Juozapas Haydn’as

Juozapo Haydno gyvenimo ir kūrybos kelias įdomus ne kažkokiomis nepaprastomis apraiškomis, kurių įprasta tikėtis didžiųjų menininkų gyvenime, bet kaip tik jo ramumu, paprastumu, varginga jaunyste ir tolydiniu darbštaus ir pasiryžėlio žmogaus kilimu per visą savo gyvenimą. Dar silpnas vaikas būdamas, patekęs vargan, Haydnas dideliu ryžtumu nugalėjo didžiausias kliūtis, nelyginant švelnus gležnas grybas, kuris, kildamas į orą, kartais ne tik veją, bet ir mūrą praplėšia.

Juozapas Haydnas, kurio gimimo dviejų šimtų metų sukaktuvės šiemet minimos, gimė 1732 m. balandžio 1 d. Austrijoje, kaime Rohrau. Jo tėvas buvo račius, motina — neturtingo vietinio gyventojo duktė. Taigi, didesnio muzikalumo paveldėti J. Haydnas negalėjo. Šiaip Haydno tėvai buvo šiek tiek muzikalūs: mėgo dainuoti, turėjo gerą muzikalinę atmintį, tėvas skambindavo arfa. Ir jaunasis Haydnas iš mažens rodė muzikalumo. Todėl kartą į šį kaimą patekęs Heinburgo miesto mokyklos vyriausias mokytojas ir choro regentas Frankas, susipažinęs su penkerių metų Haydnu, prikalbėjo jo tėvus, kad leistų vaiką pas jį mokytis. Ten Haydną mokė giedoti, groti smuiku, fortepijonu ir kitais instrumentais. Šiaip vaikas ten nemaža skurdo, nes mokytojas nelabai juo rūpinosi.

Po dviejų metų Haydnas buvo paimtas į Vienos šv. Stepono katedros chorą, kur išbuvo dešimtį metų. Gyvenimas ir ten buvo labai vargingas: dainininkai vaikai nuolat badaudavo, jų bendruoju mokslinimu niekas nesirūpindavo, o muzikos mokydavo siaurai praktiškai. Vis dėlto Haydnas čia daug ko naudinga išmoko, o svarbiausia, jam čia teko daug geros muzikos girdėti katedroje ir ypač karaliaus rūmuose, kur jis patekdavo su choru. Vaikas pats gilindavos į gaidų rašybą, stengdavos susekti, kokie elementai sudarydavo jo girdėtų veikalų ypatingą grožį, ir taip pats atliekamu laiku mokėsi, prirašydamas gaidų kiekvieną popiergalį.

Tokių vaikų dainininkų likimas būdavo labai liūdnas. Kada balsas dėl mutacijos pradėdavo nebetikti, pasistengdavo negailėstingai jais nusikratyti. Haydnas „sopranizuotis“ (vadinas, kastruotis) nesutikęs, todėl, gavę progos prikibti dėl kažkokio išdykavimo, išvarė jį tiesiog gatvėn. Tai buvo 1749 m. lapkričio mėnesį. Haydnas, tik plonai apsivilkęs, visai be pinigų ir be jokio turto, alkanas ir sušalęs, klajojo Vienos gatvėmis. Naktį išvargo kažkokiam suole gatvėj. Ankstų rytą jį čia atrado pažįstamas dainininkas Spangleris. Šis geras žmogus, nors taip pat vargingai gyvenęs su žmona ir vaiku, priėmė Haydną pas save ir taip išgelbėjo jį nuo bado mirties. Žiemą čia Haydnas šiaip taip išvargo, užsidirbdamas kiek Vienos choruose, orkestruose ir kitur.

Pavasarį Haydnas išėjo toliau ieškoti darbo. Sunku tačiau buvo kas laimėti, nes Vienos apylinkėse labai daug buvo ieškančių panašaus darbo. Čia pasakojama apie vieną atsitikimą Steuermarke, kuris rodo Haydno ryžtumą. Haydnas įsispraudęs bažnyčioje į chorą ir prašęs vieno solisto, kad tas leistų savo partiją jam pagiedoti. Nepažįstamas solistas, žinoma, nesutiko. Tada Haydnas tuo pačiu akimirksniu, kada reikėjo pradėt giedoti partiją, ištraukęs solistui iš rankų gaidas ir pats pagiedojęs taip gražiai, kad visi juo susidomėję. Todėl po kelių dienų į Vieną iš čia grįžęs sotus ir gerokai apdovanotas.

Vienoje Haydnas vertėsi, kuo tik įmanydamas: grodavo smuiku šokių vakaruose, privačiuose koncertuose, gatvių serenadose, dalyvaudavo bažnytiniuose orkestruose per pamaldas, akompanuodavo, mokydavo dainuoti, fortepijonu skambinti. Kadangi tais laikais pedagoginė literatūra buvo labai menka, Haydnas pats rašydavo savo mokiniam fortepijoninių veikalėlių, jų tarpe daug menuetų. Šitos kompozicijos greit išplito Vienoje ir sudomino muzikaliąją visuomenę. Kurį laiką akompanuodamas dainavimo pamokose pas italų maestro Porporą, susipažino su Gluck’u Dittersdorf‘u ir kitais žymesniais muzikininkais.

