Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokykla

Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokykla
Kauno g. 4, LT-LT-42115
Internetinis puslapis: http://www.muzika.rokiskyje.lt/
Kontaktinė informacija:

Telefonas: (8 458) 52234
Mobilusis tel.: 8 615 92750
Vadovas: Albertas Mikulėnas
El. paštas: a_mikulenas@yahoo.com

Pirmųjų muzikos mokyklų Lietuvoje būta jau seniai. Dvarininkų steigiamos ruošti muzikantus rūmams, dažniausiai jos nesutilpdavo siauro profilio rėmuose, gabių muzikų vadovaujamos, jos tapdavo svarbiais profesionaliosios muzikos židiniais, kurių šviesa sklido toli už vieno kurio Lietuvos regiono ribų. Tą galima pasakyti ir apie pirmąją muzikos mokyklą Rokiškyje, kurios įkūrimo šimtmetį šiandien pritiktų paminėti. Šiaurės rytų Lietuvoje XVIII a. pradžioje tokia mokykla veikė Salose (uždaryta 1831 m.). Apie XIX a. vidurį nedidelės muzikos mokyklos buvo Obeliuose ir Aknystėje (dabar Latvijos TSR). Rokiškio kapinėse palaidotas kažkurios iš pastarųjų mokytojas Ilja Dijo. Čia ilsisi ir vienos garsiausių XIX a. Lietuvoje, Rokiškio muzikos mokyklos vadovas R. Lymanas. Nors ankstyviausios žinios apie šios mokyklos užuomazgas siekia 1871 m. oficialia įsteigimo data laikomi 1883 m., kai jai ėmė vadovauti minėtas muzikas, labai svariai prisidėjęs prie profesionalios lietuvių muzikinės kultūros pakėlimo. Rokiškio muzikos mokykla buvo įsikūrusi šalia bažnyčios (dabar Tarybų aikštės ir Upės tako gatvės kampas). Iki 1883 m. tame pastate gyveno dvaro muzikantai, čia buvo laikomi instrumentai. Namo išvaizda gerokai pakitusi nuo anų laikų. Tuomet tai buvo vieno aukšto pastatas. Iš pradžių mokykla užėmė tik du kambarius, kituose gyveno R. Lymanas, dvaro architektas P. Verneris, kai kurie mokiniai. 1886 m. M. Tyzenhauzaitės – Pšezdzeckienės nurodymu P. Verneris įrengė saikas, kur mokiniai mokėsi groti pučiamaisiais instrumentais. Daug vėliau, jau apie 1919 m., šiame name įsikūrė vienuolynas. Maždaug 1921 m. buvo užstatytas antras aukštas, 1938 m. įrengtas trečias. Dabar tai gyvenamas namas, ir apie buvusį čia muzikos židinį byloja prikalta prie sienos memorialinė lenta. Grafų Tyzenhauzų rūmuose Rokiškyje nuo seno buvo kultivuojama instrumentinė muzika, dvaras turėjo visą simfoninio orkestro instrumentų komplektą. Iki 1883 m. muzikos čia mokė Kulikovskis (ar Kulikauskas), Matužinskis. 1883 m. Rokiškio dvaro savininkė M. Tyzenhauzaitė – Pšezdzeckienė, gyvenusi tada Varšuvoje, pakvietė į Rokiškį kvalifikuotą čekų muzikantą Rudolfą Lymaną (1856 – 1904), kurio nustatytas mokyklos profilis – ruošti vargonininkus – išskyrė ją iš kitų žymiausių XIX a. Lietuvoje veikusių mokyklų Rietave ir Plungėje. R. Lymanas, Prahos konservatorijos auklėtinis, baigęs ją aukso medaliu, buvo didelės erudicijos muzikas: vargonų virtuozas ir improvizatorius, choro ir orkestro dirigentas, kompozitorius, vargonų ir fortepijonų derintojas, mokėjęs groti visais orkestro instrumentais, gražaus balso (baritonas). 