomų spalvų jos biografijai ir kūrybos vertinimui.
Visai neseniai Lietuvos kompozitorių sąjunga išleido Živilės Tamaševičienės sudarytą knygą „Konstancija Brundzaitė. Dienoraščiai“, kurioje skelbiama didžioji K. Brundzaitės užrašų dalis. Skaitytojams tai puiki proga pažvelgti į nepaprastai talentingos, jautrios kūrėjos pasaulį, kupiną ne vien džiaugsmo, šilumos, meilės, bet ir vidinės įtampos.
Dienoraštį K. Brundzaitė rašė nuo 17 iki 29 metų, paskutiniai įrašai padaryti likus vos keletui mėnesių iki mirties. Tai atviros mintys apie kūrybą, aplinką, gyvenimo tikslą ir misiją.
„Muzika... Man dažnai kyla abejonių: ar aš galėsiu ko nors atsiekti kompozicijoj, gal šie pirmieji bandymai ir pasiliks pirmaisiais ir paskutiniaisiais? Darbo reikia, ir daug, daug... O aš taip mažai dirbu...“ (1958 m. birželio 28 d.). Per visus dienoraščio puslapius (ir studijų metų, ir vėlesnius) nenutrūkstama gija driekiasi mintis, kad prie kūrybos per mažai dirbanti, kad trūksta valios. Sykį prasitaria ir turinti ypatingą užduotį: „Norėčiau ilgai gyventi: padaryti daug reikšminga, sukurti gerų kūrinių, įrodyti, kad ne tik vyrai gali gerai kurti (G. Bacevič tai puikiai įrodė, bet Lietuvoj, atrodo, kelią praskinti teks man)“ (1966 m. balandžio 8 d.).
Nuo vaikystės K. Brundzaitė labai gražiai piešė, daug kas jai pranašavo dailininkės ateitį. Vis dėlto pasirinko muzikės kelią – mokėsi Kauno dešimtmetėje muzikos mokykloje (dabar – Juozo Naujalio muzikos gimnazija), paskui įstojo į Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), baigė prof. Eduardo Balsio kompozicijos klasę. Kelerius metus dirbo koncertmeistere konservatorijoje, moksline bendradarbe Literatūros ir meno archyve, metodininke Kompozitorių sąjungoje, dėstė teorines muzikos disciplinas Panevėžyje ir Klaipėdoje. Tačiau nuolat abejojo, ar teisingai pasirinkusi, potraukis piešimui niekur nedingo. Lankė dailės mokyklą, šeimos archyve išliko daugybė jos pieštų atvirukų, akvarelių, grafikos darbelių, liudijančių išskirtinį talentą. Knygoje kiekvienas dienoraščių skyrius pradedamas Konstancijos piešiniu ir jos nuotrauka. Spausdinamas kompozitorės tėvo prof. Kazio Brundzos straipsnis (rašytas apie 1983-iuosius), kuriame jis labai šiltai pasakoja apie dukters pomėgį piešti, aptaria jos darbus.
Dr. Nataljos Kapočės straipsnyje K. Brundzaitės dienoraščiai apžvelgiami platesniame autotekstų kontekste. Jie priskiriami prie tipiškų jaunų merginų dienoraščių, kartu skaitytojas įspėjamas, kad tokio pobūdžio tekstuose ne visada lengva nustatyti tiesos ir išmonės ribas.
Rengiant knygą dienoraščių tekstus buvo nuspręsta pateikti kuo autentiškiau – atsižvelgta į tai, kad K. Brundzaitė buvo puikiai išsilavinusi ir rašė be klaidų, o jos kalba atspindi būdingus praėjusio amžiaus šeštojo–septintojo dešimtmečio Lietuvos rašto kultūros bruožus.