Haydno talentui ugdyti ir visuomenės dėmesiui atkreipti daug padėjo Vienos mėgiamos serenados. Tai buvo ne mažos dainelės su gitaros ar mandolinos pritarimu, kaip kitur, bet orkestriniai veikalai, kuriuos grodavo vasaros vakarais gatvėse. Komponuodamas veikalus šitoms serenadoms ir pats jose dalyvaudamas, Haydnas vis daugiau rasdavo svarbių pažinčių. Taip pažinties su žymiuoju komiku Kurz’u įtakoje Haydnas parašė pirmąjį savo didelį veikalą, komišką operą „Naujas šlubas velnias“. Ši opera buvo pastatyta Vienoje 1752 metais ir žymiai padėjo Haydnui išeiti pagaliau į platesnį kelią. Taip Haydnas tolydžio kopė aukštyn, niekur nepraleisdamas progos išnaudoti savo jėgoms, dirbdamas per dieną 16 ir net 18 valandų, nenusimindamas dėl gyvenimo sunkumų.

1759 m. Haydnas gauna kapelos direktoriaus ir kompozitoriaus vietą Vienos aristokrato grafo Morzin’o rūmuose Lukavece. Morzin’o orkestras buvo nedidelis, bet turėjo labai gerų muzikantų. Haydao kūrybos plėtotei šis darbas su orkestru buvo labai naudingas. Tais pačiais metais Haydnas parašė ir vieną savo garsiųjų simfonijų.

1760 m. žiemą Haydnas su kapela gyveno Vienoje. Atspėjamu laiku duodavo privačiai pamokų. Jo mokinių tarpe buvo ir dvi kirpėjo Keller’io dukterys. Haydnas pamilo jaunesniąją ir pasipiršo. Tėvas apsidžiaugė, bet kažkokiais sumetimais įkalbinėjo vesti vyresniąją. Haydnas pasidavė įkalbamas ir vedė vyresniąją, Mariją Oną Keller’aitę, bet nesugyveno ir visą amžių dėl to žygio gailėjosi.

1761 m. Morzin’o kapela buvo likviduota, o Haydną paėmė kunigaikštis Esterhazy į savo kapelą Eisenstadte vicekapelmeisteriu, o nuo 1769 m. kapelmeisteriu Esterhaze. Šitoj tarnyboj Haydnas išbuvo beveik ligi savo amžiaus galo, 1790—1794 m. tačiau be pareigų (algą gaudamas), nes tuo metu kapela buvo likviduota. Čia Eisenstadte ir Esterhaze nors turėjo nemažai tarnybinio darbo, bet turėjo ir geras sąlygas savo kūrybai ugdyti ir realizuoti. Šitame periode Haydnas daugiausia ir parašė. Dirbdavo labai daug. Keldavosi anksti, rūpestingai atlikęs tualetą sėsdavo prie klavesino ir kruopščiai ieškodavo priemonių savo idėjoms realizuoti, kartais ištisas valandas vargindamasis dėl kokios smulkmenos. Užrašinėdavo tik vakare, baigęs tarnybinius dienos darbus. Pats Haydnas 1799 m. viename laiške apie save rašo: „Kasdien prikalba man daug komplimentų apie mano paskutinių veikalų ugningumą, bet nieks nenori tikėti, kiek man reikia vargo ir triūso, kol aš jo suieškau; kartais silpna atmintis ir nervų nuovargis mane taip prislegia, kad aš labai liūdnon padėtin patenku; taip ištisomis dienomis negaliu jokios idėjos pagauti, kol pagaliau Apveizdos vėl atgaivintas, sėduos prie fortepijono ir pradedu braižyti. Tada vėl gerai, garbė Dievui“.

Kiek daug Haydnas dirbdavo, galima numanyti iš jo veikalų sąrašo: 124 simfonijos, 84 kvartetai, 30 styginių trio, 12 smuiko sonatų, 44 fortepijono sonatos, daugybė kitiems įvairiems instrumentams sonatų, 19 operų, 5 oratorijos, 28 mišios, apie 400 originalių ir harmonizuotų dainų ir daugybė kitų veikalų. Čia paduoti skaičiai tėra daugumoj tik apytikriai, nes dar ne visi veikalai surinkti, o iš kitos pusės, dėl kai kurių veikalų priskyrimo Haydnui yra abejonių.

Taip daug dirbti Haydnas galėjo dėl to, kad turėjo paveldėtą gerą sveikatą, kurią saikingu gyvenimu išlaikė beveik iki pat savo ilgo amžiaus galo. Šita sveikata, tur būt, patikrino Haydnui ir jo šviesų, linksmą nusiteikimą, gyvenimo sunkumų neįveikiamą optimizmą. Dėl savo gero būdo buvo visų mėgiamas. Jo laiškai rodo, kokio tyro džiaugsmo jis rasdavo, praleisdamas laisvą laiką tarp savo draugų. Jų tarpe buvo ir jauna graži moteris Luigia Polzelli, kuri su savo vyru Antonio Polzelli nuo 1799 m. taip pat dirbo Esterhazy kapeloj. Su ja Haydnas artimai ir ilgam susidraugavo, neužmiršo jos ir savo paskutiniame testamente. Tais laikais Haydnas susipažino taip pat su Mozartu, o vėliau (1792 m.) ir su Beethovenu. Mozartas padarė labai didelės įtakos Haydno kūrybai, taip pat ir pats pasinaudojo Haydno įneštomis naujomis muzikos meno vertybėmis. Beethoveno talentą Haydnas karštai sveikino ir buvo Beethoveno mokytoju.

