Laiškai iš Amerikos

1932 Nr. 1, Am. Ridikas

I

Seniau ir dabar

Amerika — technikos ir mašinų šalis. Ten nėra ramumo, nėra kur nuo triukšmo pabėgti, nebent j miškus, tyrus ar kalnus. Bet ten ir žmonių nėra. Tas mašinizmas veikia ir visą amerikiečių gyvenimą, jų psichiką.

Keliasdešimt metų atgal, kada nebuvo tiek mašinų dirbtuvėse; kada elektros šviesa naudojosi tik turtingieji; kada automobilis lietuvių tarpe dar buvo didelė retenybė, žmoneliai, kurie buvo pasiryžę savo vaikučius mokyti muzikos, pirko pianą, ir mokytojas ateidavo į namus duoti pamokų. Lietuviai pavydūs žmonės: jei tik Jonas pirko savo dukteriai pianą, tai ir Petras būtinai pirks pianą ir dar priedo gramofoną (čia jį vadina fonografu). Todėl retai kuri šiek tiek prasigyvenusi lietuvių šeima neturėjo piano ir gramofono. Tai buvo ramiausi laikai. Žmonės, neturėdami automobilių, sėdėjo namie, svečiavosi, o jaunieji viens kitam rodė savo sugebėjimus muzikoje. Tas davė Amerikos lietuvių išeivijai daug prasilavinusio muzikoje jaunimo, kuris ir šiandien lietuvių kolonijose įvairiuose parengimuose savo sugebėjimais linksmina savuosius. Tai tų ramiųjų idiliškų laikų padariniai.

Kada pradėjo daugiau mašinų ir automobilių atsirasti, o žmonės mažiau ramumo namuose beturėdavo; kai atsirado pianola (automatiškas pianas), kurią pakanka tik kojom judinti, kad grotų – aišku, pianus pardavinėjo už centus arba išmainė su pianolų agentais j pianoias, pridėdami daug priedo. Tokiu būdu reta šeima liko be to mechaniško instrumento. Jaunimas nustojo muzikos mokytis, nes ir mechaniška muzika jų reikalus patenkindavo.

Pagaliau atsirado radio. Jis išstūmė gramofonus ir pianoias lauk, ir šiandien reto kurio lietuvio šeima neturi radio. Bet kartu ir retas jaunuolis šiandie besugeba nors kiek pianu iš gaidų skambinti. Šiandie viskas sumechaninta. Šeimininkė, košę virdama ar grindis mazgodama, klausosi radio muzikos, lyg tas jai lengvintų darbą dirbti.

II

Lietuviškosios radio valandos

Kai lietuvių butuose visur pripilto radio aparatų, pradėjo reikštis noras lietuviškos muzikos   išgirsti. Nemažai pasirūpino lietuviai tuo reikalu ir pradėjo bandyti jėgas. Vargonininkai, kaip muzikos pionieriai, pirmieji paleido lietuviškos muzikos aidus radio bangomis po plačiąją Ameriką. Kuriais tai buvo metais, tuo tarpu nesiimu pasakyti, bet faktas, kad keli metai atgal retkarčiais vienur kitur tekdavo lietuviškų programų nugirsti.

Nors lietuviai troško savo muzikos ir dainų girdėti per radio, bet pasiklausę, jie nebuvo patenkinti. Jiems atrodė, kad kažko trūksta. Nors spauda pirmuosius žingsnius širdingai pasveikino, bet vėliau pati pareiškė, kad nesant tinkamų pildytojų, per radio geriau visai nesirodyti.

Reikalas čia toks: Amerikiečių chorai sudaryti iš darbininkų, kurie po sunkaus dienos darbo susirenka j choro praktiką pasilsėti. Programų jie nepajėgia gerai išstudijoti, nes jiems trūksta pasiruošimo. Tai yra mėgėjų chorai, kurie šiaip taip aprūpina bažnyčios reikalus. Kiekvienas choras turi vieną kitą geresnio balso solistą. Solistai paprastai mokosi dainavimo pas savo „profesorius“ — taip čia vadina vargonininkus — ir retas kuris pas specialistus dainininkus yra kiek pasimokęs. Kadangi geram dainininko mokslui reikia kelerių metų, tai tie visi „solistai“, kad ir trupučiuką apsitrinę, vistiek yra nenustatytais žaliais balsais ir skiriasi nuo paprastų choristų tik baiso medžiaga ir kiek didesniu muzikalumu. Tokie yra Amerikos lietuvių chorai, vieni daugiau, kiti mažiau prasilavinę. Išimtis tik Čikagos vargonininkų vyrų choras ir „Vyčių“ choras, muz. A. Pociaus vedamas.

