Mūsų muzikos ir valstybinio teatro lietuviškumo reikalai

1932 Nr. 4, St. Baliūnas

Kas dalyvavo praeitais metais valstybinio teatro dešimties metų sukaktuvių iškilmėse, be abejo prisimins tą didelį triumfavimą, gražias kalbas, laurų vainikus ir ypač linkėjimus mūsų teatrui sėkmingai kurti lietuviškąjį meną. Šitie reikšmingi linkėjimai lig šiol, matyt, nerado valstybiniam teatre tinkamo atbalsio.

Mūsų operos įkūrėjams ir jos tėvui Kiprui Petrauskui pasisekė iš pat pradžių lietuviškumo įgyvendinti tik scenoje, būtent scenos artistų sudėty. K. Petrauskas, nepaisydamas didelių sunkumų ir visokių kliūčių, ypač lietuvių dainininkų stokos, vis dėlto dirbo, vykdė savo sumanymus, būrė teatran lietuvius dainininkus, naujus auklėjo, jaunesniesiems leisdavo išmėgint savo jėgas, ir štai rezultatas: šiandien galime savo dainininkais lietuviais džiaugtis ir didžiuotis.

Bet operos orkestras dar ir šiandien negali pasigirti lietuviškumu: iki šiai dienai čia kalba rusiškai, vokiškai, lenkiškai ir kitą kart atrodo lyg totoriškai ar kiniškai — tiesiog nesusikalba. Jeigu būtų galima pavadint mūsų operos orkestro tėvu p. Tallat — Kelpšą, tai jis nekaltinamas, kad iš karto nesudarė orkestro iš lietuvių muzikantų, nes operos kūrimosi metu lietuvių orkestrantų nebuvo iš kur gauti. Bet pažįstančiam operos orkestro užkulisius kyla klausimas, kodėl p. Tallat — Kelpša, būdamas lietuvis, Lietuvos operos dirigentas, valstybinės muzikos mokyklos mokytojas, nesistengia su orkestru nors lietuviškai kalbėtis, jei per tiek laiko neišgali sudaryti lietuviško orkestro? (Tuo tarpu p. Hofmekleris, žydas, vis dėlto susikalba lietuviškai). Gal pono Tallat — Kelpšos senesniųjų orkestrantų priklausymas ir jiems pataikavimas virto tradicija dėl to, kad ponui Tallat — Kelpšai, kada kūrėsi mūsų opera, iš kai kurių „autoritetų“ orkestrantų teko mokytis diriguoti?

Gal šitie nenormalumai ir paskatino p. S. Šimkų imtis labai didelio uždavinio — išauginti lietuvių orkestrą. Didelė p. Šimkaus energija toks orkestras greitu laiku ir buvo Klaipėdos muzikos mokykloj sudarytas. Jis ir pradėjo savo darbą su mūsų Čiurlionies muzika (simfoninė poema „Miškas“). Čia verta prisiminti, o Kauno muzikos mokyklos orkestro vadovams pasimokyti: p. Šimkus irgi buvo pasikvietęs kitataučių ir svetimšalių muzikininkų, bet juos vis atleisdavo, kaip tik mokiniai patys sugebėdavo bent kiek atlikti savo uždavinį.

Šitas pirmasai lietuvių orkestras savo koncertais parodė visai rimto meninio pajėgumo. Pono Šimkaus pastangos išlaikyti šį orkestrą filharmonijai nuėjo niekais. Tada p. Šimkus rūpinosi, kad bent operon šis orkestras patektų. Orkestro debiutas, p. Šimkui diriguojant, operoj „Aida“ užkariavo visų simpatiją. Pirmą sykį mūsų operos gyvenime dalyvavo visi lietuviai, visi pakeltu ūpu, su atsidavimu ir su lietuviška ugnim. Visi teatro bendradarbiai (žinoma, lietuviai) stebėjosi ir džiaugėsi, kad toje „duobėje“ kalba irgi lietuviškai, o publikoje buvo girdėti: „Opera atrodo šventadieniškai“. Visi sveikino ir džiaugėsi, tik operos orkestro „internacionalas“ tuo pat laiku savo susirinkimuose svarstė „visas pastangas šiam jaunam orkestrui išardyti“.

