Tarptautinė liaudies muzika ir naujasai stilius

Tik XIX ir XX amžiuje pradėjo intensyviau rūpintis liaudies muzika. Priežastys buvo įvairios. Rodosi, kaimą vis daugiau veikė technikos kilimas ir moderniosios miesto kultūros plitimas ir vertė jį beveik visur vakarinėj ir vidurinėj Europoj pamesti savo savituosius ypatumus. Taigi paskutiniu momentu suskato gelbėti, kas dar buvo galima išgelbėti, ir pradėjo užrašinėti, tvarkyti, kiek gailėdami, bet kartu ir džiaugdamies, kad gali seną daiktą padėti į muziejų. Tai buvo moderniosios technikos, materialistinio amžiaus laimėjimas.

Bet kompozitoriai turėjo dar ir kitą pagrindą susidomėti liaudies muzika. Meninės muzikos jėgos baigėsi, ir jai reikėjo ieškoti kur nors pagalbos. Netenka stebėtis todėl, kad atsigręžė į liaudies muziką, kurioj tarėsi juntą gyvų jėgų. Taigi, pradėjo ne tik rinkti, bet apdirbinėti, perdirbinėti, taip sakant „į gamtą grįžti“. Bet užmiršo viena: būtent, kad ir ši gamta, bent vakaruose, jau nebegyva ir naujųjų atžalų nebeduoda, kad ir ji tėra šimtmečių amžiaus, sena ir sustingusi tradicija. Tokios liaudies muzikos naudojimas kompozicijoj yra daugiau mechaniškas ir bevertis daiktas. Muziejinis darbas čia svarbesnis ir kartu nekenksmingas. Nes naudos tik tada gali būti, kada suvokiami tie gyvieji pagrindai, iš kurių tos formos yra iškilusios ir iškyla. Instinktyviai teisingai jų ieškojo liaudies muzikoj, bet viena, jų beveik niekas nerado, o kita, taip nepaprastai išsiplėtojus meninei muzikai ir visam intelektui, atėjo metas tuos pagrindus surasti savy pačiuose. Tik čia juo suradus, galima muzikai atidaryti naujus kelius.

Ne atgal į gamtą, bet savarankišku dvasiniu darbu, neatsisakant techninių laimėjimų, eiti į priekį į ją — štai išsprendimo žodis.

Nereikia išganymo ieškoti liaudies dainoj, bet meninės muzikos patyrimai ir priemonės turi vesti į pačios liaudies dainos kūrybą, o taip pat ir meninę muziką išvaduoti iš sustingusių principų ir abi jas pastatyti ant gyvo pirminio pamato.

Visada taip esti, kad kurioj dirvoj pradeda nauja gyvybė augti, jsigali, kad senoji išmiršta ir jaunoji turi nauja kurti. Ar ne panašiai yra ir muzikos raidoj? Šitokia pažvalga sausą istoriką daro tikrai kiek gyvesnį. — Bet dvasiniame gyvenime nėra tai taip paprasta. Dabartinėj raidos stadijoj vargu taip beesti, kad sena automatiškai išnyktų ir nauja atsirastų. Žmogus jau yra tiek savarankus pasidaręs, kad jis sąmoningai turi nauja kurti ir gali suvokti, kada ir kaip jis tai turi daryti.

Studijuodamas pats save ir praeitį, jis turi tai surasti. Taigi, muzikoj ritminių, melodinių, harmoninių ir stilinių elementų studijos ir pažinimo pagrindu reikia nužengti ir atrasti tikrai nesikeičiančius ir objektyvius pagrindus. — Tada iš įprastosios estetikos nedaug kas beliks. Liks kaip pagrindiniai elementai ir pagrindinės jėgos dvi stiliaus rūšys — tematika ir laisvasai netematinis stilius; iš judesio krypčių rūšių šalia vienos melodijos judesių aukštyn ir žemyn liks daugelio balsų tarpusavio santykyje priešpriešinis, lygus, lygiagretis ir viens nuo kito judesiai; tonų medžiaga — temperuota tonų sistema (be temperacijos gali būti tik melodinė, bet ne harmoninė muzika); ritmika kaip tvirtas pagrindas ir pagaliau su kiekvienu ir nuolat besikeičianti dinamika, žmogaus jausmų komponentas. Tai vieninteliai objektyvūs ir pastovūs kiekvienos muzikos veiksniai, ir liaudies, ir meno muzikos, su kuriais kiekvienas kompozitorius turi dirbti. — Tik suvokus šitus dalykus, galima kurti muziką, kurti betarpiškai iš visuotiniųjų gyvenimo reiškinių.

