Dainų šventės rengimo klausimai

1932 Nr. 2, Juozas J. Kamaitis

Paskutiniu laiku, sąryšy su Lietuvos nepriklausomybės penkiolikos metų sukaktuvėmis 1933 metais, spaudoje keliamas dainų šventės rengimo klausimas. Kadangi reikalas labai rimtas, tai nuodugnesniam jo aptarimui ir aš noriu keletą minčių tuo klausimu pasakyti. Kaip visi dar gerai pamenam, praeitos dainų šventės, nors ir valdžia buvo joms palanki ir rėmė, nors ir rengėjai dėjo pastangų, pav. suorganizuodami chorvedžiams trumpalaikius kursus, chorų patikrinimus ir t. t., lauktų rezultatų nedavė. Pradėjus I-ja 1924 m. dainų diena ir baigiant 1930 — Vytauto Didžiojo — metų dainų diena, nors kiekybinės pažangos padaryta, bet kiekybinės labai, labai nedaug. 1930 — V. D. — m. dainų diena paliko daug mažesnio įspūdžio už visas pirmiau buvusias dainų dienas. Kad taip buvo, manau, kiekvienas nešališkas stebėtojas sutiks. O jeigu taip, tai reikia manyt, kad keliai, kuriais eita, ir metodai, kurie buvo naudoti dainų šventes rengiant, buvo ne visai tinkami.

Dabar keliant dainų šventės rengimo klausimą, tenka pagalvot, ar nepravartu būtų paieškot naujų kelių ir pamėgint naujų metodų (bent Lietuvoje dar nemėgintų), naują visos Lietuvos dainų šventę rengiant.

Pirmiausia reiktų labiau sudominti ir aktingiau ruošimo darban įtraukti ne tik chorų dirigentus, visus dainininkus, bet ir plačiąją visuomenę. Reikia duot progos pasireikšt visiems chorams, kad galėtų iškilti gabesnieji dirigentai ir aukštesnio meninio laipsnio pasiekę jų vedamieji chorai. Laikas, pagaliau, sužinoti, kuris Lietuvoje I-sis, t. y. geriausias choras! Tuo būdu žinotume, kur yra geresnieji chorai; silpnesnieji dirigentai ir jų vedamieji chorai galėtų rasti gyvų tobulesnių chorų pavyzdžių ir, savo silpnąsias puses pažinę, galėtų sėkmingiau stengtis jomis nusikratyt. Vienu žodžiu, prieš bendrąją visos Lietuvos dainų šventę dar reikia padaryt atskirų apygardų chorų dainų dienas ir rungtynes — konkursus! Apygardų gal pakaktų šešių: Kaunas I—ji, Marijampolė II—ji, Šiauliai III—ji, Panevėžys IV—ji, Telšiai ar kuris kitas Žemaitijos miestas V—ji, ir Klaipėda VI—ji. Surengtuose apygardų chorų konkursuose būtų, pavyzdžiui, apdovanojami, pažymimi tik du geriausieji chorai, tos apygardos I—sis ir II—sis choras. Tad visoje Lietuvoje susidarytų 12 geresniųjų chorų, kurie turėtų suvažiuoti Kaune į galutiną konkursą. Čia galėtų būti apdovanoti 3 geriausi chorai: I-sis, II-sis ir III-sis Lietuvos choras.

Tų 3—jų geriausių chorų dirigentai, savaime aišku, liktų ir visos Lietuvos bendros dainų šventės vyriausiais dirigentais. Tuo būdu dabai lengvai išsispręstų vyriausių dirigentų klausimas. Lėšų klausimas daug sunkumų gal ir nesudarytų, nes apygardų chorų dainų dienoms ir konkursams jų labai daug ir nereikės. Pasiruošę konkurse dalyvauti chorai gali surengti savo naudai koncertų, o visuomenė juos, kaip tos vietos garbę keliančius, be abejo parems, Tiesa, kiek daugiau išlaidų gali susidaryti, suvažiuojant j galutiną konkursą Kaune. Bet kadangi chorų skaičius nedidelis, suteikus dar be to kai kurių lengvatų, kliūtys būtų nugalimos. Apygardų dainų dienų dainos būtų nesunkios, bet konkursui jau sunkesnės ir nedaugiau, kaip trys. Aš siūlyčiau parinkti iš šių populiarių dainų: p. J. Naujalio „Mūsų dirva“ arba „Burtai“, Č. Sasnausko „Lėk sakalėli“ arba „Užmigo žemė“ ir p. J. Gruodžio „Žvejai“ arba „Op:, Op!“. Konkurso jury komisiją sudarytų du Kauno muzikininkai ir vienas vietos apygardos, žinoma, iš tų asmenų, kurie su savo vedamais chorais kalbamam konkurse nedalyvauja. Galutiniame konkurse Kaune be tų dviejų Kauno muzikininkų ir vieno nuo tų 6-ų apygardų reiktų paskviesti vieną latvių muzikininką, kad galutinai sprendžiant apie tris geriausius chorus Lietuvoje, svertų vien tik meno interesai, o draugiški neturėtų tam sprendimui įtakos. Lai visa vykdyti geriausia „Lietuvos Muzikos ir Dainos Centro D-jos“ valdybai. Ji sušauktų visumos narių susirinkimą pakeisti įstatus ta prasme, kad sakytose apygardose būtų galima įsteigti „Liet. M. ir D. Centro D-jos“ skyrius, kurie dainų švenčių pasiruošimo darbus kontakte su vyriausia Kauno valdyba vykdytų. Sekmingesniam darbui ateityje reiktų į jaunimo chorų organizavimą ir vadovavimo darbą įtraukti daugiau pradžios mokyklų mokytojų. Šį klausimą aptariant, tektų paliest jų paruošimą tam reikalui bei dabartinę muzikos ir dainavimo būklę ir mokytojų seminarijų muzikos ir dainavimo programą. Tas į šio rašinio rėmus neįeina.

Norint sudaryti tvirtas ir garbingas dainų švenčių tradicijas, nereikia dainininkų, dirigentų ir plačios visuomenės susidomėjimo mažint įr skaldyt, t. y. dainų šventės neturėtų būti ruošiamos kartu su žemės ūkio ir pram. paroda ar kūno kultūros švente ir p. Jeigu būtų galutinai nusistatyta dainų šventę 1933 m. rengti, tai jau pats laikas darbą pradėti, tačiau jei darbas eitų senomis vėžėmis, neieškant tų ar kitų naujesnių ir tobulesnių kelių, tai būtų tik gaila laiko, eikvojamos energijos, pasiaukojimo ir lėšų. Netolima praeitis juk mus jau pamokė.

Traviata
Prenumeruokite „Muzikos barus“!