1883 m. rugpjūčio 20 d. dokumente skaitome: „... Žemiau pasirašęs Austrijos pilietis Rudolfas Lymanas prižadu: a) mokyti giedojimo keturiais balsais, groti instrumentais ir vargonais; b) vargonuoti Rokiškio bažnyčioje įvairioms pamaldoms; c) kiekvieną savaitę duoti ataskaitas apie mokinių mokymąsi; d) perduotus man instrumentus ir natas laikyti tvarkoje ir švaroje ir t.t.“ Beje, pasakojama, kad Lymanas čia suradęs Kremonoje gamintus smuikus ir A. Stradivarijaus kontrabosą, kurį 1883 m. išsiuntęs į Varšuvą. Be vargonų, mokykloje buvo mokomasi groti dar kuriuo nors styginiu ar pučiamuoju instrumentu. Buvo trys pagrindiniai skyriai: fortepijono bei vargonų, giedojimo ir orkestro instrumentų. Pirmais metais užsiėmimai mokykloje vykdavo nuo 8 iki 19 val. 1887 m. mokymo programa buvo pakeista. Yra pagrindo manyti, kad tai daryta, sekant Varšuvos konservatorijos programa, kurią atsiuntė M. Tyzenhauzaitė – Pšezdzeckienė (apie tai rašoma jos laiške Lymanui). Iš Lymano 1887 m. birželio 7 d. raporto matyti: „.... padaryta taip, kad kiekvienas mokinys kasdien du kartus vargonuotų ir vieną kartą skambintų fortepijonu. Teorijos kasdien 1,5 val., dainavimo 1 val. Reikalui esant, paskaitas galima prailginti. Užsiėmimai nuo 6 iki 21 val. Instrumentais negrojama tik bendrų paskaitų metu ir per pietus. Nuo 1889 m. mokykloje sustiprinti teoriniai mokslai – solfedžio, elementarinė teorija, harmonija, giedojimo teorija – ir praktiniai užsiėmimai. Mokiniai, be privalomojo bažnytinio repertuaro, turėjo mokėti harmonizuoti pasaulietines melodijas ir net liaudies dainas, nepasiruošę skambinti moduliacijas, diriguoti chorui, privalėjo būti susipažinę su muzikos instrumentų istorija, su kompozitorių, kurių veikalai buvo įtraukti į mokymo programą, biografijomis. Tiek daug disciplinų vienam pedagogui aprėpti buvo nelengva. (Vienu metu mokykloje mokydavosi apie 40 mokinių.) Tačiau Lymanas dėstė mokykloje vienas, be to, vargonininkavo, vadovavo chorui ir orkestrui, derino dvarininkams fortepijonus, grafienės prašymu apžiūrėdavo vargonus įvairiuose miesteliuose ir informuodavo, kokia jų būklė. Šalia to surasdavo laiko koncertuoti bažnyčios vargonais, taip pat dainuoti J. S. Bacho, F. Suberto ir kitų klasikų kūrinius per įvairias iškilmes. Lymanas pasirodydavo su mokyklos orkestru ir choru, atlikdamas tokius kūrinius, kaip T. Nideckio „Mišios“ G-dur ar J. Haidno oratoriją „Pasaulio sutvėrimas“. Dažnai buvo atliekamos ir paties Lymano kompozicijos. „Rokiškio grafiškos muzikos ir giedojimo mokyklos“ mokytojas buvo spalvinga ir įdomi asmenybė. Buvę jo mokiniai P. Vinkšnelis ir J. Katelė taip piešia jo portretą: „Nedidukas. Storokas. Tamsiaplaukis, su riestais ūsais. Veidas įprastų formų, rausvas. Nosis trumpa. Rankų pirštai