Muzikos istorija

1932 Nr. 2, Antanas Budriūnas

TRUBADŪRAI, MINEZINGERIAI, MEISTERZINGERIAI

Viduramžiais bažnyčia, būdama pati labai galinga ir universali organizacija, kultivuodama religiniams reikalams pritaikytą muziką, yra labai padėjus muzikos kultūrai plėtotis, bet iš kitos pusės, ji varžė kūrybą visokiais reikalavimais, apribojimais ir taisyklėmis. Todėl ir tautiniai pradai bažnytinės muzikos kūryboje negalėjo plačiau pasireikšti. Tautinės kūrybos keliai susijo su pasaulietiškosios muzikos kultūra, kuri iškilo iš liaudies muzikos. Nuo IX amžiaus pradžios žymūs liaudies muzikos skleidėjai ir kūrėjai Vakarų Europoj buvo klajokliai muzikantai menestreliai ir žongleriai (komedijantai, fokusninkai). Jie dainuodavo epines ir taip pat gyvas šokių dainas, visur sutraukdami klausytojų ir sukeldami susidomėjimo muzika.

Pirmojo kryžiaus žygio laikais (1096—1099) atsiranda poetų ir muzikantų iš riterių luomo. Provanso krašte jie vadinami trubadūrais, žiemių Prancūzijoj — truverais. Jų muzika buvo panaši į menestrelių muziką, nes tie patys menestreliai dažnai ir būdavo trubadūrų sukurtų dainų išpildytojai ir keliaudavo kartu su trubadūrais kaip jų tarnai.

Panašiai kaip Prancūzijoj trubadūrai, vėliau ir Germanijoj atsiranda riteriai poetai ir muzikantai, kurie vadinami minezingeriais, t. y. meilės dainiais. Jie labiausiai iškilo XIII amžiuje. Dainuodavo minezingeriai daugiausia apie meilę ir moteris, bet taip pat ir apie pavasarį, vasaros džiaugsmus, garbino laisvę, tėvynę, Kristų ir šv. Mariją.

XIV amžiuje iškilus miestiečių luomui, į jų rankas pereina ir muzika. Miestų muzikantai susiorganizuoja į draugijas, kurių nariai dabar vadinami meisterzingeriais. Jie prirengiami savo darbui draugijų įkurtose muzikos mokyklose (XV a.). Ir tos mokyklos ir meisterzingerių darbas buvo tvirtai ir griežtai sutvarkyta amatininkų cechų pavyzdžiu. Čia taip pat reikėjo pereit nustatytus laipsnius (mokinys, gizelis, poeta, meisteris) ir išlaikyti egzaminus. Ši tvarka gal buvo gera amatininkams, bet tur būt nelabai tiko meno kūrybai, nes meisterzingerių menas bendrai buvo gana silpnas, dirbtinis. Meisterzingeriai visai išnyko XIX amžiaus pradžioj.

Trubadūrai, minezingeriai ir meisterzingeriai užrašydavo muziką neumomis su linijomis ir vėliau kampuotomis gaidomis, panašiomis į menzūralinę rašybą. Šios muzikos reikšmė pasaulietiškosios muzikos progresui ir muzikaliniam visuomenės auklėjimui labai žymi.

Traviata
Prenumeruokite „Muzikos barus“!