Todėl savaime aišku, koks gali būti radio programų pasisekimas, ypač kai kitų tautų programose dalyvauja profesionalai, pav.: rusų, airių, vokiečių chorai ir solistai (lenkams ne visada gerai pavyksta). Geriausiai lietuviai susitvarkė Čikagoj. Iš būrio gerų balsų dainininkų išrinko maža radio chorą, kuris gabaus muzikininko A. Pociaus vedamas, gerai susidainavo ir per radio labai gerai skamba. Čia veikia taip pat A. Pociaus vadovaujamas iš vietinių vargoninkų ir parinktų gerais balsais mėgėjų sudarytas vyrų choras. Čia tenka pasakyti, kad Čikagoj yra keliolika lietuvių parapijų, ir vargoninkų tarpe yra labai gerų balsų, pav.: Justas Kudirka (buv. Lietuvos operos solistas), Sabonis ir keletą kitų. Mieste yra ir šiaip keletas gerai prasilavinusių solistų ir solisčių, kurie kartu su vargonininkais solistais dainuoja per radio pavieniui ir sudarydami ansamblių. Be to, dar svarbus ir minėtinas dalykas, kad atsirado biznierių, kurie susikoncentravo apie „Draugo“ dienraščio redakciją, todėl dabar „Draugas“ sistematingai leidžia kas savaitė labai geras, pavyzdingas ir lietuviams garbingas radio programas. Advente ir gavėnioj jie nepamiršta ir bažnytinės programos.

Kitas svarbus Čikagos radio programos rėmėjas, tai „Jos. F. Budriko Korporacija“. Ši korporacija kartą, o kai kada du kartu per savaitę turi savo radio valandą. Ji skelbia net lietuviškų radio valandų dainininkams premijas, balius, todėl programos gyvos ir įdomios. Ten dažnai tenka išgirsti ir „Margučio“ leidėją-redaktorių A. Vanagaitį, kuris daug juokų pridaro klausytojams.

Praeitais metais buvo pradėtos nuolatinės radio programos, New-Yorko apylinkės lietuvių iš Newarko leidžiamos, vadovaujant muzikin. Žilevičiui. Bet po keturių vakarų dėl meninių pajėgų ir lėšų stokos sustojo. Šiais metais apie lietuviškas radio programas daug kalbėta, daug rašyta, bet nesurandant lėšų, jų nesigirdi. Anksčiau buvo iš Newarko leidžiamos sulietuvintos programos su polkomis, mazurkomis džiadzais ir prekybiniai skelbimai darkyta lietuviška kalba. Ačiū Dievui, tų programų daugiau nebesigirdi, nebetenka lietuviams raudonuoti.

Brooklyne tarpais vis pasigirsta bolševikų pusvalandis su darbininkų choru ir solo dalykais, verstais į lietuvių kalbą. Iš ten girdėti taip pat biblistų biblijos paaiškinimai lietuvių kalba su giesmėmis ir dainomis.

Wilkes Barre, Pa, kartkartėmis vienas kitas parapijos choras pasirodo, bet dažniausiai dainuoja solo p. Agnės Yarow lietuviškas dainas. Dainininkė — mėgėja, bet labai muzikali ir visų labai mėgiama. Tik per daug duoda muzikos banaliukų kurie rimtesniems žmonėms nepatinka.

Philadelphijoj, Pa, sekmadieniais vykusiai dainuoja solistas P. Petraitis, buvęs keleto teatrų solistas. Dainuoja gražiai ir per radio gerai skamba, tik gaila, kad programą per nuobodžią duoda. Porą kartų pasirodęs jo vedamas choras taip pat menkai atrodė, kaip ir visi kiti.

Rimtai užsimojo dvylika pusvalandžių lietuviškos programos duoti kas antras ketvirtadienis po pusvalandį Baltimorės choro vedėjas R. Juška, lyrinis baritonas, buvęs „Civic opera Philadelohia“ solistas. Buvo net muz. Žilevičiui užsakę 12 apie lietuvių muziką paskaitų. Pradėjo gražiai, net miesto majoras pasidžiaugė lietuviškąja programa. Bet deja, paskaitos apie muziką buvo nutrauktos, o jų vietoj pradėjo kartoti žmonių mėgiamas dainas. Gražiai kun. Mendelis nupasakojo šį tą apie lietuvius anglų kalba. Kada dainuoja pats programų vedėjas Juška, skamba taip gerai, kad kiekviena radio stotis gali pavydėti, bet choras — tik paprastas mėgėjų choras. Programoje daug muzikos menkniekių prikiša, net vertimų nesigaili, lyg, rodos, jie norėtų kitataučius konkuruoti. Taip elgiasi ir garsus Brooklyno „Trubadūrų“ vyrų kvartetas.

Gaila, kad radio programų leidėjai mažai nusivokia apie lietuviškų radio valandų užduotis. Radio programos yra lyg koki tarptautinė paroda, kur kiekviena tauta parodo pasauliui, ką turi gražiausia, bet nė viena tauta nedrįstų kitų           tautų rūbais puoštis. Taip elgiasi kažkodėl lietuviškų radio valandų tvarkytojai Amerikoje.

Laikas būtų ir mūsų chorų vedėjams apie programas           rimčiau pagalvoti. Tokios dainos, kurios dabar lietuvių dainuojamos Amerikoje koncertuose ar per radio, Lietuvoje buvo dainuojamos 1904—1912 m. laikais. Tiesai, yra išimčių, kaip antai Čikagos chorai ir kai kurie kiti, bet deja, tos išimtys sudaro gal tik 10-15 % visų Amerikioje esamų lietuvių chorų.

Beethovenui 250
Traviata