trumpi. Stori. Eisena išdidi, energinga. Batai visuomet girgždėdavo. Lenkiškai kalbėjo silpnai. Turėjo priežodį „sin pak“, kurį dažnai kartodavo, supykęs ant mokinių. Mėgo alų, per parą išgerdavo vidutiniškai keturis butelius. Mokiniai jo bijojo, bet ir gerbė. Buvo griežtas. Greitai įsikarščiuodavo, bet greitai ir atsileisdavo. Turėjo „pedagoginių“ įpročių, kuriuos privalėjo kiekvienas žinoti. Pavyzdžiui, kulno kaukštelėjimas reiškė, kad atlikėjas turi pakartoti tai, ką grojo, ištaisydamas klaidą. Kartą J. Katelei skambinant J. O. Grimo pjesę, pasigirdo kulno kaukštelėjimas gretimame mokytojo kambaryje. Kūrinį jis pagrojo iš naujo, bet klaidos neištaisė. Tada supykęs mokytojas atbėgo į kambarį, kur stovėjo fortepijonas, ir išdrėskęs iš knygos lapą, sudavė atlikėjui. J. Katelė paliko muzikos mokyklą ir pėsčias išėjo pas dėdę į Panemunėlį. Bet netrukus gavo nuo Lymano laišką, kuriuo buvo kviečiamas sugrįžti. Mokiniui sugrįžus, mokytojas atsiprašė ir pats įklijavo išplėštą lapą“. Be muzikos mokslų, Lymanas domėjosi ir technika, fotografija, 1897-1898 m. jis įvedė telefono ryšį visuose Pšezdzeckų dvaruose bei palivarkuose, mėgino savo namuose įvesti elektrą. 1889 m. laiške grafienei siūlė įsteigti Rokiškyje meteorologinę stotį. Keletą žinių iš Lymano biografijos randame jo dukters Aleksandros Povilaitienės pasakojime, užrašytame 1968 m.: „Tėvas kilęs iš Zionicos (Čekoslovakija). Jų buvo trys broliai muzikantai... Apie 1887 m. vedė šešiolikos metų Aleksandrą Lehovizaitę nuo Raseinių, užaugusią Vilniuje. Motina mokėjo lietuviškai, tėvelis – silpnai. Jie turėjo 9 vaikus. Keturi broliukai mirė maži, palaidoti vienoje duobėje su tėvu ... Sūnus Vladislovas tarnavo knygyne Vilniuje, žuvo 1916 m. Aš iš seserų jauniausia. Sako, kad tėvelis mirė širdies liga. Važiavo gydytis kažkur toliau, pet Varšuvoje perspėjo, kad nevažiuotų. Grįžo į Rokiškį ir greitai mirė... Motina antrąkart ištekėjo 1910 m. už grafo daržininko Antano Alyvos. Mirė 1928 m. Šiauliuose.“ Rokiškio muzikos mokyklai Lymanas vadovavo iki mirties, t. y. iki 1904 m. Šio energingo muziko nuveiktas didžiulis darbas. Per 21 – erius metus jis išleido apie 400 kvalifikuotų mokinių, iš kurių ne vienas vėliau tapo įžymių lietuvių muziku. Lymano mokinių tarpe – K. Diržys, P. Vinkšnelis, M. Milaknis, A. Balčiūnas, K. Didžiakas, J. Gaubas, J. Katelė. 1899 m. šešis mėnesius čia mokėsi J. Tallat - Kelpša, 1898-1899 m. – M. Petrauskas, 1901 – 1903 m. – J. Gruodis. Rokiškio mokyklos paruošti vargonininkai ir chorvedžiai sėjo muzikinės kultūros grūdą ne vien Šiaurės rytų, bet ir visoje Lietuvoje, išplitę po jos atokiausius kampelius. Mokyklos vadovui mirus, mokykla uždaryta. Lymanas buvo palaidotas Rokiškio kapinėse, tačiau kapas ilgai nebuvo žinomas. „Metro“ amžino poilsio vieta išaiškinta 1950 m. buvusių mokinių pastangomis ir sutvarkyta.
Holokausto naktis