Lietuvos dainų švenčių meninė ir auklėjamoji vertė

1932 Nr. 1, Motiejus Budriūnas

Organizuota masės žmonių veikla turi ypatingą savo           psichologiją.

Patsai būrio individų suorganizavimas ar susiorganizavimas darniai kolektyviai veiklai turi kūrybinio akto savumų, nes čia yra nugalėjimas natūralaus individų įnertingumo kolektyviai veiklai ir suorganizavimas iš palaidos (individų) masės naujo gyvo organizmo tam tikram uždaviniui atlikti.            Kuo didesnė masė organizuojama, tuo didesnio reikia nugalėjimo. Štai dėl ko net primityvūs organizuoto kolektyvo darnūs judesiai, pavyzdžiui, žygiavimas eilėmis ir suderintais žingsniais, stebėtojui teikia pasitenkinimo, daro įspūdžio. Masės veiklos įspūdingumas didėja ne tik proporcionaliai pačios veiklos sudėtingumui ir tobulumui, bet ir proporcionaliai veikiančio kolektyvo didumui, masingumui. Nelygus įspūdis bus, pavyzdžiui, sakalu gimnastikos nedidelio būrelio arba daugelio tūkstančių masės.

Didesnė masė dalyviu kolektyvaus išpildymo koncerte praktikoje tegalima tik chore. Ir čia išpildymo dalyvių skaičius apribotas, nes išsiplėtus chorui didesniam erdvės plote, garsai nebe kartu iš visų choro dalių pasiektų klausytoją. Grynai meno atžvilgiu skirtumas tarp masinio choro ir paprasto tik sensorinis: masinis choras didesniu garsų stiprumu smarkiau veikia jutimų organus, be to, jis skiriasi nuo mažesnio choro ir balsų atspalviais. Technika ir išpildymo tobulumu masinis choras negali prilygti mažesniam rinktiniam kolektyvui. Tačiau masinio choro sensorinio veikimo galingumas daug sveria koncerto įspūdingumui sudaryti.

Kadangi be muzikalinių veiksnių čia koncerto įspūdį didina minėtas masinės veiklos įspūdingumas, tai masinio choro koncertas, jei jo programa tinkama ir išpildymas geras, gali būti labai įspūdingas ir sugestyvus. Jis veikia, be to, iš karto dideles mases klausytojų. Masinio choro įspūdingumas ir sugestyvumas duoda jam nemažos auklėjamosios galios ir reikšmės. Pritaikius atitinkamai programą, šalia estetinio patenkinimo ir estetinio auklėjimo koncertas gali būti labai stipri priemonė solidarumui, tėvynės ir tautos meilei žadinti ir auklėti. Iš tikrųjų, jau pats visos šalies dainų šventės surengimas yra didinga solidarumo, dainų pamėgimo ir tėvynės meilės demonstracija.

Dainų šventės neapribojamos tik jungtinio masinio choro dainomis. Čia mažesnių jungtinių ir atskirų chorų koncertai (salėse), taip pat kiti įvairūs koncertai duoda tolimesnės provincijos gyventojams retos progos pasiklausyti tobulesnės muzikos. Tas svarbu ir muzikalinio auklėjimo atžvilgiu, ypač chorvedžiams.

Šitokių tat meninių ir auklėjamųjų vertybių gali teikti dainų šventės. Iš čia aiškus ir dainų švenčių tikslas. Atskiras šventes vertinti tenka iš jų tikslo pasiekimo laipsnio, iš to, kiek jom pavyko minėtų meninių ir auklėjamųjų vertybių realizavimas.

