Choro praktika
I.
Balsų paskirstymas
Organizuojant chorą, reikia kiekvieną choro dalyvį išegzaminuoti, duodant jam įvairiame aukštume dainuoti žinomą dainelę, kad choro vedėjas galėtų gerai apsipažinti su egzaminuojamo balsu. Kartais labai sunku atskirti sopraną nuo mezzo-soprano, mezzo-sopraną nuo alto, tenorą nuo baritono, baritoną nuo baso. Ypač kartais sunku pažinti moterų balsai (labiausiai tų, kurios nėra dainavusios choruose). Jei aukštąsias gaidas ir p ir f dainuoja lengvai, be įtempimo, o žemąsias sunkiai, tai balsas aukštojo registro, ir atvirkščiai. Taigi, tais atvejais, kada dainininkas ima tiek žemas, tiek aukštas gaidas, reikia susekti, kuriam registre jis lengviau, laisviau dainuoja. Reikia taip pat klausyti, koks tembras kalboje, ar ilgas, gilus, tinkamas kvėpavimas ir t. t. Suskirsčius balsus ir pradėjus mokyti dainuoti vis dar reikia stebėti, ar neapsirikta balsų suskirstyme, ar kam neperžema ar neperaukšta skalė.
II.
Pirmieji darbai: a) balso ir tarenos lavinimas, kvėpavimo tobulinimas, b) repertuaro mokymo pradžia
Dainuojant reikia stovėti tiesiai, tvirtai, laisvai, galvą laikyti tiesiok priešais; išsižioti taip, kad oro srovė, išsiveržusi iš plaučių ir užgavusi balso stygas, galėtų laisvai, nevaržomai atsimušdama į gomurį, pro burną išeiti. Choro dalyviai turi dainuodami laikyti gerklę laisvai (taip, kaip žiovaujant), neįtempti kaklo raumenų, nesuspausti kaklo apikaklėmis ir panašiai. Choro vedėjas, ligi pradėdamas mokyti giesmę ar dainą, turi choro tareną palavinti. Lavinti reikia atskirus balsus: sopranus, altus, tenorus, basus, nes jų kiekvieno kitoks tembras. Kiekviena grupė mokoma dainuojant aiškiai tarti: a, ė, i, o, ū.
Aukštesnėse gaidose sekti, kad balsai neskambėtų siaurai, įtemptai, bet kad gerklė būtų laisva ir balsai juo aukščiau, tuo labiau būtų pridengti: kad daugiau dainuotų o-ū, bet ne atvirai a, nes a ir i nepridengti aukštose gaidose skamba negražiai. Apvalus laikymas burnos ir laisva nuo bet kokio įtempimo gerklė duos, palyginti neilgam lavinimo laikui praėjus, pakenčiamą aukštuose registruose balsą.
Be galo svarbų vaidmenį kiekvienam dainininkui vaidina tinkamas kvėpavimas. Kas negali gerai kvėpuoti, negali ir dainuoti. O kvėpuoti reikia taip, kaip iš miego atsibudus kvėpuoji — tai natūralus kvėpavimas, tik reikia įprasti giliau pro nosį kvėpuoti, mokėti atitinkamais raumenimis orą iš vidaus išspausti ar pagal reikalą sulaikyti. Reikia stengtis gimnastika lavinti kvėpavimo organus. Nuo to ne tik balsas pagerėja, bet ir fiziniai žmogus sustiprėja. Įkvėpuoti geriau pro nosį tyliai, ramiai, o iškvėpuoti pro burną. Liežuvis turi gulėti prie apatinių dantų ir tik žodį tariant judėti. Visi balsiai dainuojami vien lūpų pagalba. Bendrai, reikia visus žodžius tarti kuo aiškiausiai ir sekti, kad balsas lygiai skambėtų visose gaidose (visokiame aukštume).
Reikia taip pat pasaugoti, kad dainininkas neįprastų, dainuodamas negražiai veidą iškreipti.
Kada jau tinkamai dainuojami balsiai a, ė, i, o, ū, paskui da, dė, di, do, dū; la, lė, li, lo, lū; ma, mė, mi, mo, mū, ir t. t., galima pradėti mokyti repertuarą, visuomet saugant, kad atskiruos balsuos atskiri asmenys neišsikištų, bet visi kaip vienas balsas dainuotų.
III.
Repertuaro parinkimas ir choro vedėjo individualybė
Repertuarą parinkti ne taip lengva, ir kiekvienas choro vedėjas, parinkdamas repertuarą, turi pagalvoti, ar jis pats skiriamus chorui dainuoti kūrinius gerai supranta, ar choro medžiaga tinka tiems kūriniams išpildyti. Nereikia, imti tų kūrinių, kurie madoje, jei jie choro vedėjui nėra suprantami, artimi. Tikras menas nemėgsta mėgdžiojimų (išimtis gali būti bendrų dainų švenčių ruošimas, kur nustatomas vienas repertuaras didesniam chorų skaičiui). Kad choro vedėjas savo darbe būtų savarankus, originalus, jis turi būti ir muzikaliai ir bendrai išlavintas žmogus, todėl turi sekti dailiąją ir muzikos literatūrą ir visą kultūrinį gyvenimą. Jisai turi išsidirbti savo skonį ir kritiškai žiūrėti ne tik į kitus, bet svarbiausia, ir į save. Turi stengtis kiekvieną dieną dvasioje augti, tobulėti. Choro vedėjas turi pats būti sieloje tikras menininkas ir savo širdingumu, išsilavinimu veikti ir choro dalyvius.