Bet štai džiaugsmingas valdžios nutarimas „duoti šiam jaunam orkestrui darbo“ su rezoliucija: „pavesti šį reikalą sutvarkyti teatro direkcijai“. Teatro vadovybė, pažadinta, skubiai sudaro konkursinę komisiją iš daug „žmonių-specialistų“, kurion tik vienas lietuvis pateko. Štai ir prasidėjo prekymetis, kuris, neapsiėjo ir be kuriozų, būtent, buvo priimta keletas žymiai silpnesnių muzikantų vietoj geresnių (gal turėjo tam kokį tikslą?). Į teatrą buvo priimta tik maža dalis orkestro. Žodžiu, lietuviškasai orkestras buvo išardytas, o jo tėvas, p. Šimkus, ir nuo to orkestro teatre paliktos skeveldros atskirtas.

Priimtieji į operos orkestrą praktikuotis labai nusivylė. Dauguma džiaugėsi, kad gauna nors retkarčiais pagroti užkulisyje dramų muzikalines dalis. Tik kai kurie (ir tai dažnai per ypatingas protekcijas) gavo sėdėti ir operos orkestre. Savotiškas vaizdas: jaunuoliai, pripratę pas p. Šimkų daug dirbti be atlyginimo ir iš pasišventimo, čia gauna atlyginimą veltui, neturėdami ko dirbti. Žinoma, buvo juokų ir pasipiktinimo, bet užtat tokia būtis sudarė kai kuriems seniesiems orkestrantams patogias sąlygas skiepyti jauniesiems savo „internacionališkas“ tradicijas (jos turi tokių žemų dalykų, kad čia nepatogu apie jas kalbėti), išnaudoti savo tikslams, net savo bizniui, platinant svetimų valstybių loterijų bilietus ir p.

Kur gi energingasai lietuviškos muzikos pionierius p. Šimkus? Ko jis nurimo? Mat, jis dabar operos dirigentas. Ar jis jau pakeitė savo žodžius ir idealą? Jo žodžiai: „Mano gyvenimo uždavinys — simfonija, bet ne opera. Kad ir kviestų į operą — neisiu. Geriau sodinsiu lietuviškus runkelius ir iš to gyvensiu“. Ir iš tikrųjų, p. Šimkus savo būdu, pasirengimu yra artimas simfoninei muzikai. Jam pačiam tuo atžvilgiu nuostolis, kad jo pastangomis sukurtas orkestras likviduotas, kad jo svajonės ir pastangos turėti lietuvių filharmonijos orkestrą nesirealizavo.

Bet juk buvo realizuota: didelėmis pastangomis, didelėmis valstybės iždo lėšomis buvo išugdytas savas, lietuvių orkestras. Jis darbais išrodė savo meninį subrendimą simfonijoj ir operoj. Tačiau šis istoriškas lietuvių meno laimėjimas susilaukė istoriško nemokėjimo tuo laimėjimu pasinaudot. Filharmonijos orkestrui išlaikyt nesuieškota lėšų, o valst. operoj orkestras nerado vietos.

Didelės abejonės slegia. Ar taip menkai vertindami savąsias pajėgas ir per daug garbindami svetimąsias, mes tikru keliu einam į lietuvių tautinio meno kultūrą? Ar dar vis mes, lietuviai, turim kęsti savo teatre svetimųjų ciniškas pašaipas ir daugelio jų blogą moralinę įtaką? Ar neklystama, kai taip brangiai mokama svetimiesiems menininkams ir laukiama, kad jie mums sukurtų mūsų tautinį meną, kurdami iš tikrųjų savąjį, mums svetimą meną? Iš tikrųjų mes toli gražu neišnaudojam tautinio meno kūrybai savųjų pajėgų ir svetimąsias dar daug kur naudojame, kur turėtų jau turimi savieji menininkai būti. Šitokia būtis ne tik trukdo tautinio meno progresą, bet ir stato jį rimtan pavojun.

Prenumeruokite „Muzikos barus“!