Pirmoji dainų šventė

Pirmosios dainų šventės (įvykusios 1924 m. rugpjūčio 23 ir 24 d.) programą sudarė 22 harmonizuotos liaudies dainos ir 13 originalių kompozicijų, iš viso 35 mišro choro dainos. Programa didelė, įvairi ir įdomi. Ją išpildė šeši jungtiniai chorai (bendrasai jungtinis, Panevėžio miesto, „Pavasario“ sąjungos, „Ateitininkų“ sąjungos, Klaipėdos krašto ir Šaulių Sąjungos jungtiniai chorai). Bendrasai jungtinis choras padainavo tautos himną ir 16 lengvesnių gražių liaudies dainų, o atskiri jungtiniai chorai išpildė ir sunkesnių kompozicijų, pavyzdžiui: J. Žilevičiaus „Vilniaus“, S. Šimkaus „Oželis“, J. Naujalio „Pavasaris“, V. Paulausko „Žalgirio mūšis“ ir k. Bendrajam chorui dirigavo trys dirigentai, atskiriems jungtiniams — šeši. Bendrai, programos medžiaginė pusė pasižymėjo turtingumu, įvairumu. Patsai dainų išpildymas nelygiai sekėsi. Kai kurios pirmosios bendrojo choro dainos nepavyko, bet greit buvo atsitaisyta, ir bendrasai choras skambėjo gana galingai ir įspūdingai. Į galą programos nebevengta ir šiek tiek drąsesnių agoginių ir dinaminių niuansų. Nelygiai sekėsi ir atskirų jungtinių chorų dainavime. Tačiau bendras šventės įspūdis neblogas. Kadangi tai tebuvo pirmoji Lietuvos dainų šventė, jos meninio uždavinio išpildymą reikia laikyt geru.

Dar didesni šventės nuopelnai muzikalinio auklėjimo atžvilgiu. Daugumai choristų ir chorvedžių pirmą kart teko geresniųjų Lietuvos dirigentų dirigavimo pamatyt, daugeliui dalyvių teko užgirst jiem naujų ir sudėtingesnių dainų, daugeliui mūsų miestiečių ir atvykusiems iš užsienio svečiams teko pirmą kart pasiklausyt lietuvių dainų. Visoj šaly buvo sukeltas susidomėjimas lietuvių daina, paskatintas chorų darbas.

Be abejonės, tūkstančiams klausytojų ir dainininkų darnus galingas trijų tūkstančių iš visos šalies suvažiavusių dainininkų milžino choro dainavimas sužadino patrijotinių ir vienybės jausmų, parodė lietuvių dainų grožį. Išvargę, bet patenkinti dainininkai skirstėsi po šventės, pasiryžę dalyvauti ir kitoj dainų šventėj.

Antroįi dainų šventė

Pirmosios dainų šventės rezultatai pasireiškė ir rengiant 1928 m. liepos 1 d. antrąją dainų šventę, nes šį kartą dalyvavo jau dukart daugiau chorų ir dainininkų, kurie, be to, buvo geriau ir prirengti. Antrosios šventės programa daug mažesnė: 13 liaudies dainų (I-oj šventėj 22), 7 originalės kompozicijos (I-oj šventė 13) ir 1 liaudies choralas, iš viso 21 dalykas (I-oj — 35), iš kurių 6 kartojami iš praeitos dainų šventės.            Programą išpildo du atskiri jungtiniai chorai (I-oj — šeši): didysis jungtinis ir Klaipėdos krašto jungtinis choras. Dirigentų iš viso trys. Didžiojo jungtinio choro repertuaras ir šį kartą sudarytas iš lengvų ir populiarių liaudies dainų ir kelių originalių lengvesnių kompozicijų. Bendrai didžiojo jungtinio choro programa nedaug kuo skyrėsi nuo pirmosios dainų šventės bendrojo jungtinio choro programos. Klaipėdos krašto jungtinio choro programa nauja ir įdomi: 1) populiarus Mažosios Lietuvos choralas „Pranašai didis“, 2) J. Gruodžio „Žvejai“, 3) J. Žilevičiaus „Anoj pusėj ežero“, 4) taip pat Žilevičiaus „Joninių daina“. Visumoj; šios šventės programa menkesnė už pirmosios šventės programą.