Aišku, kad tuos visuotinius muzikalinius pažinimus reikia pritaikyti ne tik meninei muzikai, bet taip pat ir naujajai liaudies muzikai. Naujajai liaudies muzikai, kuri yra tautų muzika: darbo žmonių dainoms. Kurių plėtotė prasideda su prancūzų revoliucija. — Muzikininkai beveik visai nesirūpino šia naująja kompozicijos šaka. Jie steigė „nacionalines“ mokyklas (čia vartojamas tas žodis vulgarine prasme); jie kūrė veikalus geriausio stilizacijos meno (Liszt, Novak, Bartok, Milhaud nueina net ligi Brazilijos), bet taip pat ir šlamštą (nuo gerojo J. Strausso ligi dabartinių „Vienos dainų“, pav.).

Čia prieinam pirmiausia klausimą, kaip liaudies muzika, taigi, ta muzika, kurią liaudis dainuoja, kaip ji veikia ir, dar svarbiau, kaip ji turi veikti. Kiekvienam savaime šį klausimą jau atsako tekstai. Tam, kas ir sąmoningai moka muziką skaityti, pasako taip pat viską ir melodiją. Ji turi išreikšti kančios, džiaugsmo, rezignacijos ir kovos ryžtumo jausmus, ji net turi tuos jausmus dainininkams ir klausytojams sukelti. Taigi, tam turi taip pat prisiderinti melodika, ritmas, tempas. Kuo senesnės liaudies dainos, tuo jos aktyvesnės. Ir gedulingos giesmės nesentimentalios, motyvai nesikartoja, vis naujos idėjos siejasi viena prie kitos. Tik didesnės formos išlaikomos (pav. A. B. A.). Liaudis arba nežinomasai kompozitorius, kuris dar visai buvo su Maudžia suaugęs, visai instinktyviai rasdavo tikrų priemonių masėm aktyvinti, sužadinti. Masė gyveno jame ir jis masėje. Tai visa darėsi žinoma, nesąmoningai, instinktyviai. Pati gamta dirbo žmoguje.

Kompozitorius, kuris šiandie nori tokią liaudies muziką rašyti, turi sąmoningai tų pačių rezultatų pasiekti. Jis turi pažinti gyvuosius pagrindus, kad ne jie jį vedžiotų, bet kad pats su jais kurtų.

Tai jis turi daryti. Jis nutolo nuo gamtos ir į intelektą iškilo, kad, aukštesnėj pakopoj stovėdamas, galėtų laisvas grįžti į gamtą. Jis turi dabar sąmoningai naują liaudies muziką kurti. Darbo žmonės pradeda kritiškai į šiuos reikalus žiūrėti ir iš kompozitorių reikalauja naujų gerų dainų. Čia tenka ir apie „šlagerius“ išsitarti. Jie virto miestų liaudies muzika, visur dainuojami ir daro įtaką, tik beveik visada blogą.

Kaip tad reikia darbo žmonių dainas (ir „šlagerius“) komponuoti? paklaus tuojau žingeidus praktikas. Pirmiausia, susigyvenimas su stiliaus klausimais. To negalima, žinoma, parodyti. Tai turi kiekvienas galvojimu ir praktišku darbu pats surasti. Tai pasiekti gali kiekvienas. Tai liudija didelis skaičius netematinės muzikos producentų ir interpretatorių. Ir jei čia pradedame nuo primityvo, nuo vienbalsės melodijos, tai ir esam liaudies dainos srity. — Kas jau tiek gali, tam nebebus reikalo liaudies dainas gerai „konstruoti“, „kaip inžineriui, kuris randa džiaugsmo savo gerame darbe“ (taip sakė kartą Eisleris). Jis galės jau „jausmu“ komponuoti ir laisvai kurti, techniškąją pusę priimdamas kaip savaime suprantamą daiktą.

Ir kadangi masė ir kiekvienas žmogus šiandie turi būti žadinami aktyvumui, tai jis kaip tik kurs ir aktyvią muziką: Paprasta ryški ritmika, melodikoj diatoninės slinktys (apskritai, tik tonalinius tonus vartoti; taip pat ir dvylikos tonų gamoj! Tik jokių chromatinių slinkčių!) su nauju harmoniniu rūbu, kuriame vartojami visi trigarsiai ir keturgarsiai, ir šalutinių laipsnių. (Didesni daugiagarsiai dar netinka. Tai dar nereiškia, kad ateity kada nors žmonės negirdės taip dvylikagarsių, kaip dabar trigarsius. Ligi to laipsnio išauklėti turi betgi meninė muzika). O kitkas, melodijos jėga, jos kilimas ir kritimas, tai jau intuicijos ir gabumo dalykai.

Tikrai metas, kad kompozitoriai šitais dalykais susirūpintų. Ne tik tam, kad būtų iškilę ligi reikalavimų lygmens, bet kad ir plėtotę galėtų toliau nešti ir nauja kurti, kad pagaliau visuotinę ir tikrąją dvasios krizę nugalėtų. Kaip tik ir naujosios „tarptautinės liaudies muzikos“ srity yra gera proga, galimumas ir pareiga įstoti su naujais pažinimais ir su nauja muzika naujajame laisvame stiliuje pagelbėti žmonijai į priekį žengti.