Žiburėliai
...Ilgus amžius žmogus, bangų verpetuose likimo pančiais suvaržytas, be pasigailėjimo raičiotas, troško išsivadavimo, troško bent akimirksnio rimties... Tik štai, lyg žaibui pasirodžius, sudrebėjo jūros paviršius. Sujaudintas ligi proto netekimo žmogus, iš visos krūtinės suklykdamas, sutraukė pančius; išskleisdamas rankas, išsiveržė sausumon ir pasijuto esąs laisvas, esąs svoris, esąs žemės, vandens ir oro valdovas...
Trokštu, kad ši trumpa žmogaus būties pasakėlė paskatintų mieluosius skaitytojus pagalvoti ir įsitikinti, kad muzikos ne tiek reikia mokytis, kiek reikia pasijusti joj esančiu.
Lemta mums visose ir taip įvairiose gyvenimo srityse ne tik dalyviais būti, bet ir tą gyvenimą toliau austi, atidengti neištirtas gamtos paslaptis, esančias žmogaus viduje.
Šimtmečiai keičia pažinimo paviršių. Žmogaus dvasia neišeikvojamomis išgalėmis pina gyvenimui vis naujas formas, atsiranda kūryboje nauji keliai. Kas vakar buvo dogma, šiandie gali tapti pajuokimo objektu. — Tą nepastovumą galima aiškinti tuo, kad žmogus kūryboje nepasiekia aukščiausio laipsnio. Amžinybės įstatymas reikalauja žmonių tobulėjimo. Tobulėjimo kely turim daug kliūčių nugalėti, todėl turim nuolat budėti. Budėjimas iškelia daug visokių klausimų. Kiekvienas ištirtas klausimas dar slepia savy kažką neištirto, todėl atsiradusi abejonė vėl turi būti gvildoma ir sprendžiama.
Žvilgterėkim į fortepijono technikos plėtojimą. — Kiekvienam žiūrovui įsminga sklandus pianisto pirštų judesiai, taigi, rodosi, negalima abejoti, kad grojimo technikoj didelį vaidmenį turi pirštų lavinimas. Bet ar visai taip yra? Be abejonės, pirštai fortepijoninėj technikoj didelį vaidmenį vaidina, nes jie betarpiškai susijungia su klaviatūra. Bet, įsigilindami į grojimo technikos esmę ir supratę, kad žmogus yra proto ir jausmų individas, turime daryti išvadą, kad pirštų lankstumas ir miklumas yra suma psichofizinių procesų, gal ne tiek apgalvotų, kiek atjaustų. Virtuozumas kiekvienoj srity yra sukondensuota veikla, pasireiškianti inteligencija ir temperamentu.
Grįždamas į fortepijoninę techniką, konstatuoju, kad daug apie ją yra parašyta. XIX amžiaus gale didelį perversmą padarė dar tebegyvenančio pedagogo Breithaupto knyga „Die natiirliche Klaviertechnik“, - „Natūralioji fortepijoninė technika“. (Breithauptas gimė 1873 m. Braunschweige, studijavo Leipzige ir Berlyne teisę, filosofiją, meno ir muzikos mokslus. 1897 m. įstojo į Leipzigo konservatoriją, mokėsi pas Teichmullerį, Jadassoną ir Paulą. Nuo 1918 m. veda Sterno Konservatorijoj fortepijono klasę.) Breithauptas neigia pirštų lavinimo teoriją. Tos knygos 330 puslapy rašo: „Pirštų miklumas yra klaidinga sąvoka ir klaidingas idealas. — Smegenų miklumas, išsilaisvinimo lengvumas, rankos, arba svorio, miklumas, plaštakos formos lengvumas — viskas teisinga, tik ne pirštų miklumas“. Paskutiniame puslapy dar rašo, kad „Lavinimo perkėlimas į smegenis reiškia technikos laimėjimą“. — Dar prieš tos knygos išleidimą pasižymėjo kaip naujų fortepijono technikos kelių ieškotojas Liudvikas Deppe (gimęs 1825 m.). Jo gabi mokinė E. Caland