Kaip Šaliapinas negavo šv. Vladimiro ordino

„Maždaug metai prieš karą, - pasakoja Šaliapinas, — aš pirmą kartą buvau pakviestas dainuoti į Londoną. Buvau aš dar tada jaunas. Vieną dieną man teko didelė garbė: aš buvau pakviestas į Bukingemo rūmus arbatos pas rusų našlę imperatorienę Mariją Feodorovną. Iki šio laiko atsimenu jausmus, su kuriais aš ėjau plačia Moli gatve, vedančia į rūmus.

„Rūmuose mane sutiko štalmeisteris ir įvedė į Marijos Feodorovnos apartamentus. Imperatorienė buvo daugiau kaip maloni. Kalbėjomės daugiausia apie muziką ir apie operą, šiek tiek ir apie kai kuriuos asmenis, kuriuos mes abu pažinome.

„Audiencija pasibaigė; vėl pasirodė štalmeisteris ir nuvedė mane į kitą kambarį, kur mes sustojome pasikalbėti. Štalmeisteris pranešė man, kad imperatorienė norėtų atidėkoti man už patarnavimus, kuriuos aš padariau menui, ir esanti pasirengusi apdovanoti mane kokiu nors ordinu“.

Tas pasiūlymas sukėlė Šaliapinui vilčių, kad jis gali tuo keliu išeiti iš prasčiokų luomo ir tada galėtų leisti savo vaikus į taip vadinamas privilegijuotas mokslo įstaigas. Todėl, neilgai galvodamas, artistas pareiškė štalmeisteriui, kad vienintelis ordinas, kurį jis norėtų gauti, tai šv. Vladimiro ordinas, kuris, kaip žinoma, suteikia bajorystę. Štalmeisteris prižadėjo pranešti tą norą imperatorienei.

„Aš visuomet buvau prasčiokas- rašo toliau Šaliapinas, — ir visuomet juo pasiliksiu, bet kodėl gi mano vaikams nepaveldėti iš manęs bajorystės už mano nuopelnus menui, taip, kaip kiti vaikai paveldėja po savo tėvų turtą.

„Eidamas Moli gatve, aš spėliojau, ar gausiu, ar negausiu Vladimirą. Imperatorienė pažinojo mane labai gerai, nes ne kartą girdėjo mane prieš tai per dešimtį metų, kai aš kūriau sau vardą. Be to, aš maniau, ji supras tikras priežastis, vertusias mane prašyti to apdovanojimo.

„Grįžęs po kelių savaičių į Rusiją, aš sužinojau pasėkas mano mėginimo išnaudoti našlės imperatorienės palankumą. Vladimiru manęs ne-apdovanojo. Mano vaikai kaip ir buvę turėjo pasilikti prasčiokai. Vladimiro vietoje man davė Stanislovą. Teduodie Dievas sveikatos tam šventajam ... Rūmai negalėjo apdovanoti manęs nieku daugiau“...

(Iš „Sg.“ Arėjas Vitkauskas) DAINININKO „A“

Vienas dainininkas gastroliavo Braunschweigo karališkųjų rūmų teatre, kur dirigentas buvo Abtas. Repeticijoj dainininkas nuolat žemino. Abtui pagaliau įkyrėjo, ir jis sako orkestrui: „Mano ponai, orkestras nesuderintas“. Tada atsigręžė į dainininką: „Būkit malonūs, duokit mums savo „a“.

DEVINTOJI SU CHORU

Heinrichas Griinfeldas kartą atėjo pas turtingąjį Eugenijų d'Albertą, kuris kaip tik skambino Beethoveną. Jie užsikalbėjo. Tuo tarpu įėjo jauna dama, kažką pašnibždėjo į ausį d‘Albertui, nusilenkė ir vėl išėjo. „Kas čia buvo?“ paklausė Grunfeldas. „Mano žmona“, atsakė d'Albertas, „aš vėl vedžiau“. - „Ar galiu paklausti, kelintą?“ - „Tik šeštą". - „Taip taip“, sako violončelistas, „Jūs su žmonomis, tai kaip Beethovenas su simfonijom. Šeštoji tai būtų pastoralinė. Saugokitės devintosios - ji bus su choru".