1791 —1792 ir 1794—1795 metais Haydnas statė savo veikalus Londone, patirdamas ten didžiausio pasisekimo, daug garbės ir gerokai medžiaginiai sustiprėdamas. Be to, antrąjį kartą senajam Haydnui Anglijoj viešint, jo gyvenimą nušvietė nauja meilė, kurią jam užžiebė pažintis su Mrs. Schroeter. Kadangi Haydno žmona buvo mirus, senis galvojo net apie vedybas.

Grižęs iš Londono, Haydnas jau buvo tiek pasiturintis, kad galėjo nebesusivaržyti tarnyba ir apsigyveno nuosavam namely ramiame Vienos priemiesty, Humperdorfe. Nors jau septintoj dešimty Haydnas buvo, jis visai nesirengė ilsėtis. Rodos, kad jo laikas neveikė: juo tolyn, juo aukščiau jis kilo savo kūryboje. Savo amžiaus gale jis parašė savo didžiausius ir daugiausia jam garbės suteikusius kūrinius: oratorijas „Pasaulio sukūrimas“ ir „Metų laikai“.

Pirmojoj minėtoj oratorijoj pasaulio sukūrimo istoriją perduoda trys angelai: Gabrielius (sopranas) Urijelis (tenoras) ir Rafaelis (basas). Kiekvienas pasakojimas apie dienos kūrybos aktus baigiamas dangaus jėgų himnu, garbinančiu atliktąjį aktą. Antrojoj daly pasirodo žmogus, kūrybos viršūnė, o trečioji dalis aprašo pirmųjų žmonių laimę rojuje. Su programinės muzikos savumais vietomis nepaprastai gražiai ir įspūdingai vaizdinami pasaulio kūrybos procesai. Toks yra pradžioje chaoso atvaizdinimas, garsusis choro forte frazėje: „ir tapo šviesa“, po kurios iš orkestro pasipila lengvi skaidrūs garsai, lyg šviesos srovės. Įspūdingas taip pat galingasai orkestro crescendo, vaizdinantis pirmąjį saulės užtekėjimą. „Metų laikuose“ atvaizdinamas gamtos ir žmogaus gyvenimas, vietomis natūralistinėmis spalvomis ir su jumoru: čia ir piemens dūdelė ir upelio čiurlenimas, paukščių giedojimas, vabzdžių ir varlių balsai ir pagaliau sumišimas dėl netikėtai užėjusio debesio.

1809 m. Haydną sučiupo liga, o čia dar prislėgė politinės nelaimės: prancūzai, nugalėję austriečius, paėmė Vieną. 1809 m. gegužės m. 31 d. Haydnas mirė, 18 metų pergyvenęs 23-jais metais vėliau už jį gimusį Mozartą.

Muzikos kultūros istorijoje Haydnas turi vietą šalia Mozarto ir Beethoveno. Jo simfonijos ir kvartetai sudarė pagrindus visai tolimesnei instrumentalinės muzikos evoliucijai. Jo kompozicijose violončelė ir viola jau emancipuojasi nuo kontrabasų ir gauna savarankiškumo. Haydnas įneša naujo spalvingumo orkestro muzikon ir duoda pagrindus pučiamųjų junginiams ir jų derinimui su styginių junginiais. Taip pat Haydnas baigia išdirbti sonatos formą, kurią dar patobulina Beethovenas. Ir betarpiška Haydno įtaka muzikos kūrybai siekia labai toli, net ligi paskutinių laikų impresionistinės muzikos: Debussi ir Ravel’io fortepijoninėj muzikoj formos atžvilgiu jaučiamas krypimas į Haydno sonatų tipą.

Haydno veikalai, ypač simfonijos ir kvartetai, dar ir šiandie dažnai statomi. MŪSŲ laikais orkestrinei muzikai nepaprastai praturtėjus priemonėmis ir spalvomis, Haydno simfoninė muzika atrodo nublankusi, tačiau dar turi savo įdomumo. Iš kitos pusės, mums jau svetima Haydno nerūpestinga lengva dvasia. Ją galima charakterizuoti paties Haydno žodžiais, kuriais jis atsakęs kartą į prikaišiojimą, kad jo bažnytinės kompozicijos esančios per linksmos, nereligingos: „Aš nemoku kitaip. Kai aš apie Dievą galvoju, mano širdis taip džiaugias, kad man gaidos kaip nuo šeivos rieda. Jei man Dievas davė tokią linksmą širdį, tai jis jau man atleis, kad aš jam linksmai ir tarnauju“.