Muzikos interpretacijos principai

1932 Nr. 2, Motiejus Budriūnas

Tik intelektualinė žmogaus dvasinio gyvenimo dalis pajėgiama giliau racionalizuoti, apibrėžti sąvokomis, protavimais. Pati universaliausioji dvasinio gyvenimo sritis, jausmų sritis (nes kiekvienas psichinis aktas turi savo emocionaliąją pusę), tik labai stambiais bruožais pagrindinėse savo kryptyse proto apčiuopiama ir sąvokomis apibūdinama. Patys giliausi ir švelniausi sielos pergyvenimai toli siekia už protinio supratimo ribų. Didelė žmogaus dvasinio gyvenimo dalis todėl yra irracionali. Šitas irracionalusis, neapibūdinamas dvasios gyvenimas ir yra vyriausia muzikos kūrybos sfera. Vykstanti, kaip ir psichiniai procesai, ne erdvėje, bet laike, muzika, turtinga priemonėmis, jų modifikavimo ir diferencijavimo ligi nebeapčiuopiamų, vos juntamų dimensijų galimumais, daugiausia iš visų meno šakų turi panašumų, paralelių su psichiniais procesais ir todėl toliausia siekia irracionaliojo žmogaus dvasios gyvenimo perdavime. Todėl gilios prasmės turi išdidūs Beethoveno žodžiai: „Muzika yra aukštesnis apreiškimas, negu visa išmintis ir filosofija“. Ir šitą protui nebepasiekiamo, neapibūdinamo, slapčiausio dvasios gyvenimo ligi jo švelniausių virpėjimų apreiškimą muzikos kūrėjas kompozitorius turi užfiksuoti paprastais, matomais, nesudėtingais ženklais!

Numanu, kad racionaliais ženklais galima tik racionalius dalykus perduoti. Irracionalius reiškinius sąvokomis, apibrėžimais, konvencionaliais ženklais galime tik nurodyti, pažymėti jų elementarias kryptis. Kompozitorius tiksliai užrašo tonų aukštumą, intervalus, harmonijas; tonų ilgio pažymėjimų tikslumas tik reliatyvus; tempų modifikavimams ir dinaminiams niuansams nurodoma tik kryptis, nes čia praktiškai tiksliai pažymėti nebegalima; bet visų tų nebeapčiuopiamų tonų atspalvių, nepastebimų akcentų, tempo ir ritmo modifikavimų, subtilių dinaminių niuansų, nuo kurių kaip tik ir priklauso to paties muzikos kūrinio veido įvairumas atskirais išpildymo atvejais, negalima nė apytikriai užrašyti. Šitie muzikos rašyboje nežymimi subtilūs modifikavimai, niuansai ir yra svarbiausios priemonės irracionaliam muzikos kūrinio turiniui perduoti. Jas intuityviai naudoja kūrinio reprodukuotojas taip, kaip jis tą kūrinį „suprato“, kaip jį interpretuoja. Čia interpretas atsiduria ties svarbiausiais interpretacijos klausimais: kaip teisingai suprasti užrašyto muzikos kūrinio turinį ir kuo vadovautis reprodukuojamoje kūryboje?

Kadangi ne visas muzikos kūrinio turinys galima užrašyti, tai pirmasai interpreto uždavinys yra iš duotų objektyvių sąlygų ir iš savo intuicijos pagauti turinio esmę, pagrindines jo kryptis. Toliau — laisvas kelias reprodukuojančio interpreto kūrybai duotąja kryptimi. Čia reprodukuojantis menininkas gali ne tik perduoti kcmpozitoriaus kūrinį, bet gali ir pratęsti gilyn jo kūrybą, įdėdamas į kūrinį gilesnio ir turtingesnio irracionaliojo turinio, negu kompozitoriaus siela ir muzikalinė fantazija siekė..

