Gelgaudiškio dvaras

XV a. pr. rašytiniuose šaltiniuose Gelgaudiškio vietovė laikoma Skirsnemunės palivarko dalimi. Gelgaudiškio palivarke augo kirvio dar nepaliestos Sūduvos girios ir visai natūralu, kad gyventojų čia buvo labai mažai. 1504 m. ar 1507 m. Lietuvos Didysis Kunigaikštis Aleksandras Gelgaudiškį su giria nuo Nemuno iki Siesarties padovanojo didikui Jonui Sapiegai. Šiam mirus, dvaras perėjo jo našlei Elžbietai Sapiegienei. Tokia situacija pasinaudojo Skirsnemunės ponas Stanislovas Skopas ir jėga užgrobė Gelgaudiškį. Tik įsikišus karaliui Žygimantui Senajam, dvaras buvo sugrąžintas našlei, o po jos mirties tapo jos posūnių dalybų objektu. Po ilgų derybų 1566 m. Gelgaudiškio dvaras atiteko Povilui Sapiegai. Šis didikas 1578 m. Gelgaudiškyje pastatė pirmąją bažnyčią. Po Povilo Sapiegos mirties dvaras atiteko Andriui Sapiegai. 1595 m. baigėsi Sapiegų šeimininkavimas Gelgaudiškyje. Dvaras su visais statiniais ir žeme, taip pat ir Zapyškio dvaras, buvo parduoti Gardino žemės teisėjui ir Perstūno laikytojui Grigaliui Masalskiui. Tačiau naujai įgytu turtu Grigalius Masalskis neilgai džiaugėsi, dvaras buvo perparduotas Kasperui Oziemblovskiui. Gelgaudiškio dvaro vardas pirmą kartą paminėtas 1599 m. turto dalybų akte. Tuo metu jį valdė Motiejus ir Andrius Oziemblovskiai. Iki Žečpospolitos padalinimo Gelgaudiškį dar valdė kunigaikščiai Čartoryšskiai. XVIII a. pab., po valstybės padalinimo, Gelgaudiškis kartu su Užnemunės sritimi atiteko Prūsijai. Dvaro ponu tapo baronas Teodoras Keidelis. Po jo mirties dvaras atiteko sūnui Gustavui, kuris, sekdamas tėvo pėdomis, steigė naujus palivarkus, žiauriai išnaudodamas valstiečius, stiprino savo ūkį. Čia veikė šveicariškų ir limburgiškų sūrių įmonė, garsėjo Keidelio žirgynas. 1875 m. Gustavas Keidelis neteko Rusijos pilietybės. 1887 m. paskelbus įstatymą, draudžiantį užsienio piliečiams pasienio zonoje valdyti dvarus, Gustavui Keideliui teko parduoti dvarą. 1892 m. Gelgaudiškio dvarą nusipirko bendrovė, kurios savininkai buvo J.Montvila, J.Svida, A.Baltutis ir A.Zanas. Dvaras neilgai buvo šios bendrovės nuosavybe. Už vieną milijoną rublių Gelgaudiškį nusipirko grafas Komaras. 1918 m. į dvarą buvo atsiųstas įgaliotinis J.Budrys. Neilgai trukus Gelgaudiškio dvarą išparceliavo. Dvaro rūmus valstybė pardavė Amerikos lietuviams, kurie čia įsteigė vaikų prieglaudą. Prieglauda buvo iki 1941 m., po II pasaulinio karo rūmuose įkurta pagalbinė mokykla-internatas. Yra žinoma, kad pirmieji dvaro rūmai buvo medinė pilaitė, kuriai sudegus pastatytas dviejų aukštų pastatas. Dabartiniai neoklasicistinio stiliaus rūmai statyti 1842-1845 m., vieno aukšto su dideliu pusrūsiu. Fasadas nuo Nemuno pusės yra turtingų formų. Taip pat išlikęs ir medinis rūmų bokštelis. Raudonų plytų buvusiame kumetyne ir ūkiniame pastate įrengtos mokymosi klasės. Išilgai Nemuno kranto driekiasi 5,3 ha parkas su alėjomis, gazonais ir tvenkiniais.