parašė šiuos veikalus: „Die Ausnutzung der Kraftąuellen beini Klavierspiel“ („Jėgos šaltinių išnaudojimas fortepijono skambinime“ — tai fiziologiniai anatominiai tirinėjimai), „Die Deppesche Lehre dės Klavierspiels“ („Deppės fortepijono grojimo mokslas“), „Das kiinsterische Klavierspiel“ („Meninis fortepijono skambinimas“). E. Caland savo raštuose tvirtina, kad techninis ir muzikalinis muzikos veikalų atlikimas be aktyvaus nugaros ir pečių raumenų dalyvavimo yra tiesiog neįmanomas. Pirštus ji traktuoja kaip pailgintų anų raumenų dalis. — Grynai pirštų lavinimo teorija neteko savo autoriteto. Apie fiziologines klaidas ir fortepijoninės technikos reformavimą rašo Steinhausen: „Ūber die physiologischen Fehler und die Umgestaltung der Klaviertechnik“. Žinomi taip pat vardai Hermann Klose, Sochting, Clark-Steiniger, Bandmann. 1928 m. išėjusi d-ro Kurto Johneno knyga „Neue Wege zur Energetik dės Klavierspiels“ (Verlag H. J., Paris-Amsterdam) turėtų interesuoti visus, kurie pasirinko virtuozumo kelią. To veikalo leitmotyvas — reguliuoti energijos ekspansiją alsavimu.
Intuicijos žmogus randa ir tai, ko jis nesitiki rasti. Pavyzdžiui: Beethoveno sonatoj op. 2 Nr. 3 mokinė G. nemokėjo sklandžiai dviem rankom pagroti trečiojo puslapio trėlio. Nieko nesakydamas, aš išplėčiau rankas ir, lyg norėdamas pakeisti rankų formas, paskambinau tą trėlį oktavomis tokiu būdu, kad kairioji ranka paėmė oktavą d-d1, dešinioji ranka — oktavą c-c1. Trėlio pabaigoj kairioji ranka ima oktavą H-h, o dešinioji pasilieka toj pačioj vietoj. Kai tą trėlį taip baigiau, įsmigo man rankose pasidarę, užlaikant oktavos formas, tarpai. Patariau mokinei nepamesti to pajutimo ir pavartoti trėlyje pažymėtus pirštus. Mokinė, pritaikiusi mano pasiūlymą, pasisakė, kad rankose ji jaučiasi jautresnė. — Kas yra oktava? Ar tai tik tarpas, kurį sudaro aštuoni klavišai? Ne, tai plotis, kurs uždaro garsų pavadinimą. Viskas, kas turi savo baigtą formą, yra oktavos formoj, arba išreiškia oktavos formą, Kūrėjas visur turi stengtis pasiekti ryškiausią oktavos formą. — Mokinė L., grodama trigarsio arpedžio trijose pozicijose, beprasmiškai dešinė ranka vartoja tik I-jį, 2-jį ir 3-jį pirštus. Paaiškinimas, kad tik pirmojoj pozicijoj vartojamas 3-sai pirštas, nedavė teigiamo rezultato. Tada daviau mokinei susekti, kuriais pirštais skambiname e g, arpedžijuodami C trigarsį aukštyn, pradėdami nuo g, t. y. kvartsekstakorde. Patikrindami susekėm, kad klavišams e g kvartsekstrakorde tenka 4-sai ir 5-sai pirštai, sekstakorde — 1-sai ir 2-sai, o pirmojoj trigarsio pozicijoj — 2-sai ir 3-sai. Šitas mano sumanytas patirinėjimas padėjo mokinei sutvarkyti rankos formą.
Muzikos pedagogas turi progos pasiimti sau savo auklėtinių per kentėjimus. Tie perkentėjimai pasireiškia daliniu rankų ir viso kūno nualpimu. To būvio priežastis yra mokinio nesugebėjimas pažinti tai, ką mokytojas iš jo reikalauja. Pradžioj, kai vaiką supažindiname su klaviatiūra ir su gaidomis, jis jaučiasi aklas ir kurčias, ir pedagogas, tik nusižemindamas ligi vaiko intelekto maksimumo, gali vaiką iš tos tamsumos išvesti.