Muzikos istorija

1932 Nr. 3, Antanas Budriūnas

KONTRAPUNKTINES MUZIKOS EPOCHA.

(1300—1600)

Ką tik gimusį daugiabalsės muzikos meną teoretikai suvaržė griežtomis dogmomis. Ritmui skirdami mistiškos reikšmės, leido vartoti tik trijų dalių (paprastą ir sudėtinį) taktą.

Dabar pas mus kiekvienas daug lengviau dainuojamai melodijai pritaria paralelėmis tercijomis, negu pačią melodiją dainuoja, bet tada tos pačios tercijos buvo uždraustos, nes buvo laikomos blogu skambesiu. Bažnytinėse kompozicijose būtinai turėjo būti pagrindinė melodija paimta iš gregorianiško choralo. Bet daugiabalsės muzikos menas nepasiliko amžinai tose griežtose taisyklėse ir todėl neprarado kūrybinės galios XIV amž. pradžioje florentiečiai jį išvadavo, paskelbdami naująjį meną — „ars nova“. „Naujojo meno“ šalininkai nesitenkina vien gregorianiškomis melodijomis, bet kuria savas, orginalias; jie atmeta mechanišką balsų vedimą ir stengiasi duoti kiekvienam balsui daugiau savarankiškumo, melodingumo; vartoja dviejų dalių taktą ir jau ieško harmoninių sąskambių, mažas ir dideles tercijas laikydami konsonansais. Jie taip pat sudarė, (pradžioje pasaulinėje, vėliau ir bažnytinėje muzikoje) vokalinį—instrumentalinį stilių. Šitas stilius tais laikais tuo ypatingas buvo, kad nesudėtingai, daugiau deklamacinio pobūdžio melodijai akompaniamentas buvo savarankiškas ir sudėtingesnis.

„Naujasis menas“, gavęs pradžią Italijoj, vėliau pereina Prancūzijon, Anglijon ir pagaliau Niderlandijoj XV ir XVI amžiuje pasiekia aukščiausio savo raidos laipsnio. Tas laikotarpis ir vadinamas niderlandų mokyklos epocha.

Niderlandų mokykla sukūrė naujų muzikos formų: motetą, mišias, madrigalą; ji labai ištobulino kompozicijos techniką ir išleido labai daug gerai išlavintų giesmininkų ir muzikos mokytojų, kurie skleidė aukštesnę muzikos kultūrą visose kultūringesnėse Europos šalyse.

Šios epochos pabaigoje pradėjus gaidas spausti, jiems atsirado geresnių sąlygų savo muzikai plačiai skleisti.

XV amž. pirmoj pusėj prasideda niderlandų viešpatavimas muzikos pasaulyj. Pirmas žymiausių jų kompozitorių buvo Dufay (1400—1474). Jo yra užsilikę pasaulinio ir bažnytinio turinio kompozicijų. Iki tol vartotą tribalsį stilių jis papildo ketvirtu ir penktu balsu.

Okeghem’as (1430—1495) pasižymėjo daugiausia savo kompozicine technika. Iš jo kompozicijų be kitų veikalų yra išlikęs kanonas 36 balsams (9 sopranams, 9 altams, 9 tenorams ir 9 basams). Okeghem’as imitaciniame kontrapunkte pasiekė aukščiausio virtuozumo ir išsėmė visus jo techniškus galimumus.

Josąuin de Pres (Zoskėn de Pre), miręs 1521 m. jau mažiau svarbos teikia technikai, bet daugiau ieško grožio. Iš jo kompozicijų yra išlikę 32 mišios, daug motetų ir dainų.

Jannequin (Žanėkėn) yra seniausias žinomas programinės muzikos kompozitorius. Jis parašė muzikalinių paveikslų, iš kurių ypač įdomus „Mūšis ties Marinjanu“. Čia atvaizdina patrankų trenksmą, šautuvų ugnį ir trimitų garsus — ir vis tai tik choro priemonėmis, be instrumentalinio pritarimo.

Paskutinis ir žymiausias tos epochos niderlandų kompozitorius buvo Orlando Lasso (1530-1594). Jis parašė daugiau kaip 2000 įvairiausių veikalų, pradedant dramatiškais atgailos psalmais, mišiomis, motetais ir baigiant linksmomis dainelėmis, čia pasitenkindamas nesudėtingais dviem balsais, čia panaudodamas visą polifoninę techniką ir pasigaudamas polichorijas.

