Kompleksinė apercepcija muzikos praktikoj

Ir elementariausias psichinis aktas, grynas jutimas (sensatio), paprastai yra ne visai pavienis jutimas, bet vienos kokybės jutimą kompleksas. Pavyzdžiui, juntamas vienas tonas paprastai yra tonų kompleksas, kurį sudaro pagrindinis tonas ir jo obertonai. Kada girdime nors du tonus vieną paskui kito arba kartu, tai be tų tonų suvokiame dar ką nauja, būtent intervalą, sąskambį. Šitas naujas suvokimas, kurį duoda kelių jutimų susiliejimas į vieną kompleksą, yra jau pajutimas (perception). Pajutimai aktyviu stebėjimu (apercepijavimu) mūsų sąmonėj gali būti jungiami (jei yra reikalingos objektyvios sąlygos) į aukštesnės kategorijos kompleksinius vienetus, šitie vienetai vėl jungiami į aukštesnius kompleksus ir taip toliau, kol, pavyzdžiui, ir visą simfoniją suvokiame kaip vienetą. Šitas kompleksinis suvokimas vadinamas kompleksine apercepcija.

Muzikos klausytojas be kompleksinio apercepijavimo galios girdėtų tik atskirų garsų, sąskambių eilę. Klausytojas, kuris gali suvokti melodijas, kai kurio dydžio sąskambių kompleksus, bet negali jų sujungti į aukštesnius kompleksus, yra panašus į poemos skaitytoją, kuris supranta atskirus posakius, gali gėrėtis jų skambesiu, bet nesuvokia visos poemos turinio. Kompozitorius, kuris turi fenomenalią apercepijavimo galią, bet nenusimano apercepcijos dėsniuose, gali tokių kompozicijų parašyti, kad jos toli peržengs normalią apercepijavimo galią ir todėl neras klausytojų, kurie jo muziką suprastų. Kad galėtų įvykti apercepcija, reikia ir objektyvių sąlygų. Kad atskirus tonus suvoktumėm kaip motyvą, reikia, kad tų tonų tarpusavio nuotolis aukštumu, ilgiu, stiprumu ir spalva neperžengtų kai kurių ribų, panašiai kaip kai kuris skaičius medžių tik tada bus mūsų suvokiamas sodu, jei tie medžiai stovės ne per toli viens nuo kito. Muzikantas, kuris neturės vizualinio kompleksinio apercepijavimo galios, niekad gerai iš gaidų negros, nes seks po vieną gaidą, kaip nevykusiu garsiniu (garsavimo) metodu mokytas skaityti pradžios mokinys skaito ne žodį iš karto, bet žodį lipdo iš atskirų po vieną išskaitomų ir tariamų garsų.

Be kompleksinės apercepcijos nebūtų jokio aukštesnio intelektualinio gyvenimo. Bet kai mokslininkui, pavyzdžiui, labiau svarbu kompleksinės apercepcijos didumas, muzikininkui, ypač grojikui, dirigentui svarbu jos greitumas ir visiškas tikslumas. Ir elementariausio suvokimo greitumas labai apribotas. Kol pamatyta gaida suvokiama ir sukelia reikalingą jai išpildyti judesį, praeina ir geriausiai išmiklintam muzikantui tiek laiko, kad jis taip po vieną gaidą skaitydamas, niekad nepagrotų greitesnio pasažo. Čia ateina į pagalbą kompleksinė apercepcija.

Išsilavinimas gali apercepijavimo pajėgumą tiek patobulinti, kad pajutimų kompleksas gali būti suvokiamas vienu metu, kaip vienas daiktas, vadinas, pajutimų kompleksas gali būti suvokiamas kaip vienas pajutimas. Šitas reiškinys ypatingos reikšmės turi gaidų skaityme. Įpratęs, išsilavinęs muzikantas ištisus gaidų kompleksus, taktus, frazes, ištisus pasažus suvokia iš karto. Šitaip pajusti gaidų komleksai prityrusiam, išsilavinusiam muzikantui sukelia taip pat išpildymui reikalingų judesių kompleksų atvaizdus. Tik šitaip ir tegalimas greitas grojimas iš gaidų, arba tobulas gaidų skaitymas.