Muzikos kūryba tiek pat įvairi, kaip ir žmonių dvasinis gyvenimas. Jai plačiau ir giliau suprasti todėl reikia ne tik intuicijos, bet ir racionalinio pažinimo, juoba, kad muzikoje nemažas vaidmuo tenka ir intelektualiniams veiksniams. Kitaip ir labai didelės muzikalinės intuicijos muzikininkas pajėgtų tinkamai interpretuoti tik savo psichikai artimo tipo muziką, gal tik vieną kitą jos žanrą. Įvairius muzikos kūrinius analizuoti galima, tik žinant bent svarbiausius muzikos veiksnius, pažįstant įvairiausių jų pasireiškimų muzikos kūriniuose formas.

Muzikos kūrybos tipai

Įvairūs psichiniai veiksniai, kaip antai fantazijos, jausmų, proto ir kiti, ne visada lygiai muzikos kūryboje pasireiškia, bet pagal kūrėjo psichinę konstituciją gali bet kurie veiksniai įvairiam laipsny vyrauti. Pagal vienų ar kitų psichinių veiksnių vyravimą muzikos kūrinius (ir kūrėjus) galima suskirstyti į šiuos pagrindinius tipus: 1. sensorinis (vyrauja jutimų veiksniai), 2. motorinis (vyrauja judesių v.), 3. emocionalinis (—jausmų v.),. 4. imaginatyvinis (—vaizduotės, asociacijų v.), 5. intelektualinis (—proto v.),. 6. bendrinis (be žymesnės bet kurios persvaros dalyvauja visi minėti veiksniai).

Sensorinio tipo muzikos grožio ir turinio centras glūdi pačiuos garsuos, tonų spalvingume, galingume ir kituose tonų savumuose. Čia melodijos nepasižymi gilumu, bet užtat gali būti labai išpuoštos fioritūromis, nelabai paisant vokalinėj muzikoj teksto prasmės ir operoj situacijos. Dainininko aukštų gaidų fermatos kadencijose čia paprastai yra kulminaciniai punktai. Modernistų sensorikų muzikoje dažnai visas turinys harmoninių ir orkestrinių spalvų žaidime.

Motorinio tipo muzika savo ritmingumu, akcentuotų dalių simetringumu stipriai veikia žmogaus motorinius centrus, per juos sukeldama gyvumo, žadindama valią ir net skatindama ritmingiems kūno judesiams. Charakteringiausiai šis tipas pasireiškia šokių muzikoje, maršuose. Motorinio tipo muzikos išpildyme svarbu tinkamas, ne per lėtas tempas, griežtas taktas, ryškus akcentŲ taktuose ir simetringai einančiŲ akcentuotų taktų (metrikos) perdavimas. Tempas, be vieno kito suretinimo perėjimuose, labai retai kur modifikuojamas. Svarbiausia tačiau interpretui išpildytojui gerai pajausti kūrinio motorinę energiją, kad be pažymėtų čia priemonių jis intuityviai panaudotą ir nebeišreiškiamų ritminių ir dinaminių niuansų.

Išpildant emocionalinio tipo kūrinį, kurio turinį sudaro jausmai, nebeužtenka geros išpildytojo technikos, rašto precizaus perdavimo. Čia interpretas turi įsigilinti į kūrinio reiškiamus jausmus, pats savy juos sužadindamas ir gilindamas. Čia būtina sąlyga paties interpreto emocionalinio gyvenimo pakankamas gilumas ir turtingumas. Svarbiausios priemonės emocionalinei išraiškai yra dinaminiai niuansai ir, kiek kūrinio stilius leidžia, tempo modifikavimai, atskirų gaidų pratęsimai, taip pat spalvų niuansai.

Imaginatyvinį tipą reprezentuoja programinė muzika, kuri siekia atvaizdinti konkrečius įvykius ir net daiktus. Čia arba daugiau ar mažiau natūralistiniais realiojo gyvenimo reiškinių imitavimais norima asociacijomis tiesiok sukelti klausytojui tų reiškinių vaizdus, arba siekiama muzikos priemonėmis sukelti tokių nuotaikų ar jausmų, kurių sukeltų intelektualinės sąlygos, apercepijuojant anuos realiuosius reiškinius. Turinį visada autorius nurodo bent veikalo pavadinimu. Jį išplėtoti tenka interpreto fantazijai, derinantis su muzika. Jei muzika atvaizdina kokį istorinį ar mitinį įvykį, tai interpretui svarbu jis ir žinoti. Interpretacijos priemonės čia gali būti labai laisvai naudojamos, neperžengiant tik bendrųjų muzikos estetikos dėsnių.

