Lietuvos chorų meno krizė

Lyginant Lietuvos chorų kultūrą su kitų tautų atsiektais toj srity laimėjimais, tenka nusiskųsti labai silpnu mūsų chorų meno būviu. Daugiausia kliūčių choro menui klestėti randame pačioj visuomenėj, o jau tik paskui tos srities veikėjuose ir darbininkuose. Mūsų chorai nepakils tol, ligi išnyks viešpataujantis visuomenėje, ypač inteligentuose, tuo atžvilgiu pasyvumas. Dainavimo reikšmė, tiesa, nėra taip realiai apčiuopiama, bet turi ypatingų žmogaus dvasios auklėjimo savumų. Juk ne vien intelektualiniai ir fiziniai žmogaus gyvenimo veiksniai sudaro jo sielos turinį. Žmogus gyvenimą dar ir jaučia. Emociniai veiksniai, glaudžiai santykiaudami su protu, pasiekia geriausių jo dvasios išsiplėtojimo rezultatų.

Dainavimas chore yra beveik vienintelė meno sritis, kuri yra prieinama plačiosioms masėms, todėl, tai įvertindamos, vakarų Europos tautos jau senai padarė didelių žygių chorų kultūrai kelti. Dainuojant žmogus bent laikinai atsipalaidoja nuo šablono, kurį jis kasdien savo darbe sutinka. Chore dainininkas susipažįsta su kūryba, čia jis išgirsta jam naujų nesuprantamų garsų įspūdžių, kurie žadina jo dvasios aktyvumą. Dainininkas ieško tonų santykiavimo, jo skirtumų. Tą darbą atlikti jam padeda melodinės linijos ir harmonija. Tie du muzikos faktoriai tonus daro gyvus, vaizdinančius kūrėjo nuotaiką ir dainos ūpą, kurie traukia dainininką susigyventi su dainos turiniu. Per dainą žmogus siekia kūrybos. Daina sužadina jo sielos gerąsias ypatybes. Siekdami vieningumo melodijoj, harmonijoj ir ritme, paskiri dainininkai pajunta, kaip organizuotas turi būti kolektyvinis darbo procesas ir kokį vaidmenį turi jo individualybė toj organizacijoj. Pagaliau, daina pajėgia jungti įvairaus nusistatymo ir pažiūrų žmones. Ji švelnina kultūrinių principų tarpusavio kovą, nes daina, muzika, kurių tikslai gaivinti kilniuosius žmonių jausmus, padedančius palaikyti tautų kūrybinius savumus, per atitinkamą darbo procesą pažadina žmoguje ir meilę prie aplinkumos.

Lietuvoj didžioji visuomenės dalis neįstengia suprasti ir įvertinti dainos reikšmės. Keista, kad miesteliai su 2000-3000 gyventojų negali kartais sudaryti 30 žmonių choro. Inteligentijos tuose choruose beveik nėra. Chorus lanko daugiausia darbo žmonės, kurie po sunkių ir nuobodžių dienos darbų nori, nors nesąmoningai, paįvairinti savo gyvenimą menu. Gal dėl to ir inteligentija, neišmintingai pabrėždama „luomo“ skirtumą, nedalyvauja provincijos choruose. O ji suvaidintų svarbų vaidmenį, jei prisidėtų prie dainos ugdymo darbo, nes inteligentai, girdėdami per radijo ir patefonus daugiau muzikos, turi labiau išlavintą klausą. Tuo palengvintų ir darbą provincijos chorvedžiams, kurie dabar iš tikro yra apgailėtinoj padėtyj. Iš jų reikalaujame darbo ir didelių vaisių, o patys jiems nepadedame. Kaip gali provincijoj klestėti dainos menas, jei chorvedis kartais neturi iš ko sudaryti choro? Toks chorų merdėjimas atima ūpą ir dainininkams ir chorvedžiams, todėl mūsų choruose taip nusilpo meninė darbo pusė.

Ligi šiol dar mokyklose muzikos pamokos mažai vertinamos, jos ten nuskriaustos ir teisių atžvilgiu. Dažnai mokyklos vadovybė muziką ir kitą meną laiko mažai reikšmingu žmogaus gyvenimui dalyku. Tokiose sąlygose muzikos mokytojo darbas labai sunkus, nes mokyklos vadovybės pažiūros veikia ir mokinius.

Labai būtų naudinga, jei geresnieji Kauno chorai dažniau aplankytų provinciją. Kodėl operos choras, kuris laikomas geriausiu Lietuvoj, nes susideda iš rinktinių balsų, niekad dar nebuvo provincijoj? Nors tai nėra tiesioginis operos choro tikslas, bet galima būtų padaryt ir išimtį. Pavyzdingų chorų koncertai provincijoj sužadintų visuomenėj didesnį dainavimo pamėgimą ir jo tobulumo siekimą.

Dar viena žymesnė priežastis atsiliepianti neigiamai choruose, kuri betgi neturi lemiančios reikšmės, tai daug paskutiniu laiku išleistų nieko bendra su muzikos kūryba neturinčių dainų. Jos negali ugdyti visuomenėj gero muzikos skonio, nes jų „kūrėjai“ neturi savyje jokios individualinės medžiagos. Daugiausia tai skolintos iš rusų, lenkų, vokiečių ir šiaip kitų asmenų ritmų, melodijų, harmonijų ir formų struktūros. Skambesio atžvilgiu jos taip pat nieko nepasižymi, todėl nuobodžios ir neefektingos.

Geros choro literatūros leidimas todėl yra viena svarbiausių sąlygų mūsų chorų kultūrai pakelti. Chorvedžiai jos išsiilgę, nes naujos geros daines atneštų daug gero ūpo provincijos chorams. Šituo reikalu reikia rūpintis ir patiems chorvedžiams, kurie dabar turi savo organizaciją, Lietuvos Chorvedžių ir Muzikų Draugiją. Draugijos valdyba, kaip girdėti, tuo reikalu daro žygių, bet sutinka kliūčių dėl lėšų stokos. Čia, žinoma, sunku būtų draugijai ką didesnio nuveikti be valdžios sušelpimo, nes chorvedžiai neturtingi žmonės, daugeliui, jų ir mažas draugijos nario mokestis sunku užsimokėti. Chorvedžiai labai daug aukojasi darbu, todėl, rodos, teisėtai gali laukti, kad ir valdžia jų darbą kiek paremtų, bet ir patys, kad ir sunkiausiose sąlygose būdami, stipriau susiorganizavę turbūt galėtų dar ne vieną didesnį bendrą darbą nuveikti. Pažinę mūsų chorų kultūros sustingimo priežastis, imkimės bendromis jėgomis šalinti savo darbo kliūtis ir skinti kelią į pažangą.