Didžiojo jungtinio choro dainos šventėj buvo padainuotos gryniau, tvirčiau, negu pirmojoj dainų šventėj, nes dainininkai buvo geriau prirengti, be to, jų šįkart dukart daugiau buvo. Bet įdomesnio išpildymo, net dinaminių niuansų kaip ir nebuvo, nors, kaip matėsi per repeticijas, jie buvo galimi. Kadangi programoje ir išpildyme beveik nieko naujesnio ir sudėtingesnio nebuvo, o beveik visą programą išpildė tik šis vienas choras, diriguojamas dviejų dirigentų, kurie šį kartą kažkaip nedaug vienas nuo kito tesiskyrė, tai šventė atrodė kiek monotoniška. Publika, kuri iš antrosios šventės daugiau tikėjosi, jautėsi kiek nusivylus.

Šventės nuotaiką gaivino Klaipėdos krašto jungtinis choras savo įdomia programa ir tobulesniu išpildymu, bet kadangi šio choro dainos tik mažą dalį visos šventės programos tesudarė, tai bendro šventės įspūdžio jos negalėjo žymiau pakeisti. Dar daugiau švente nepatenkinti buvo dainininkai ir chorų vedėjai, kuriems dar teko ir dėl blogos šventės tvarkos kentėti. Nepasitenkinimo pareiškimų nepavyko sulaikyt ir per surengtą chorvedžiams po koncerto vakarienę. Kalbėtojai dėl savo aštrių kritikų teisinosi, kad jomis tenorį tik perspėti nuo klaidų ateity.

Muzikalinio auklėjimo vertė antrosios dainų šventės nedidelė, nes repertuaru ir išpildymu (be Klaipėdos krašto choro) ji beveik nieko nesiskyrė nuo vidutinio provincijos choro. Atskirų chorų koncertų salėse taip pat nebuvo rengiama, nebuvo dainų šventės metu ir kitų geresnių koncertų.

Meninio pasisekimo menkumas mažino ir šventės bendrojo kultūrinio auklėjimo vertę.

Trečioji dainų šventė

Trečiąją dainų šventę rengti 1930 metais Vytauto Didžiojo minėjimo proga buvo „Lietuvos Muzikos ir Dainos Centro“ valdybos nutarta jau 1928 m. lapkričio mėn. Bet kol patys ruošos darbai buvo pradėti, atėjo ir 1929 m. galas. Chorams prisirengti šventei laiko liko tik apie pusę metų. Tinkamai prisirengti, kaip paprastai pas mus, kliudė bloga organizacija, stoka tvarkos. Pavyzdžiui, chorų vedėjai nė per specialius jiems kursus, nė iš chorų tikrintojų — instruktorių ir ligi pat šventės negalėdavo sužinoti, kas ir kaip kurias dainas šventėj diriguos. Bet didžiausia kliūtis šiai šventei tinkamai prisirengti buvo pasireiškęs lietuvių nesolidarumas. Nė Vytauto Didžiojo atmintis, kurio garbei ši dainų šventė buvo skiriama, negalėjo lietuvių suvienyti. Kai kurios organizacijos atsisakė su savo chorais kartu dalyvauti ir rengė tais pačiais metais savo atskirą dainų šventę. Tik prieš pat šventę ir jos prisidėjo. Bet repertuarui išmokti per maža bebuvo laiko. Kai kurie chorai dėl blogos šventės rengimo tvarkos nespėjo nė gaidų gauti.

1930 m. birželio 20 d. j Vytauto Didžiojo garbei dainų dieną chorų ir dainininkų suvažiavo maždaug tiek pat, kaip ir j antrąją dainų šventę, bet didelė jų dalis visai menkai tebuvo prirengta. Kai kurių sunkesnių dainų nė pusė visų dalyvių nemokėjo. Tiesa, dalis dainų ir skirta buvo tik stipresniųjų chorų grupei, todėl ne visi chorai jų ir mokėsi, bet dainų šventėje grupė nebuvo išskirta, ir dainavo viską tas pats jungtinis choras, kuris, be svečio Rygos Raudonojo Kryžiaus choro kelių dainų, vienas visą šventės programą ir išpildė. Šventės dirigentų nemažos pastangos per repeticijas nekažką, žinoma, begalėjo pagelbėt. Negalima sakyti, kad programa buvo labai blogai išpildyta, bet nesimatė progreso, nebuvo ir jėgos chore sulig jo didumu, todėl šventė praėjo pilkai, apvylusi visų lūkesčius. Šventės pasisekimui iš dalies kliudė ir grynai technikiniai netobulumai: per maža ir netobula estrada chorui ir netinkamas klausytojų vietų sutvarkymas. Nesutilpus visiems dainininkams estradoj, didelė dalis sopranų ir altų stovėjo ant žemės prie estrados apačios. Dėl šitokio choro sustatymo, iš arti klausantis dominavo chore moterų balsai, iš toliau klausantis — vyrų balsai.