Intelektualinio tipo muzikoje žymesnio emocionalinio turinio paprastai nėra. Čia vyrauja forminė pusė. Todėl šito tipo muzikos išpildyme svarbu taip perduoti kūrinio formas ir jų ypatumus, kad klausytojas nepersunkiai galėtų jas apercepijuoti ir jų įdomumą bei gražumą pajusti.

Bendrinio tipo muzikoje, kur be žymesnės bet kurios persvaros dalyvauja visi minėti psichiniai faktoriai, interpretui tenka iškelti įvairių veiksnių žymesnius pasireiškimus kūriny, išlaikant viso kūrinio vieningumą ir iškeliant pagrindinį turinį.

Muzikos tipų pažinimas ypatingos reikšmės turi naujų krypčių muzikai suprasti. Reprodukuojantis muzikininkas, kuris nenusimano psichinių faktorių pasireiškimo muzikoje formose, interpretuodamas jam menkai pažįstamos naujos krypties muzikos veikalą, gali padaryti panašių klaidų, kaip, pavyzdžiui, menko išsiauklėjimo diletantas, kuris intelektualinio tipo Bacho fugą grotų, nesuprasdamas ir neiškeldamas temų ir jų santykių arba, dar blogiau, stengdamasis tempo modifikavimais, dažnomis fermatomis ir dinaminiais niuansais įdėti kuo daugiausia išraiškos, kaip emocionalinio tipo muzikoje. Šitas racionalus pažinimas šalia intuityvinio dar labiau reikalingas muzikos interpretacijai žodžiais, vadinamai muzikos hermeneutikai.

Muzikos rūšys

Vokalinėj ir mišriojoj, instrumentalinėj-vokalinėj muzikoj, interpretaciją komplikuoja dar naujos sąlygos, kurios iškyla iš muzikos santykių su poezija bendroje kūryboje. Tų santykių principas yra vieno meno priemonių kūrinio turiniui perduoti papildymas kitu menu, dažnai kitam pratęsiant kūrybą ten, kur vieno priemonės baigiasi.

Vokalinėj muzikoj todėl muzikos tikslas nėra tik to paties teksto turinio perdavimas, bet greičiau jo emocionalinės pusės pagilinimas. Todėl kartais ir gana menko teksto vokalinė kompozicija gali būti labai įspūdinga. Interpretacijoj svarbu, ar muzika siekia tik bendrąją teksto turinio nuotaiką perduoti ir pagilinti, ar ji, be to, tekstą ir detalėse lydi pritaikytomis emocijomis ir pavaizdinimais. Pirmosios muzikos ir teksto santykiavimo formos yra, pavyzdžiui, liaudies dainos, kur ta pati muzika palieka visiems posmams, nors jie ir emocionaliniu turiniu būtų labai skirtingi. Kai antrosios formos vokaliniuose kūriniuose, kur kartu su tekstu keičiasi ir muzika, interpretas atitinkamai laisviau gali naudotis išraiškos priemonėmis, liaudies dainose ir panašiose vokalinėse kompozicijose tenka elgtis atsargiau, pasitenkinant daugiau bendrais tempo ir dinamikos pakeitimais pagal atskirų posmų emocionalinį turinį, bendrą nuotaiką.

Kada vokalinė muzika jungiama su instrumentaline, jau minėti vokalinės muzikos uždaviniai čia padalomi tarp dviejų rūšių muzikos. Interpretui čia svarbu suprasti, koks vaidmuo vienai ir kitai muzikai skiriamas. Pavyzdžiui, solo dainoje su instrumento pritarimu beveik visa muzikos akcija gali būti perduota balsui, o akompaniamentas tik palaiko jį harmonijomis; arba balsas tik daugiau bendrąją nuotaiką perduoda, o sudėtingesnę akciją turi pritarimas; arba vėl balsas eina bendroj akcijoj su tekstu, o pritarimas imaginatyvinio tipo muzikos būdais vaizdiną tekstui pritaikytą aplinkumą, lyg tapybinėmis priemonėmis dekoraciją piešia, dažnai pasinaudodamas daugiau ar mažiau natūralistiniais imitavimais.

