Muzikos istorija

1932 Nr. 4, Antanas Budriūnas

HOMOFONINĖ MUZIKA

XVII amžiuje polifoninė muzika nustoja viešpatauti, užleisdama pirmenybę homofoninei muzikai. Dar šio amžiaus išvakarėse tonų mene pasireiškęs naujumas yra kraštutinis priešingumas niderlandų mokyklos sudėtingajam kontrapunktui. Visas muzikos svorio centras perėjo į pagrindinę melodiją, kurią stengėsi padaryti panašią žmogaus kalbai, daugiau dramatišką ir stipresnės išraiškos. Homofoninės muzikos svarbiausias pažymys yra, kad čia vyrauja viena melodija, o kiti balsai tik papildo melodijos skambėjimą harmonijomis, sudaro jai tik foną. Homofoninės muzikos kompozitoriai dažnai savo veikaluose rašydavo tik pagrindinę melodiją ir basą, prie baso skaitmenimis nurodydami tik akordą, o vidurinių balsų melodinę liniją palikdami išpildytojų valiai. Vargonams ir panašiems akordiniams instrumentams rašydavo tik cifruotą basą, vadinamą generalbasą. Homofoninės muzikos iškilimo ir viešpatavimo laikus (1600-1750) todėl vadina taip pat generalbaso epocha. Šios epochos pradžia tenka laikyt 1594 metus, kada mirė du didieji polifoninės muzikos kompozitoriai Orlando Lasso ir Palestrina ir Florencijoje buvo pastatyta pirmoji opera „Daphne“ (Peri muzika, Rinuccini libreto). Ši opera buvo sudaryta, sekant senovės graikų muzikaline drama, ir siužetas paimtas iš graikų mitologijos (Apolonas įsimyli piemenaitę Dafnę). Dar prieš Perį šitos dramos vienai scenai muziką buvo parašęs grafas Bardio, kuris daug pasidarbavo graikų dramos ištyrime ir atgaivinime. Pirmųjų kovotojų už graikų dramą tarpe pasižymėjo Galilei, garsiojo astronomo tėvas.

Tų operų muzikos formos buvo chorai, atskiri rečitatyviniai dialogai ir lyrinės ariozinės vietos. Orkestrą sudarydavo klavesinas, liutnė,  citarona, lyra ir fleita. Operos pradžioje buvo vadinamos „drama per musica“, vėliau — „tragedia per musica“, XVIII a. pradžioje — „opera per musica“ ir pagaliau — tiesog „opera“.

Tikrą operos formą ir stilių sukūrė Aleksandras Scarlatti (Skarlati) Neapolio mokyklos įsteigėjas ir didžiausias tų laikų pedagogas (1659-1725). Jo operose lygiai dalyvauja vokalinis, instrumentalinis ir dramatinis elementai. Jo vėlesnieji pasekėjai tačiau pradėjo daugiau reikšmės skirti vokalinei muzikai, balsui. Greit visas operos centras pereina į dainininkus (iki XVIII a. italų operose dainuodavo tik vyrai), o dramatinė pusė buvo apleista. Kompozitoriai pradėjo taip rašyti, kad dainininkai galėtų kuo daugiausia pasirodyti savo balso technika. Kaip nepaisyta vaidybos ir teksto, galima spręsti iš to fakto, kad buvo tais laikais mėgiama vadinama „opera pasticcio“, kuri buvo sudaroma iš įvairių operų mėgiamiausių arijų. Tokios operos daugiau panašios buvo į kostiumuotą koncertą, negu į operą dabartine prasme.

Pirmiausia opera iš Italijos buvo pernešta Vokietijon. Čia pirmuoju operos kūrėju buvo Henrikas Schūtz. Jis parašė išverstam į vokiečių kalbą „Daphnes“ libretui savo muziką. Ši opera buvo pirmą kart pastatyta Dresdene 1627 m. Kiek vėliau opera buvo įkurta Vienoje, Hamburge ir kituos vokiečių miestuos. Netrukus tačiau pas vokiečius įsigalėjo italų opera.

Prancūzijoj italų opera įsikūrė 1645 metais. Šalia jos kiek vėliau įsikūrė ir tautinė prancūzų opera. Jos pirmasai kūrėjas buvo Jean Baptiste Lully (Žan Batist Liūly), gyvenęs 1633—1687 m. Jo operų melodijos artimos deklamacijai ir turi daug rečitatyvų, o italų operų melodijos buvo daugiau lyrinio charakterio. Dar daugiau tautinės operos srity nuveikė prancūzų kompozitorius ir didelis teoretikas Jean Philipp Rameau (Žan Filip Ramo), gyvenęs 1683—1764 m. Jo operose orkestro muzika jgyja daugiau savarankiškumo ir siekia garsais. vaizdinti dramos vyksmą. Prancūzų operose svarbų vaidmenį turi baletas.

Be operos ši epocha davė dar kitas svarbias naujas formas — oratoriją ir kantatą. Šalia homofoninės muzikos tebeklestėjo toliau ir polifoninė, taip pat ir abu šiuos stilius pradėjo jungti bendrai kūrybai.

Įžymiausi šios epochos muzikininkai buvo Johann Sebastian Bach {1685—1750) ir Georg Friedrich Handel (1685—1759).

