Kompozitorius Vytautas Bacevičius ir jo kūryba
Prieš trejis metus Paryžiuje baigė kompozicijos ir fortepijono mokslus mūsų visuomenei jau nemaža žinomas muzikininkas Vytautas Bacevičius. Bet kad jo kūryba būtų Lietuvoj populiari, anaiptol negalima pasakyti. Kiti mano, jog populiarumas rodo kompozitoriaus kvalifikacijos laipsnį ir jo reikšmės dydį. Ne, tai būna dažnai tik laikinas ūpas, sudarytas kompozitoriaus kūrybos artimo kontakto su neišlavinto skonio publika. Yra kalbama, jog tikras muzikos menas visada ras klausytojo dvasioje teigiamo reagavimo. Bet ar galima taip sakyti, kai didelė dalis mūsų visuomenės dažnai ištisas valandas praleidžia, besigėrėdama šabloniškais džaco šokais. Tas veikia klausytoją muzikos auklėjimo atžvilgiu neigiamai, nes šokių muzikos siekiai labai skiriasi nuo tikrojo muzikos meno idėjos. Toks klausytojas, patekęs į rimtos muzikos koncertą, nebegali gerai susivokti: jam čia nėra šokių ritmo, nėra staugiančių melodijų bei „linksmai“ dainojančio refreno. Taigi, reikšdama apie kokį kompozitorių savo nuomonę, tokia publika ypač turėtų būti atsargi. Bet kaip yra su taip vadinama muzikaliąja publika, kuri klauso tik rimtų muzikos koncertų ir vis dėlto ignoruoja naujo pažangaus kompozitoriaus atsiektas muzikos vertybes. Atsakymas aiškus. Nelyginant atskiri daiktai nelygūs savo dydžiu, taip ir žmonių dvasia, nelygi savo kūrybine potencija, sučiumpa tik tai, kas jai suprantama. Bet laimė! Juk mes galime progresuoti ir tuo didinti savo akiratį. Deja, yra ir tokių, kurie nenori suprasti to principo ir padaro galą savo kūrybos ekspansijai. Jie griežtai smerkia moderniąją muziką, nors joje taip pat daug kūrybinio turto randame.
Kompozitorius V. Bacevičius naudoja visas moderniausias pustonių sistemos priemones, operuodamas jomis be jokių sunkumų.
Pasekus jo opusų eilę, pastebima greita kūrybinė plėtotė. Pirmame opuse, „Temoj su varijacijomis“ itin krinta akin tas augimas. Tema ir I-ji varijacija parašyta palyginti paprastomis priemonėmis, muzikalinės mintys be ypatingų stiprios individualybės žymių. Betgi jose ryškiai pastebimas minčių nuoseklumas ir stipri nuovoka akordų jungimuose. O tai ypatingai svarbu kompozitoriui. Kad pradžioje V. B. mažiau individualus, kaltas gal ir akademinis muzikos režimas, į kurį patenka kiekvienas bestudijantis kompozitorius. Bet varijacijoje, kuri pavadinta „alla marčia funebre“, jau pasireiškia vėlesnės V. B. kūrybos pradai. Harmonija gauna daugiau spalvingumo, kuris ir yra individuali kompozitoriaus žymė. Bendrame minėto veikalo vaizde todėl nukenčia harmonijos stilius, bet klausantis veikalo ištisai, išgelbsti sistematingas priemonių plėtimas ligi paskutinės varijacijos. „Tema su varijacijomis“ yra svarbus įvykis V. B. kūryboje: jose kompozitorius greit pereina visas augimo stadijas, pajunta savo kūrybines ypatybes ir į sekančius opusus įeina jau kaip apsisprendęs menininkas. Toki greita evoliucija rodo didelį V. Bacevičiaus talentą.
Kitus V. Bacevičiaus veikalus (simfoniją Nr. 1, preliudą Nr. 1, sonatą Nr 1) formų ir sąskambių atžvilgiu galima skirti j vieną grupę. Šių veikalų pagrinde klasinių formų principai, bet šalia to plėtojasi sąskambių spalvingumas, kuris vėliau daro įtakos formų konstrukcijai. V. B. yra aukštos intuicijos menininkas, taip pat drąsus tos intuicijos įgyvendintojas. Jis staiga savotiškai pradeda traktuoti muzikos formas, kurdamas jas individualybės principais. Nuo čia V. B. kiekvienam veikalui duoda vis kitokią formą, prisiartindamas taip prie nesikartojimo principo.
Ligi 11, 12 opusų V. B. muzikoje vyrauja diatoninis elementas. Paskutinėse poemose diatoniškas stilius pasiekia aukšto laipsnio. Poema „Astralio“ gali būti geru šio stiliaus pavyzdžiu, nors joje jau reiškiasi stiprių chromatizmo žymių. Dar didelis žingsnis priekin šiame kompozitoriaus kūrybos periode yra fantazijos išplėtojimas: atrodo, jog jo vaizduotei nebeužtenka fortepijono garsų, orkestro instrumentų. Veikalų charakterinės linijos apgaubtos aibėmis ritminių ir melodinių figūracijų, kurios daro V. B. kūrinius skaidrius. Bet ir čia jis nesustoja, įveda daugiau chromatinio elemento. Harmonijos stilius nuo to pasikeičia (fortepijono koncertas, opera „Vaidilutė“, muzika dramai „Skapeno šposai“). Šiame kompozitoriaus kūrybos periode taip pat vyksta evoliucijos keliu atėjęs perversmas. V. B. pradeda kurti ilgas melodijas, konstruoti ilgus muzikos periodus. Gal čia kompozitorių paveikė artesnis santykiavimas su vokaline muzika, rašant operą „Vaidilutė“. Tas įvykis jo kūryboje ateity gali atsiliepti formos konstravime.
Peržvelgus V. Bacevičiaus kūrybą, matyt tolydžio auganti kompozitoriaus kūrybinė galia. Visose padėtyse jis randa naują išeitį ir todėl neišsieikvoja. Tai didelio masto kompozitoriaus savumas. Dar svarbi mūsų jauno kompozitoriaus ypatybė, kuri nuolat ves jį pažangos keliu, tai drąsus savo įsitikinimų įkūnijimas kompozicijose.
Paryžiuje, kur studijavo kompoziciją, V. B. yra labai vertinamas. Vokiečiai, kaip galima spręsti iš paskutinio jo koncerto Berlyne, kur pasirodė kaip kompozitorius ir pianistas, taip pat simpatizuoja V. Bacevičiaus kūrybai. Lietuvoje V. B. dar nėra suprastas ir tinkamai įvertintas. Naujosios muzikos didesnio masto kompozicijoms išpildyti Lietuvoj trūksta tinkamų sąlygų ir palankumo tų asmenų, kurių vadovybėj ar įtakoj dabar yra svarbiosios mūsų muzikos gyvenimo įstaigos. Ypač daug kliūčių sutinka savieji kompozitoriai. Todėl ir V. Bacevičiaus kūriniams išpildyti Lietuvoj labai nepalanki dirva tebėra. Pats V. Bacevičius, grįžęs iš Paryžiaus, ilgą laiką išbuvo be vietos: tik po trejų metų buvo pakviestas į Kauno valst. muzikos mokyklą mokytoju. O peržvelgę visą mūsų muzikos literatūrą, turėsim pripažint, kad V. Bacevičius yra pirmas kompozitorius Lietuvoje, kuris neša dabartinės europiškos muzikos kultūros orijentaciją.