Tais pačiais principais muzika derinama į vieną kūrinį ir su kitais.menais, pavyzdžiui, su vaidybine akcija operoje, dramoje ir kitur. Kada kelios muzikos rūšys arba net keli menai jungiami bendrai akcijai, interpretui tenka nelengvas uždavinys visas priemones sulieti j vieningą darnią meno akciją kūriniui reprodukcijoje sukurti.

Stilius

Kūrinio stilių sudaro suma jo įvairių ypatumų, charakteringų kompozitoriui (individualinis stilius), epochai (istorinis stilius), medžiaginėms muzikos priemonėms (materialinis st.), kūrinio tikslui (pav., bažnytinė, kariška muzika) ir turinio charakteriui (pav., didingumas, komiškumas ir t. t.). Stilius gali čia daugiau kūrinio formoje pasireikšti, čia emocionaliniam turiny, čia tiek formoj, tiek ir turiny.

Kai bendrasai kūrinio tipingumas dėl vienų ar kitų psichinių veiksnių dominavimo tik nurodo interpretacijai kryptį, stilius kartais stato ir kategoriškų sąlygų, kurių nepabojus, išpildymas nebūtų visais atžvilgiais darnus, taigi, būtų nestilingas. Taip, pavyzdžiui, statant Orlando Lasso vokalinę kompoziciją, kuriai išpildyti anais laikais būdavo vartojama polichorija (keletas chorų), tektų tą polichorinį veikalo pobūdį ir vieno choro išpildyme bent dinaminėmis priemonėmis pavaizdinti. Generalbaso laikų vokalinės kompozicijos dažniausiai reikalauja instrumentalinio papildymo, kurio kompozitoriai neužrašinėdavo. Taip pat kamerinis stilius verčia kitaip interpretacijos priemonėmis naudotis, negu dideliam ansambliui skirtoj muzikoj. Kūrinio charakteriui, kaip antai tragiškumui, iškilmingumui, komiškumui, ypač švelnesniems charakterio niuansams, tinkamai perduoti reikia ne tik numanymo, kurios priemonės kur geriau tinka, bet ir paties interpreto pakankamai gilaus emocionalinio gyvenimo pažinimo, lengvos ir turtingos fantazijos, mokėjimo įvairiausiose emocionalinėse situacįose įsigyventi. Kai individualiniam kompozicijų stiliui pažinti reikia studijuoti kompozitoriaus kūrybą, analizuoti muzikalines priemones ir turinio savumus, kurie sudaro individualinį stilių; kaip istorinio stiliaus charakteriui suprasti reikia plačiau panagrinėti epochos kompozicijos, ištirti jų išpildymo tais laikais būdai ir materialinės sąlygos (instrumentų savumai, ansamblių sudėtis), — taip emccionalinio turinio stilingam perdavimui reikia ne tik pačių kompozicijų šiuo atžvilgiu studijavimo, išgyvenimo, bet ir tų laikų dvasios pažinimo bent pagrindinėse jos kryptyse. Tačiau emocionalinio tipo kūrinių perdavime svarbiausia ne istorinis stilingumas, bet emocionalinio turinio gilumas ir turtingumas, perduodamų afektų intensyvumas.

Kaip kompozicinėj muzikos kūryboj skiriami tipai ir stiliai, taip ir reprodukuojamame mene pasireiškia tais pačiais principais tipingumas ir stilius. Muzikos kūrybos ir interpretacijos principai, duodami praktikos kriterijų, nurodo taip pat reprodukuojančiam menininkui tinkamiausią jam pagal jo psichinę konstituciją kūrybos sferą, nušviesdami kartu kelius, kuriais eidamas menininkas gali pagilinti ir praplėsti savo kūrybą, kuri yra ir interpretacijos vyriausias principas.