IV.
Repertuaro studijavimas. Interpretacijos ir išpildymo dalykai
Gilus repertuaro išstudijavimas — pagrindinis choro vedėjo darbas. Chorą galima mokyti tik tada, kai veikalas nuodugniai išstudijuotas ir suprastas. Kad choras ir klausytojai suprastų kūrinį ir visą jo grožį, būtina sąlyga, kad pats chorvedis būtų gerai supratęs, kad kūrinys būtų artimas jo širdžiai. Studijuoti reikia ne tik visus balsus kartu (partitūrą), bet ir kiekvieną atskirą balsą (partiją) ir interpretuoti taip, kaip savo vidus jaučia, bet ne taip, kaip girdėjai, nors kiti priešintųsi savo nuomonėmis. Kad gaida ar melodija pasidarytų gyva, reikia tikro širdingumo ir meilės. Jei mene nėra širdingumo ir meilės, nėra ir pačio meno. Visos mintys turi būti sukoncentruotos į atliekamąjį nors ir menką kūrinėlį. Šitą visą, ką dirigentas jaučia, gyvena, reikia išmokti perduoti chorui atitinkamais gestais, reikia išmokti diriguoti. Diriguoti ir taktą skaityti, tai ne tas pats. Kiekvienas dirigento judėjimas turi būti pateisintas, prasmingas.
Atskirus choro balsus reikia mokyti su muzikos instrumentu, geriausiai su fortepijonu. Iš pradžios skambinti tik tą balsą, kuris mokomas, vėliau visus balsus, kad dalyviai priprastų prie harmonijos. Kada visi choro nariai gerai moka savo partijas, galima bandyti dainuoti visam chorui, pradžioje su fortepijonu, o paskiau be jo. Reikia įpratinti chorą dainuoti savarankiai, nepasitikint fortepijonu. Visam chorui dainuojant, reikia stengtis pagal savo supratimą ir autoriaus nurodymus daryti atitinkamų niuansų. Pirmiausia reikia išlavinti gražų pp, p, cresc., mf, ff, fff ir priešingai. Dainuojant pp, dainininkai neturi atleisti kvėpavimo ir balso stygų, o dainuojant fff, neturi išeiti tik riksmas. Atsikvėpimai, jei autoriaus nėra pažymėti, turi būti choro vedėjo numatyti ir visų kartu daromi tik ten, kur žodžių sakiny yra taškas, dvitaškis, kablelis, ar šiaip logiškas stabtelėjimas. Nevalia atsikvėpti žodžio vidury arba prieš patį ff, kai publika gali iš to suprasti, kad bus ff. Choro vedėjas turi visa, ką jis jaučia, gyvena, atliekant vieną ar kitą kūrinį, perduoti chorui, kad šis visą energiją, dėmėsį, protą ir jausmus atiduotų išpildomam dalykui. Juo giliau pasiners choro vedėjas ir visas kolektyvas muzikos garsų pasauly, tuo daina skambės gražiau.
V.
Koncertas
Kai choras jau rimtai pasirengęs, jis gali ir turi eiti viešumon. Svarbu, kad choras mokėtų į sceną (estradą) išeiti ir rimtai atsistoti. Jei choras dar pirmą kart viešai pasirodo, reikia jį šito pamokyti. Prieš koncertą salėje reikia daryti keletą repeticijų, kad būtų galima susipažinti su akustika ir nusistatyti, kur ir kaip estradoje stovėti. Choras turi sustoti taip, kad visi choristai matytų vedėją, o vedėjas — kiekvieną choro dalyvį. Reikia atminti, kad choras atstovauja mūsų brangiąją dainą taigi, viešumoje privalo laikytis labai rimtai. Ne kartą iš choro laikymosi, dar jam nedainavus, jau galima spręsti, kaip jis dainuos. Choro vedėjas, diriguodamas, turi stovėti kiek toliau nuo choro, o choro dalyviai turi nesispausti, bet stovėti laisvai.
Koncertas — choro vedėjo ir visų jo dalyvių egzaminas. Ne tik choro vedėjas, bet ir kiekvienas dalyvis turi todėl stengtis, kad koncerte dainuojamieji kūriniai kuo geriausiai pavyktų.
Scenoje (estradoje) negali būti jokių kalbų ir jokių pašalinių minčių. Karšta širdis, atsidavimas, susikaupimas laiduos koncerto pasisekimą, kuris virs bendru klausytojų ir choro džiaugsmu. Iš viso kas pasakyta aiškėja, koks rimtas darbas yra chore dalyvauti ir kokios didelės ir atsakingos choro vedėjo pareigos.
Lietuva kitkart buvo dainų šalis. Šiandie to pasakyti negalime. Bet jei šiandie dar esame šioje šakoje nuo kitų atsilikę, tai tas dar nereiškia, kad ir rytoj tokie būsime.
Iš amžių atėjome vergaudami, bet į amžius einame laisvi ir kylant mūsų šalies kultūrai, iškelsime tinkamon aukštumon ir mūsų garbingos praeities dainą.