„Muzikos Barų“ keliai

Lig šiol „Muzikos Barų“ redakcija ir leidėjai dar nė karto nekalbėjo savo skaitytojams paties laikraščio reikalais. Rūpėjo pirmiausia pats darbas dirbti, o kalbėti apie jj būdavo kažkaip gaila vietos ir laiko. Dabar, kada laikraštis pradėjo jau antrąjį savo amžiaus pusmetį, ne pro šalį nors trumpai pakalbėti su savo skaitytojais savo, taip sakant, šeimyniškais reikalais, juoba, kad daugelis skaitytojų yra į mus kalbėję laiškais ir mes žinome, kad skaitytojams rūpi laikraščio reikalai. Šia proga visiems mūsų skaitytojams, kurie yra mus sveikinę, drąsinę, davę mums patarimų, pastabų, reiškiame savo padėką.

Kada 1925 metų gale Klaipėdoj leistos „Muzikos“ redaktorius J. Žilevičius sužinojo, kad Kaune ketina leisti kitą muzikos laikraštį, jis maždaug taip pasakė: „Tegu jiems Dievas padeda. Užteko man vargo su laikraščiu, tegu kiti dabar padirbėja. Jei jie leis savo laikraštį, „Muzika“ po naujų metų nebeis. Ir vienam muzikos laikraščiui labai sunku Lietuvoj išsilaikyti, o dviejų laikraščių leisti nėra prasmės“. Iš tikrųjų, nuo 1926 metų pradžios Kaune pradėjo eiti naujas muzikos laikraštis, „Muzikos Aidai“, o „Muzika“ sustojo. Bet ir neturėdami konkurento, „Muzikos Aidai“ tik tris kartus išėjo ir sustojo. Nuo to laiko daugiau kaip per penkis metus be Klaipėdos muzikos mokyklos mokinių išleisto „Muzikos Atžalų“ vieno numerio Lietuva nebeturėjo jokio muzikos laikraščio. Nė viena įstaiga, nei organizacija šito darbo nesiėmė. Vienas kitas, kam rūpėjo šis reikalas ir kas žinojo šito darbo sąlygas, svajojo leisti kokį neperiodinį vieno lanko (16 puslapių nedidelio formato) ir be viršelio muzikos laikraštį, tačiau ir šitaip nieks nedrįso rizikuoti. Kai 1931 m. rudenį „Muzikos Barų“ sumanytojai, likimo suvesti labiau į krūvą, tarėsi laikraščio leidimo reikalais, tai, neblogai žinodami tokio darbo sąlygas, iš pradžių tegalvojo apie neperiodinį mažutį laikraštį.

Bet ir tokiam laikraščiui leisti neturėjo lėšų. Bet kadangi sumanytojai matė viens kitame pakankamai pasiryžimo ir idealizmo, taip pat visų gerą sutarimą, neiškentė ir nusprendė leisti periodinį muzikos laikraštį. Taip p. m. spalių m. pradėjo eiti „Muzikos Barai“. Laikraštis iš karto pradėjo eiti ne tik su viršeliu, bet ir su gaidų priedu prie kiekvieno numerio. Nors gaidų priedas labai pabrangina laikraštį, nes gaidų puslapis yra 3—4 kartus brangesnis už teksto puslapį, vis dėlto laikraščio kaina buvo nustatyta mažesnė už ankščiau ėjusių muzikos laikraščių kainą. Be to, šių metų prenumeratoriams paskirtas dar atskiras priedas, naujos mišios mišriam chorui, kurias gaus prenumeratoriai rudenį.

Rūpinamasi laikraštį nuolat tobulinti. Todėl jau antras numeris (p. m.) buvo išleistas pakeistu smulkesniu šriftu, kad padidėtų talpa, taip pat viršelio popieris buvo pakeistas geresniu. Trečiam n-ry buvo pradėtas vartoti apžvalgoje naujai spaustuvės išrašytas smulkesnis šriftas, taip pat gaidos buvo tobuliau sensatoriu atspaustos. Nuo š. m. 1 — mo n—rio gaidų priedas pradėtas spausti specialiai spaustuvės išrašytu gaidų šriftu. Gaidų atspausdimas š. m. 2—am ir 3—iam n—ry tobulėjo, taip pat buvo kai kurių smulkesnių techniškų patobulinimų. Turinio jvertinimą paliekame patiems skaitytojams. Mums iš jų tenka girdėt net labai gerų atsiliepimų. Pavyzdžiui, vienas žinomas mūsų menininkas pasakė, kad tokių gerų mokslo straipsnių, kokių nuolat duoda „Muzikos Barai“, ne taip dažnai galima rasti užsienio muzikos laikraščiuose. Teisingumą šio pasakymo paliekame skaitytojams patikrinti. Spaudoj (Lietuvoj ir Amerikoj) taip pat buvo daug gerų atsiliepimų. Turiniu visiem įtikt, žinoma, sunkiau, negu techniškąja laikraščio puse, nes skaitytojų pageidavimai labai nevienodi ir dažnai tiesiog viens kitam priešingi. Vienas nori gaidų priede dainų moterų chorui, kitas — vyrų, trečias — tik mišriam chorui, ketvirtas — kompozicijų fortepijonui, penktas — klarnetui ir t. t. Vienam labai patinka mokslo straipsniai, kitas jų nenori, dėl to kad sunku jam suprasti ir t. t. Čia, žinoma, redakcija negali visų savo skaitytojų pageidavimų visai išpildyti. Ji turi savo liniją, bet taip pat atsižvelgia ir į skaitytojų pageidavimus. Skaitytojas turi suprasti, kad ne viskas kiekvienam numery gali būti kiekvienam skaitytojui pritaikyta. Jis vienam n—ry ras daugiau ko sau patinkama, kitame — mažiau, bet kiekvienas numeris duos ir jam reikalingų ir įdomių dalykų. Skaitytojų pareiškiamus pageidavimus mes įsidėmim ir stengiamės, kiek galima, patenkint. Prašome todėl ir ateity skaitytojus, kas turėtų ką dėl laikraščio pasakyti, kad netingėtų mums parašyti. — Nauja turiny bus apžvalgoje įvedami spaudos ir radio skyreliai ir greitu laiku numatomas įvesti naujas skyrius „Įdomiosios nuotrupos“, kur bus duodama parinktų įdomių žinių iš įžymiųjų muzikininkų gyvenimo ir šiaip įdomių faktų.

