Muzikos istorija

1932 Nr. 1, Antanas Budriūnas

MUZIKOS RAŠYBOS REFORMOS

Grigaliaus (Gregorijaus) Didžiojo rūpesniu sudarytame giesmių rinkiny „Antiphonarius cento“ tonų pasikėlimai ir nusileidimai buvo pažymimi savotiškais viršuj ir apačioj teksto rašomais brūkšneliais, kableliais, taškeliais, vingeliais ir kitais ženkleliais, kurie labai panašūs į stenografijos ženklus ir buvo vadinami neumomis. Neumos tiksliai nepažymėdavo tonų ir intervalų, bet tik palegvindavo žinomas melodijas atsiminti. Šitoki muzikos rašyba buvo vartojama ligi XII amžiaus. Kadangi ji buvo vis dėlto labai netobula, tai buvo ieškoma būdų muziką taip užrašyti, kad giesmininkas ir nepažįstamą melodiją galėtų iš rašto teisingai išskaityti ir pagiedoti. Jau žingsnis į priekį buvo žengtas, kada pradėjo viršuj teksto vartoti vieną liniją ir neumas rašyti linijoj, viršuj ir apačioj linijos. Šitaip tonų pasikėlimai ir nusi-eidimai jau buvo galima aiškiau ir tiksliau pažymėti. Netrukus pradėjo ir dvi linijas vartoti. Apatinė būdavo raudona, ir joj įrašytas ženklas reikšdavo toną f, o viršutinė linija būdavo geltona ir rodydavo tono c vietą. Tonus tarp f ir c žymėdavo tų linijų tarpe.

Kada XI amžiuje Guido d’Arezzo (Gvido iš Areco) Italijoj pradėjo vartoti keturias linijas ir tonus žymėti pakeistomis, į gaidas panašesnėmis neumomis linijose ir jų tarpuose, tai šitos sistemos visai užteko aiškiai ir tiksliai tų laikų bažnytinių giesmių melodijoms užrašyt. Savo išradimą Guido d’Arezzo pademonstravo popiežiui Jonui XIX, išmokydamas jį per vieną pamoką nepažįstamą choralą, užrašytą naująja sistema, iš lapo pagiedoti. Tais laikais tai buvo negirdėtas dalykas.

Guido d’Arezzo išrado ir lengvesnį metodą išmokyti iš gaidų giedoti. Kad lengviau būtų tonus ir intervalus įsidėmėt, jis duodavo tokį himną giedot, kurio kiekvienos naujos eilutės pirmas skiemuo prasidėdavo paeiliui vis aukštesniu gamos tonu. Šitaip atskirų tonų skambėjimas (aukštumas), sugretintas su tam tikru skiemeniu, geriau įsidėdavo galvon. To himno tekstas buvo vadinama šv. Jono malda  nuo užkimimo:

Ut ąueant laxis

Resonare fibris

Mira gestorum

Famuli tuorum

Solve polluti

Labii reatum

Sancte Johannes.

Skiemenys ut, re mi, fa, sol, la atitikdavo tonus c, d, e, f, g, a. Begiedodami tą himną, minėtų skiemenų tonus (aukštumą) taip įprasdavo atsiminti, kad kiekvieną tų šešių tonų ir bet kur parašytą (nebe himno eilėje) galėdavo iškarto intonuoti. Šitaip išsilavinus, nebuvo sunku nedidelės apimties tų laikų giesmių melodijas iš lapo giedoti. Vėliau skiemenį ut pakeitė į do ir pridėjo dar septintą si, atitinkantį toną h. Šitoks tonų pavadinimas labai išsiplatino ir dabar tebevartojamas romanų tautų, anglų, rusų, o Lietuvoj vartojamus lygiagrečiai su raidžių pavadinimais.

Guido d’Arezzo laikomas ir solmizacijos išradėju. Solmizacija vadinamas toks giedojimas, kada minėtais šešiais skiemenimis giedami nebe c—a tonai, bet kitos bet kurios gamos pirmieji šeši tonai. Pavyzdžiui, solmizuodami ką g—dur tonacijoj, ut, arba do skiemeniu vadinsime toną g, re—a, mi—h, fa—c, sol—d. la—e. Taip tie patys skiemenys solmizacijoj pakeičia bet kurios gamos atitinkamų laipsnių pavadinimus. Tik visur pustonio intervalą sudarantys tonai vadinami skiemenimis iri—fa.

Nors Guido d’Arezzo rašyba buvo labai didelė pažanga, bet ir ji dar nebuvo tobula — šia rašyba nebuvo galima tiksliai pažymėti tonų ilgumo. Užrašyti tokioms giesmėms, kurios buvo giedamos pagal natūralų kalbos ritmą, ir tokiai muzikai, kurios visi tonai vienodo ilgumo, tos sistemos užteko, bet, pavyzdžiui, ir tą laiką figūruoto diskantinio giedojimo, kur viršutinis balsas po kelis tonus padarydavo vienam pagrindinės melodijos tonui, šita rašyba nebebuvo galima tiksliai užrašyt. Jau kitam, XII amžiuje, pagaliau išrandama ir toki rašyba, kuri žymi ir tonų ilgį. Ji vadinama menzūraline rašyba pagal lotynų žodį „mensurabilis“ — išmatuojamas. Naujieji ženklai panašūs į dabartines gaidas, tik jų galvutės buvo ne apvalios ar ovalios, bet keturkampės. Kas tas gaidas išrado, nėra tikrai žinoma. Pirmasai menzūralinę rašybą aprašė Franco de Paris (Franko iš Paryžiaus) traktate „Ars eantus mensurabilis“. Franco de Paris ir Franco de Colonia (Franko iš Kelno), žymūs tų laikų teoretikai ir kompozitoriai, vartojo naująją rašybą ir daug prisidėjo jos išplitimui.

Tos muzikos rašybos reformos turėjo lemiamos reikšmės visai tolimesnei muzikos meno raidai ir jo progresui. Be tikslaus, aiškaus ir lengvai išskaitomo muzikos užrašymo negalima jokio sudėtingesnio ar didesnio muzikos veikalo nė sukurti, nė išpildyti, todėl ir didžioji muzikos kūryba prasidėjo, tik menzūralinei rašybai išplitus.

Beethovenui 250
Traviata