Modernizmas ir mes

Kiekvienoje meno šakoje, jei atsiranda kokių naujoviškumų, nebesutinkančių su įprastais to laiko mokslo ar meno dėsniais, tai tie reiškiniai paprastai vadinami modernizmu. Taip mes sutinkame moderniąją literatūrą, moderniąją poeziją, moderniąją muziką ir panašiai. Kas yra griežtai konservatyviai nusiteikęs, tas daugely atvejų naujas kryptis laiko vien naujų kelių ieškojimu, lygiu aklo klaidžiojimui girioje. Yra čia kiek tiesos, tačiau iš antros pusės, taip pat tiesa, kad naujų kelių ieškojimas yra kaip tik vertingesnis dalykas už stypčiojimą vienoj vietoj. Juk ir gamtoj viskas be sustojimo juda, keičiasi, niekas nestovi vietoje. Tai labai aiškus gamtos dėsnis. Pasekę muzikos meno plėtotę, pastebėsime, kad čia taip pat jau nuo neatmenamų laikų veikė ir ligšiol tebeveikia tas pats gamtos dėsnis. Ir nors mes, chronologiškai nagrinėdami tonų meno gyvenimo reiškinius, mėgstame suskirstyti juos įvairiomis epochomis, tačiau tai darome tik, kad lengviau galėtumėm orijentuotis. Pav., jei mums istorija sako, kad laikotarpis nuo tokių iki tokių metų yra laikomas klasinės muzikos epocha, tai nereiškia, kad visą tą laikotarpį muzika, tartum ramus ežero paviršius, išstovėjo be pakitėjimų. Ne, čia ėjo formavimasis tolyn, buvo taip pat „naujų kelių ieškojimo“ ir pan. Tame ne popieriniame, bet realiajame muzikos gyvenime tuomet niekas nebus pajutęs, kad štai vakarykštė diena užbaigta klasicizmu, o kitą dieną pradėta romantinė epocha. Taip istoriją padalė tik daug metų pasivėlinę istorikai pedantai. Pats muzikos gyvenimas ėjo tuo pačiu tempu tolyn kaip pačioj klasicizmo pradžioj, taip ir ant romantizmo slenksčio.

Manau, niekas neginčys, kad muzikos kūryboj tiek seniau, tiek dabar visas popierinės teorijos ėjo ir eina nuo tikrojo gyvenimo toli atsilikusios užpakalyj. Nors jos visos gimsta iš paties gyvenimo, bet vis per vėlai. Nelaimė, jei tokia teorija pakliūva į kurio nors visagalinčio pedanto rankas. Tuomet kūrybos pažanga gali būti net ilgam laikui sutrukdyta. Tik prisiminkime sąskambių mokslo (harmonijos) raidą. Hucbaldo laikais ir vėliau viskas buvo rašoma paralėlėmis kvintomis ir kvartomis. Vėliau buvo ir į popierį surašyti to mokslo dėsniai, už kurių peržengimą grasinta net prakeikimu. Išnyko kvintos, gyvenime pasirodė kiti intervalai ir net disonansai. Dabar vaizdas pasikeitė: leista rašyti tercijos, sekstos ir t. t., bet uždraustos paralėlės kvintos ir oktavos. Tačiau gyvenimas eina vis greičiau, negu popierinės teorijos. Nors kitur Europoj jau senai prieš karą niekas nekreipė dėmesio į paralėles kvintas (ištikrųjų, kuo jos negražios?), pas mus, Lietuvoje, ir po karo parašyti vadovėliai paralelių kvintų draudimą skelbia kaip dogmą.

Palyginę gyvąją šių dienų muziką su šių dienų muzikos vadovėliuose skelbiamais dėsniais (gal be Schonbergo, Habos, Schreckerio ir keleto kitų autorių vadovėlių), ten nerasime nieko bendra arba rasime vadovėliuose daugiau išimčių, negu pačių taisyklių.

Tuo tarpu tas Lietuvoj dar taip ujamas modernizmas, kurį ne vienas net mūsų jaunesniųjų muzikininkų tiria su panieka, yra ne kas kita, kaip paties gyvenimo išdava. Lietuvoje daugelis mano, kad dabarties modernioji muzika yra iš kažkur svetur mums primestas niekam netikęs padaras, naujoviškumo manija, kad, pav., Gruodžio ir kitų modernesnių kompozitorių solo ir chorų dainose esą daug nesąmonių, nes nesiderina su taisyklėmis (ir vėl taisyklės!), o pamirštama, kad nė viena tauta neturi tokių moderniškų liaudies dainų, kaip mes turime. Tik prisiminkime Sabaliausko užrašytas „sutartines giesmes“. Ar jos turi ką nors bendra su „amžinaisiais“ harmonijos dėsniais? Greičiau jos suderinamos su šių dienų moderniosios muzikos dėsniais, kuriuos šių dienų atsargesni teoretikai taip pat nelaiko amžinais.

Yra daug duomenų manyti, kad moderniosios muzikos (šių dienų prasme) grožio pajautimo lietuviai jau iš senų senovės turėjo. Pav., netemperuotas muz. instrumentų derinimas, dainose pasitaiką padidinti intervalai, sekundžių (be išrišimo) sąskambiai „giesmėse“ ir skudučių muzikoje rodo, kad nūdienės muzikos pradai glūdi lietuvių tautoje, ir tik vėliau lietuviams svetimųjų primestas choralinis giedojimas ir konsonansinė harmonija per šimtmečius iškreipė ir pačias mūsų liaudies dainų melodijas, pritaikydamas jas dur ir mol tonacijoms. Dėl tos svetimųjų įtakos šiandien mes esame taip nutolę nuo tikrosios savo muzikos, kad net pradedame bijoti modernizmo, kurio pradai juk glūdi ir mūsų tautinėj muzikoj (Helmos Autenrieth-Schleusner išleistoj „Naujojoj fortepijono knygoj“ yra L. Windsperger’io „Marche vive“, kuris nepaprastai panašus į lietuvių sutartines).

Šiomis palaidomis mintimis anaiptol nenoriu pasakyti, kad, pav., klasinė muzika nėra „graži“, kad dabartiniai modernistai „gražiau“ rašo. Juk kiekvienam aišku, kad kaip įvairias teorijas nustato (nors ir vėliau) patsai gyvenimas, taip ir grožio kriterijus yra laiko padaras, bet ne atvirkščiai. Gražu paklausyti saldžios Mozarto muzikos, bet daug įdomiau išgirsti didingąjį Beethoveną, Čaikovskį, Skriabiną ir taip laipsniškai toliau. Šiame elektros, mašinų ir radio amžiuje žmogus, gyvenąs dabartimi, negali pasitenkinti vien saldumynais, kurie trumpam laikui skanu, bet greit nusibosta ir pasidaro koktūs.

Ne vienas mūsų koncertų klausytojas (ypač dainų srity), jeigu ir negali gerai susivokti, ko mūsų programoms trūksta, bet nesąmoningai laukia ko naujesnio, nepaprastesnio ir nusivilia, kai vietoj laukiamo „nauja“ jis išgirsta tokius meno „šedevrus“, kaip „Muzika, muzika“ arba „Asile, asile, durnių karaliau“ ir t. t. Taip jaučia ne vienas pažangus Lietuvos choro dirigentas, jaučia ir niekur nebuvojęs eilinis klausytojas, dažnai girdįs per radio užsienio muziką ir dainas. Tat, ar ne metas būtų ir mums nustoti vengus moderniosios muzikos?