Ar būtų ši dainų šventė nusisekus, jei būtų buvę visi chorai gerai prirengti, tai visai būtų priklausę nuo programos išpildymo tobulumo. Jau ir dainų švenčių praktika parodė, kad klausytojų nebepatenkina paprastas, nors ir darnus, be gilesnio išpildymo dainavimas. Mažiausiai publika bemėgsta trumputes melancholingas, lėto charakterio liaudies dainas. Ir šioj šventėj pirmoji po psalmo ir tautos himno padainuota šio tipo daina nesulaukė net nė vieno aplodismento, nors ir korektingai buvo padainuota. Taip pat šaltai buvo sutiktos ir kitos panašios dainos. Kad ir šitokios dainos patiktų klausytojams, reikia visai gero ir įdomaus jų išpildymo. Lengvosios populiarios, taip pat ir iš praeitų dainų švenčių kartotos dainos galėjo būti ir šioj šventėj įdomiau išpildytos, nes jas visi dainininkai gerai mokėjo. Tačiau ir jų ne viena buvo padainuota ne tik be gilesnės interpretacijos, bet ir be jokių dinaminių ir agoginių niuansų. Bendrai, programa nelabai buvo pritaikyta naujajai lietuvių dvasiai, kuri dainoj reikalauja daugiau motorinio (judesio) veiksnio, daugiau gyvumo. Jei apie pusę visos programos, kaip ir trečiojoj dainų šventėj, sudaro lėto charakterio dainos, tai jos tik tada gali patraukti klausytojus, jei iš tikrųjų įdomiai ir gerai išpildomos.

Dalyvių nepasitenkinimą didino bloga šventės tvarka. Nors tai jau trečioji buvo šventė, bet jos tvarką palyginus, pavyzdžiui, su Klaipėdos krašto lietuvių pirmos dainų šventės tvarka, pastaroji atrodo kaip idealas.

Trečioji dainų šventė buvo pavadinta Vytauto Didžiojo garbei dainų diena. Tas rodo, kad be paprastųjų savo uždavinių ši šventė turėjo patarnauti didesniam Vytauto Didžiojo minėjimo iškilmingumui, sužadinti kilnių patrijotinių jausmų. P. Vaičiūno tekstui J. Gruodžio komponuota Vytauto giesmė dainų šventėje nuskambėjo galingai ir įspūdingai. Tai gal ir buvo įspūdingiausia visos programos vieta. Ir šiaip jau dainų šventė Vytauto Didžiojo metus padarė iškilmingesnius, bet menkas bendras šventės pasisekimas sumažino ir šituo atžvilgiu jos vertę.

Antroji ir trečioji dainų šventė parodė, kad netikrais keliais einama. Dar vienas toks žingsnis — ir Lietuvos dainų šventėms jei nevisai, tai bent ilgam būtų užkirstas kelias. Tokio liūdno likimo gali daina susilaukti dainų šaly. Tik radikalus dainų švenčių rengimo darbo perorganizavimas, tinkama programa, sistematingas ir rūpestingas chorų prirengimas ir maksimalus mūsų meninių pajėgų sunaudojimas galės grąžinti pasitikėjimą šiuo darbu bei lietuvių daina ir Lietuvos dainų švenčių meninę ir auklėjamąją vertę pakelti prideramon aukštumon.

Beethovenui 250
Traviata