J. S. Bach’as, kilęs iš didelės Tiuringijos muzikininkų giminės, iš mažens buvo stropiai lavinamas muzikoje. Aštuoniolikos metų gavo smuikininko tarnybą princo Johann Ernst'o privačioje kapeloje Weimare, bet tais pačiais metais pradėjo ir vargoninkauti Arnstadte, vėliau buvo vargonininku Mūhlhausene, Weimare, kamerinės muzikos direktoriu Kothene ir nuo 1723 m. Leipcige Tomo bažnyčios kantoriu. Visą savo amžių išgyveno savo gimtajame Tiuringijos krašte. Buvo du kartu vedęs. Jo sūnūs Karl Philipp Emanuel ir Friedemann iš pirmųjų vedybų su seserėčia Marija Barbora Bach’aite buvo taip pat žymūs muzikininkai.

Bach’as kūrė daugiausia polifoniniame stiliuje. Jo nuopelnai lygiai dideli tiek vokalinėje, tiek instrumentalinėje kompozicijoje. Jo veikalų sąrašą sudaro pasijos, oratorijos, kantatos, mišios, choraliniai preliudai vargonams, fugos, tokatos, preliudų ir fugų rinkinys „Das wohltemperierte Klavier“ —  „Gerai temperuotas fortepijonas“, „Fugos menas“, invencijos, koncertai ir sonatos fortepijonui, taip pat kompozicijos įvairiems kitiems instrumentams, orkestrui ir daug kitų veikalų.

Labai didelė Bach’o įtaka tolimesnei muzikos kūrybai siekia ligi paskutinių laikų. Didžiųjų Bach’o pasekėjų tarpe yra žymiausias paskutinių laikų kontrapunktistas Max Reger (1873-1916). Bach’o veikalai dažnai tebestatomi koncertuose, o jo fugos, invencijos ir kai kurie kiti veikalai lig šiol turi nepakeičiamos pedagoginės vertės ir vartojami visose muzikos mokyklose.

J. S. Bach’ui priklauso didelis nuopelnas įgyvendinime praktikoje temperuoto instrumentų derinimo. Ligi Bach’o vartojo natūralų derinimą, kur pustoniai nebuvo visi lygūs. Šitaip suderinti instrumentai netiko groti visose tonacijose, nes jų tonai negalėjo būti enharmoniškai pakeičiami.

Padalius gamą į 12 lygių pustonių, atsidarė tonų menui naujos perspektyvos: galima buvo naudoti praktikoje visos tonacijos, o enharmonizmas, be to, atidarė kelią naujom modulacijom ir praturtino muziką naujomis akordų santykių spalvomis. Bach’o preliudų ir fugų visose tonacijose rinkinys „Das wohltemperierte Klavier“ ir buvo skirtas išmokti temperuotu derinimu naudotis.

Handel’io tėvas buvo iš pradžių barzdaskutis, o vėliau žymus chirurgas Halles mieste. Savo sūnų jis norėjo padaryti            teisininku. Nors jaunasai Handel’is iš mažens jautė didelį palinkimą prie muzikos, bet tėvo spiriamas, rengėsi į teisininkus ir tik vėliau metė universitetą ir atsidavė muzikai. Komponuoti Handel’is pradėjo dar vaiku būdamas, universitete studijuodamas taip pat parašė nemaža bažnytinių kompozicijų. Metęs universitetą, nuvyko į Hamburgą ir čia įstojo į operos orkestrą į antruosius smuikus. Iš antrųjų smuikų jis greitai perėjo prie fortepijono, o kartu prie dirigavimo orkestrui. 1705 m. buvo pastatyta su geru pasisekimu pirmoji Handel’io opera „Almira“. Čia buvo daug ko nauja ir netikėta kompozicijoje: nauji sugrupavimai instrumentų orkestre, muzikalinis charakterizavimas veikiančių asmenų ir scenos situacijų, originalus baletas ir įdomūs divertismentai su dekoracijų pakeitimais. Handel’is tuojau iškilo. Taip pat didelio pasisekimo turėjo ir jo antroji opera „Neronas“.

Bet pasisekimas paprastai sukelia pavydo, o dažnai ir šlykščių intrigų. Negalėdamas pakęsti teatre intrigų, Handel’is iš jo išstoja, o kiek vėliau išvažiuoja Italijon, kur gyvendamas Florencijoj, Ryme ir Venecijoje, parašė ir pastatė keletą savo gerųjų operų ir daug kitų kompozicijų. Nuo 1709 metų Handel’is pakaitomis gyveno čia Vokietijoje, čia Anglijoje, Londone. Londone Handel’is parašė daug operų („Jeruzolimo atvadavimas“, „Tezejus“, Rodelinda ir k.), oratorijų („Mesiją“, „Samsonas“, „Juozapas ir jo broliai“ ir k.) ir kitų veikalų.

Iš viso Handel’is yra palikęs 42 operas, 43 oratorijas, 100 kantatų, 14 koncertų vargonams, 20 „didžiųjų koncertų“ (conzerti grossi) orkestrui ir daug įvairių kitų kompozicijų.

Handel’į ir Bach’ą vadina senaisiais klasikais. Jų muzikos stiliaus ir formų ryškumas, išraiškos gyvumas priartina ją klasinei muzikai, kuriai Handel’is ir Bach’as savo kūryba ir prirengė kelią.

Prenumeruokite „Muzikos barus“!