Kadangi kompleksinė apercepcija muzikininkui yra pagrindinis dalykas, kadangi nuo jos tobulumo priklauso muzikininko technikos tobulumas, iškyla labai svarbus klausimas apie kompleksinio apercepijavimo galios lavinimą, auklėjimą. Kad kalbamą galią galima išauklėt, patobulint — nėra abejonių. Ji tobulėja ir šiaip patyrimo, praktikos keliu. Tačiau šitas kelias, jei čia neateina pagalbon ypatingas prigimimas, labai ilgas, o sistemingas auklėjimas galėtų jį labai sutrumpinti. Taip, pavyzdžiui, galima išmokti iš atminties groti kokį veikalą, ir nesistengiant atsiminti, bet taip, iš įpratimo, tačiau šitaip gali reikti labai daug laiko ir labai ilgo kartojimo, o aktyviai ir sumaniai mokantis iš atminties groti, tą patį veikalą galima išmokti daug kartų greičiau.

Ieškant kompleksinės apercepcijos auklėjimo principų, tenka panagrinėti tuos dėsnius, kuriais kompleksinis suvokimas vyksta. Grupė tonų tik dėl to gali mums pasidaryti motyvu, kad mes suvokiam ne tik atskirus tonus, bet ir jų tarpusavius santykius. Kadangi tonus, girdėdami motyvą, mes juntame po vieną, tai kad galėtumėm suvokti tų tonų santykius, reikia, kad mes pavieniui girdimus tonus atsimintumėm ir pasigamintumėm sąmonėj gautų jutimų ir pajutimų atvaizdą (Wahrnehmungsvorstellung). Čia matome, koks svarbus veiksnys kompleksiniam suvokimui yra atmintis.

Bet pagal kuriuos principus galima atmintį ir pajutimų atvaizdo pasigaminimą išlavinti, kad galėtumėm ištisą gaidų kompleksą suvokti vienu pajutimu ir kad šitas pajutimas iš karto iškeltų sąmonėj reikalingą judesių kompleksą? Čia kardinalios reikšmės turi kompleksų analizavimas ir sintetinimas. Gaidų skaitymas turi analogijų su paprasto rašto skaitymu. Pavyzdžiui, skaityti angliškai, kur vienodai tariami žodžiai rašomi įvairiai ir todėl dažnai tenka skaityt ne pagal raidžių tarimą, daug kur mokoma savotišku analitiniu sintetiniu atmintiniu metodu. Išmokus raidžių pavadinimus, parašytą žodį išanalizuoja raidėmis (perskaito tik žodžio raidžių pavadinimus, ne garsus) ir įsidėmi, kokį žodį šita raidžių sudėtis (kompleksas) sudaro. Elementoriuose parašytą žodį rodo paveikslėlis. Šituo metodu nemokoma nei atskirų garsų sulieti, nei skiemenimis skaityti (silabizuoti), bet mokoma iš karto iš raidžių komplekso pažinti žodį ir jo prasmę. Iš tikrųjų, juk kas. moka skaityt, skaito iš karto žodžius, nedėliodamas jų iš garsų ar skiemenų, o geras skaitytojas skaito (akimis) iš karto frazes ir net didesnius sakinius. Taip pat, norint greit išmokti gerai gaidas skaityti, reikia gaidų kompleksus (šiaip grupes arba motyvus, frazes, pasažus) analizuoti, įsidėmėti jų vizualinę (regimąją) išvaizdą, dažnai išsimokyti iš atminties ir pratintis įsivaizdinti reikalingus išpildymui judesius.

Čia su bendruoju aptarimu buvo taip pat nurodyti kai kurie kompleksinės apercepcijos išlavinimo ir praktiško pritaikymo principai ir duota keletas praktikos pavyzdžių. Aktyvios dvasios ir stipresnės valios muzikininkui ar muzikos mokiniui gal užteks ir jų, kad galėtų sau susirasti tinkamesnį ir trumpesnį kelią į meninį tobulumą. Kada mokslas muzikos mokyme gaus sau priderančią vietą (dabar paprastai mokytojas visus savo mokinius, nepaisydamas jų individualių savumų, moko taip, kaip jis atsimena savo mokytoją jį mokius), tada kompleksinės apercepcijos reikšmė muzikos mokymui, reikia manyt, bus tinkamai įvertinta ir susilauks nuodugnaus išstudijavimo ir pritaikymo metodų išdirbimo. Tada kompleksinės apercepcijos galia, lyg kažkokia dabar dar daugelio ieškoma mistiška paslaptis, gal žymiai sutrumpins mokymosi laiką ir palengvins kelius į didesnes meno aukštumas.