Nors kontrapunktinė muzika buvo bažnyčios priimta, bet kada ji per daug nukripo į paviršinę techniką ir neteko bažnyčiai reikalingo rimtumo, bažnyčios tėvai norėjo ją išmesti iš religinių apeigų. Ją išgelbėjo žymusis tų laikų kompozitorius Palestrina (miręs 1594 m.), parašydamas garsiąsias mišias „Missa papae Marcelli“. Šitos mišios buvo priimtos bažnytinės muzikos pavyzdžiu. Palestrina yra parašęs 93 mišias, 139 motetus ir daug kitų, daugiausia bažnytinių kompozicijų. Jo kompozicijos pasižymi paprasta harmonija, ramia diatonine balsų slinktimi. Nors kartais ir kombinuotas jo kontrapunktas, bet visur sklandus, duodantis ramios didingos nuotaikos. Popiežius Pijus X 1903 m. Išleistame apie šventąją muziką „Motu proprio“ Palestrinos muziką stato pavyzdžiu ir šių dienų bažnytinei muzikai.

Apie savarankišką instrumentalinę muziką iki XVI a. sunku kas tikra pasakyt, nes nėra išlikusių aiškių pavyzdžių. Tačiau, kad tokia muzika tada jau buvo, aiškiai liudija tų laikų raštai ir paveikslai. Yra iš XV a. tokių kontrapunktinių kompozicijų, kurios atrodo rašytos ne žmogaus balsui, bet instrumentams. Kuriems instrumentams tos kompozicijos rašytos, nežinoma XVI a. kompozicijose randame pažymėjimų, kad jas gali išpildyti arba choras, arba orkestras, arba kartu choras ir orkestras. Matyt, ir tais laikais orkestras dažniausiai grodavo tas pačias vokalines kompozicijas. Tobulėjant muzikos instrumentams, instrumentalinė muzika darosi sudėtingesnė ir tolydžio emancipuojasi nuo vokalinės muzikos. Iki XVI a. vidurio savarankiška instrumentalinė muzika pasireiškia daugiausia šokių muzikos formomis. Šio amžiaus antrojoj pusėj pradeda kelis šokius jungti j vieną veikalą, vadinamą „suita“. Amžiaus pabaigoj atsiranda ir daugiau instrumentalinės muzikos formų:         ricerkari, tokata, sonata (žodis sonata anais laikais neturėjo dabartinės prasmės). Žymiausias pirmųjų instrumentalinės muzikos kompozitorių yra Giovanni Gabrieli.

Tais laikais gyveno geriausi smuikų ir kitų styginių instrumentų meistrai: Andreas Amati (1530—1611), Antonius Amati (1592—1619), kiek vėliau Antonius Stradivarius (1644—1737) ir Jaseph Guarnerius (1883—1745). Už tų meistrų smuikus dabar moka net po kelias dešimtis tūkstančių litų. Lig šiol tokių tobulų smuikų nieks nesugeba padirbti.

Šių dienų fortepijono prototipai pasirodė apie XV amžių, bet dar labai primityvaus mechanizmo. Tik XVI a. pabaigoj jie buvo jau kiek tobulesni, ir anglai jau turėjo gana plačią šitiems instrumentams literatūrą. Šitie klavišiniai instrumentai pagal jų konstrukcijos tipą buvo vadinami klavichordais, virdžinėliais, spinėtais, klavicembalais ir klavesinais. Tais laikais taip pat buvo paplitę nedideli nešiojami vargonėliai be pedalų.

1537 m. Neapoly buvo įsteigta pirmoji konservatorija, vėliau tam pačiam mieste dar trys konservatorijos ir keturios Venecijoj (iš jų viena tik mergaitėms).

XVI a. pabaigoj pradeda ieškot naujų kelių, muzikoj siekia daugiau natūralumo, daugiau jausmo ir stipresnės išraiškos. Italijoj, kur darė žygių muzikalinei senovės graikų dramai atgaivinti, pradėjo ieškoti naujų muzikos formų ir naujų sąskambių, kurie galėtų pagilinti dramos veiksmą. Didysis XVI a. teoretikas Zarlino (tark: Carlino) sudarė naujas harmonijos taisykles, kurios davė pagrindus ir mūsų laikų harmonijos mokslui. Taip pradėjo reikštis naujos epochos dvasia.

Prenumeruokite „Muzikos barus“!