„Muzikos Barų“ linija iš pat pradžių rimta ir objektyvi. Kritikose, kai tenka kas ne visai teigiamai įvertinti, jei.galima, neminimos pavardės, nes kritikuojami darbai, bet ne asmenys. Skaitytojai gal kartais stebėjosi, kad tas pats asmuo buvo vieną kart papeiktas, kitą kartą vėl už ką nors pagirtas. Taip yra todėl, kad vertindami kieno darbus, nepainiojam savo kam nors simpatijų ar antipatijų. „Muzikos Barai“ neturi ir kokios siauros pakraipos. Mums rūpi meno pažanga, bet pažangą matom ne vienoj kurioj siauroj krypty. Šitokia „Muzikos Barų“ linija niekam rimtam nekliudo juose bendradarbiauti. Todėl skaitytojai lig šiol kiekvienam naujam n—ry randa bent vieną naują autorių. Naujai yra pažadėję „Muz. Barams“ rašyti ir arčiau bendradarbiauti keletas žymesniųjų Lietuvos muzikininkų, o iš užsienio sutiko bendradarbiauti Rygos liaudies konservatorijos direktorius A. Prūsis. Numatoma dar daugiau naujų talkininkų tiek Lietuvoje, tiek ir užsieny.

Kas kiek arčiau pažįsta mūsų menininkus, numano, kad ir „Muz. Barų“ atsiradimas kai kam nepatiko. Yra žmonių, kurie patys nedirba, bet labai erzinasi, kai ir kiti dirba. Be to, jie labai pavydūs. Pavyzdžiui, rodos, turėtų visi džiaugtis, kad mūsų kuris menininkas užsieny gerai yra vertinamas. Bet štai atsirado Kaune muzikininkų, kurie buvo labai nepatenkinti, kam pirmajame „Muzikos Barų“ n—ry buvo įdėtas vieno įžymaus užsienio kompozitoriaus straipsnis, kuriuo palankiai buvo įvertinta vieno mūsų kompozitoriaus kūryba. Šitie nepatenkinti žmonės iš pradžių raminosi viltim, kad „Muz. Barai“ tepasirodys 2—3 kartus ir baigs savo gyvenimą. Bet kada „Muz. Barai“ laikosi gyvi, tai aniems muzikininkams jau rūpi juos nugalabyti. Atsiminę, kaip „Muzikos Aidai“ numarino „Muziką“, jie taip pat galvoja apie naujo muz. laikraščio leidimą. Išleidę kelis numerius, jie, greičiausia, sustotų ir ramia sąžine gyventų be laikraščio, jei tik „Muzikos Barų“ nebebūtų, kaip ir lig šiol jie daugiau kaip per penkis metus nesirūpino laikraščio leisti, kol nebuvo Lietuvoj jokio muzikos laikraščio ir kada iš tikrųjų jiems reikėjo pasirūpint. Ar jie iš tikrųjų prisirengs tokiam žygiui, sunku tuo tarpu pasakyti. Jei taip atsitiktų, mum būtų malonu, kad „Muzikos Barai“ juos taip išjudino. Šiaip mes dar visai nepavargom ir nepaseksim anuo „Muzikos“ pavyzdžiu, jei atsiras mums ir konkurentas. Mes tvirtai pasiryžom šį darbą rimtai dirbti ir nepasitrauksim iš kelio, jei kas ir mėgins mums koją pakišti.

Skaitytojams, be abejonės, įdomu, kokie yra laikraščio leidimo reikalai, ar laikraštis galės išsilaikyti. Jei daugybė mūsų literatūros žurnalų neišsilaikė, jei neišsilaikė „Meno Kultūra“, skirta ne tik visiem menininkam, bet ir plačiai inteligentijai, tai specialiam meno laikraščiui sąlygos Lietuvoje, žinoma, dar daug sunkesnės. Tokiam darbui idealizmas, nebijojimas aukų — būtinos sąlygos. Bet ir jų neužteks, jei darbas bus nepritaikytas sąlygoms ir neracionaliai tvarkomas. Ir šituo atžvilgiu mums pasisekė, todėl galėjom lig šiol tolydžio laikraštj tobulint, ne tik nedidindami išlaidų, bet jas dar mažindami.

Morališkai mes esam visai patenkinti, nes matom gražių mūsų darbo vaisių: koncertuose ir bažnyčiose skamba mūsų išleistos kompozicijos; iš skaitytojų atsiliepimų ir iš atskirų laikraščio numerių pareikalavimo mes matom, kaip kai kurie mūsų straipsniai suinteresavo muzikininkus ir kaip jiems buvo reikalingi; mes matom ir kitur naudingą „Muzikos Barų“ įtaką. Pagaliau ir „Muz. Barų“ tiražas, kuris pralenkė lig šiol ėjusių muzikos laikraščių tiražą ir nuolat po truputį didėja, taip pat rodo, kad mūsų darbas reikalingas. Mes ir ryžtamės todėl šį darbą tęsti. Stengsimės taip pat natūraliu keliu laikraštį tobulinti ir plėsti.