Muzikos istorija

ŠVEDAI. Iki XIX amžiaus pabaigos švedų muzikos stilius buvo eklektinis. Nors pirmųjų įžymesnių kompozitorių, A. Soderman’o (1832-1876) ir I. Hoilstrom’o (1826-1901), muzikoje yra švediškų ritminių ir melodinių savumų, bet visumoje ji dar pasilieka svetimose įtakose.

Švedai labai mėgsta savo liaudies dainas, jas propaguoja ir turi daug draugijų, kurios renka ir moksliškai tvarko folklorą.

Iš paskutiniųjų laikų kompozitorių, kurie iš liaudies muzikos pagrindų kuria, sudarydami švedų tautiškąją mokyklą, įžymesni yra šie: A. Hallen (gim. 1846), E. Sjogren (1853-1918), V. Peterson-Berger (gim. 1867), H. Alfen (gim. 1872), ir W. Stenhammer (gim. 1871).

ČEKAI. Jau XVIII amžiuje čekai turėjo pasižymėjusių muzikos interpretatorių ir kompozitorių, bet jie visi ėjo tarptautinės muzikos keliais. Tiktai prasidėjus kultūriniam ir politiniam čekų atgimimui, ir kompozitoriai pradėjo mėginti kurti savarankišką muziką. Pradėjo čekiškiems tekstams rašyti chorui dainas, romansus, o 1826 m. Skraup'as parašė pirmąją operą čekiškam tekstui, „Drotar“.

Pirmas įžymesnis tautiškas kompozitorius buvo Bedrich Smetana (1820-1885). Savo operose muziką jis taikė prie scenos vyksmo, panašiai kaip Wagner‘is, ir ištisų liaudies dainų ir šokių melodijų nevartojo, todėl jo bendralaikių buvo puolamas už tariamąjį nečekiškumą ir sekimą Wagner‘iu. Nors Smetana operoje laikėsi Wagner‘io principų, bet muziką visai savarankiškai kūrė. Vėliau pripažino, kad jo muzika savo dvasia ir melodijomis, ypač tose vietose, kur vaizduojamas kaimas, yra labai artima liaudies muzikai. Iš jo operų populiariausios „Parduotoji sužadėtinė“ ir „Pabučiavimas“. Be operų parašė simfoninių poemų, 2 kvartetus, fortepijoninį trio.

Antrasai įžymus čekų tautiškos muzikos kompozitorius, kurio muzika populiari ir kitose šalyst, yra Antonin Dvorak (1841-1904 tark: Dvožak) Jo geriausi veikalai yra grynosios instrumentalinės muzikos 5 simfonijos, 5 uvertiūros ir kamerinės muzikos veikalai. Simfoninėse poemose ir operose, kur jo muzikalinės mintys turi taikytis prie dramatinio turinio ar siužeto, jau silpnesnis. Dažnai nesiderina žodžių kirčiai su muzika, ir operose trūksta dramatiškumo, bet aukšto laipsnio muzikalumas daug kur už tuos trūkumus atlygina. Kai kurios operos statomos ir kitose šalyse.

Dvorak'as folkloro daugiau vartoja, negu Smetana. Jis pasižymi geru pajautimu slaviškų šokių orginalaus ritmo, todėl jo apdirbti čekų, slovakų, serbų ir ukrainiečių šokiai įgyja didesnės muzikalinės vertės. Viena stipriausių jo simfonijų yra „Iš naujojo pasaulio“, parašyta Amerikoje, direktoriaujant New-Yorko konseratorijoj. Čia jis puikiai išnaudojo negrų motyvus, įvesdamas juos j Vakarų Europos muziką.

Trečias XIX amžiaus įžymus čekų kompozitorius Z Fibich 1850-1900). Fibichas iš dalies seka Smetana, bet jo muzika niūresnė ir svajingesnė. Operose dažnai naudoja čekų ir slavakų mitologiją. („Šarka“, „Arkuno nupuolimas“, geriausia jo opera „Mesinos nuotaika“). Fibicho muzikoje svarbią vietą turi melodeklamacija. Puikiai ją panaudojo baladėse („Vodnik“ ir „Šcedryj večer“) ir triloginėj melodramoj „Hippodamijoje“. Be jau paminėtų veikalų parašė simfoninių poemų ir daug romansų.

Iš dabartinių senesnės kartos kompozitorių, kurie iš dalies seka Fibichu, Dvoraku, Smetana, yra J. Foerster (gim. 1859), T. Novak (gim. 1870) ir J. Suk. Novako muzika nepasižyinui efektais ir iš karto nedaro didelio įspūdžio. Kad ją pamėgtum, reikia giliau ją pažinti. Novak‘as stengiasi mažomis priemonėmis pasiekti formos ir turinio tobulumo. Yra parašęs simfoninės, kamerinės muzikos ir operų. Suk'as, priešingai Novak'ui, savo kūrinių nešlifuoja, bet duoda laisvę savo turtingai fantazijai. Jo kūriniai visada skambūs, pilni malonių netikėtumų ir drąsių harmoninių sąskambių.

Iš jaunesnės kartos tautiškosios krypties kompozitorių paminėtini: O. Ostrčil (gim. 1879), pirmesnėse savo operose linkęs pxūe impresionizmo, o paskutines kompozicijos rašo politonaliniu stilių; V. Stepan (gim. 1889), muzikos kritikas ir daugelio kamerinės muzikos kompozicijų autorius, iš dalies artimas naujiesiems prancūzams; L. Vičpalek (gim. 1882.), naujoviškų kamerinės muzikos veikalų autorius, ir R. Karel (gim. 1881).