Pirmosios dainų dienos atsiminimai

Dainų diena! Dainų diena!.. Chorvedžiams kursai dirigavimui suvienodinti, interpretacijai išmokti ir kitoms gudrybėms pasisemti.

Suvažiavom visi, didi ir maži. Na, už tai ir mokė mus, kas ką mokėjo: čia Starjulis batuta mosuoti, o Kačaleksis gamas ir kitas gudrybes solfedžiuoti; ten Naujuozas, Šimstasys ir visi kiti, komiteto sukviesti.

Tai kad mokėmės, tai vargom kol durgamą solfedžiavom ir programą išdainavom. Ot, tai dirbsim parvažiavę!... O kiek kursuos ūpo gavom: vienas sakė: savo gražią liaudies dainą mes pasauliui išgirst duosim; kitas sakė: dainų dienai nusisekus, Vilnių greitai atvaduosim. Kauno drūtas šeimininkas mums meiliai kalbėjo, daug kur leisti pažadėjo: eikit operon, muziejun, ar kur norite kitur — dainų šventėj jus be litų įsileis visur, o kelionei — specialūs traukiniai, Kaune butus duos dykai.

Na, bitelės, tat sukruskit, už tai dainų dienon specialiais traukiniais važiuodami pasilsėsim, o Kaune garsenybes išgirsim, retenybes išžiūrėsim.

Atvažiuoja vyriausi dainų dienos dirigentai. Darbymetis ir kartu šventė: delegacijos sutikti, delegacijos išlydėti, buketai, vainikai, butelių šnypštimai ir patikrinimo metu kinkų drebinimai. Starjulis taip smarkiai su lazdele blaškės, kad ji, tirštam ore sutikusi didelį pasipriešinimą, trūko pusiau, o Šimstasys strioko ir energijos privarė — tik šaukiam, tik dainuojam... Pagaliau baigėm. Net pagyrė. Tai džiaugsmas, tai laimė!..

—Vadinas, važiuojam?

—Važiuojam.

Galvatrūkčiais ruošiamės. Prisidedam visam mėnesiui provijanto, nes „atsarga gėdos nedaro“...         

Štai mes ir stoty. Specialaus traukinio dar nematyt. Čia štai stovi traukinys arkliams, karvėms vežti.

—Bet kaip važiuosim pagaliaus, kad nėr traukinio specialaus?

—Traukinys štai stovi. Už minutės jis išrieda, tat skubėkite greičiaus.

Važiuojam, bet nedainuojam. „Specialaus“ vagono sienos braška, vandens lašai ant nosies teška, vagono tekiniai kad sučirškia, ko dantys neplyšta. Akis pražiūrėjom, kojas prastovėjom, o Kauno kaip nėr, taip nėr. Čia suolas vopna nutėkštas, ten lenta su vinimis padrėbta; vienas kitas suolas padorus, bet juose sėdi kas nebevaldo kojų.

—Kaunas!.. Kaunas!.. Kaunas! — O, stebukle! Sugrįžo jėgos, mes jau visi stovim ir pro plyšius žiūrim. Perone orkestras grojina, didis valdžios atstovas sveikina. Tik greit orkestro ir valdžios atstovo nebliko, jų ir pėdos jau išnyko. Klausiam vieno, klausiam antro, kur nakvynę turim gauti, o mums liepia vis dar laukti. Dantis ant danties nebsilaiko, protarpiais lietus aplanko. Tris adynas išstovėjom, kol iš vietos pajudėjom. Aukštas ponas vedė mus iš čia, bėgdamas maža risčia. Ir mes bėgom lyg lenktynių, skilo karkos mūs merginų.

Kelios mergelės, nebeįstengdamos panešt pintinių, ilsėtis sėda, o tuščias traukinėlis pro šalį rieda, bet vadovui kas per bėda! Žengia priekin. Pusę valandos dar ėję, štai sustojome prie vartų.

— Šančiai,—sako mum vadovas.—Traukinėliu galit naudotis, už dvidešimt centų Kaunan ir iš Kauno važiuoti.

Atsidarė rūmų durys, mes j vidų visi dumėm. Vidun subėgę didžiai nustebom: čia ant akmeninių grindų trumputis supelėjusių šiaudų. Bet žinotumei, kaip gera po „didžių“ dienos „darbų“ atsigult nors ant šiaudų. Tik nelaimė — gaunam telefonogramą, kad ketvirtą valandą vykdoma dainų programa.

Visus kampus, visus slėnius ir kalnelius išvaikščiojom, kol estradą suieškojom. Ketvirtą valandą Naujuozas repeticiją pradeda.

Im lazdelę Šimstasys, bet gusarai manevruoja, mes ten žiūrim išsižioję— kas čia Šimstasio klausys. Vos tik pradedam dainuoti, mum neduod nė išsižioti, tuoj sulaiko, ir tik šaukia, tiktai baras: —Kas čia daros, kad blogai taip jūs dainuojat ir lazdelės nedabojat. Ei, jūs tenorai —  cizorikai o jūs, bosai, kaip burokai! Išsižiokite daugiau. Jūs, mergelės, prisidėkit, į gusarus nežiūrėkit.—Šitų pastabų pakako, visi rėkti mes suskatom.

Im Starjulis diriguoti. Mes jau snaudžiam, vos beišgalim dainuoti. Dainuojam, nestabdo. Vadinas, gerai. Bet kur tau! Starjulis vis šaukia: blogai ir blogai. Visas jo dainas taip po tuziną kartų dainavom, kol mūsų visai nenukamavo. Jau ruošėmės savais keliais, tik staiga iš viršaus kaip griausmas:—Rrramiaii—Po šimtais, mes parduoti, pražuvom, ar lenkams, mūs didžiausiems priešams, į nagus mes pakliuvom?..

Eiti j Šančius, baisu pamanyti, bet nieko geresnio neliko daryti. Ir vėlei mes pėsti naktį parėjom, nes traukinėlis senai jau ilsėjos.

Ryto metą mes ruošiamės didžion eisenon keliauti, bet bloga, kad daug kas negal dalyvauti, nes nuo minėtų vaigų neteko jėgų. Dar liūdniau pasidarė, kai sužinojom, kad ekskursijos žioplių mieste gavo kambarių, o mums pati blogiausia vieta, kokia begali būti ant šio margo svieto.

Susiruošėm į muziejus, parodas ir į kitas žymias vietas. Bet mus niekur neįleido, kitas gavo net per sprandą.

Po ilgos kelionės galo visi gavom po medalį — tai blėkelė malevota, nusitrynė nenešiota. Pavakary dainavome ir alpom iš nuovargio ir karščio, o vandens atsigerti — nė lašo aplinkui. A! pagaliau ir vanduo. Kepurės, ir skribėlės, o ne — tai ir sauja puodelj ir stiklą čia atstovauja, kai ištroškę apspito boselį.

Vakare vėl traukėm „kvapą“ supelėjusių šiaudų aromatą, o opera ir drama taip ir liko negirdėta, nematyta...

Ir atgal namo važiavom „specialiuos“ traukiniuos lig pat viršo prisigrūdę ir dėl „vaišių“ kiek nuliūdę.