Muzikos istorija

Kovai tarp tautiškosios ir konservatyviosios krypties muzikininkų atslūgus ir jų santykiams pagerėjus, Rusijoj muzika pradėjo klestėti. Kūrėsi muzikos organizacijos, privačios operos ir išaugo nemažas būrys kompozitorių, kurių muzika turėjo didelės įtakos ir kitų šalių kompozitoriams, ypač prancūzams.

Aleksandr Glazunov (gim. 1865 m), yra vienas didžiųjų rusų simfonistų, kuris pasidarė Beliajevo būrelio centru. Pirmoji jo simfonija buvo pagrobta, kada Glazunovas buvo tik 16 metų amžiaus. Jo muzika pasižymi dideliu technikos meistriškumu, bet gilesnio jausmo neturi. Parašė 8 simfonijas, 5 suitas, 4 uvertiūras, baletus „Raimonda“, „Damisas“ ir „Metų laikai“, simfoninius paveikslus, poemas ir fantazijas („Stenka Razinas“, „Jūra“, „Pavasaris“, „Kremlius“, „Iš tamsos į šviesą“, „Lyrinė poema“ ir kitas), keletą kantatų, nemaža kamerinės muzikos ir kitų kompozicijų.

Ryškesni tautiškosios krypties, Beliajevo būrelio atspalvio, kompozitoriai yra Liadov (1855—1914) Grečaninov (gim. 1864) ir Arensklj (1861—1906). Arenskis be tūlų kompozicijų parašė dar harmonijos ir muzikos formų vadovėlius. Jo muzika pasižymi gražiu išviršiniu skambėjimu, bet ji be gilesnio jausmo.

Sergej Tanėjev (1856 — 1915) buvo žymus pedagogas ir teoretikas. Parašė griežtojo stiliaus kontrapunkto vadovėlį. Jo kompozicijos pasižymi didele kompozicine technika.

Napravnik (1839—1916), čekas, pasižymėjo labiausiai kaip dirigentas, daug padėjęs rusų operos ir koncertų menui (Peterburge) pakilti. Parašęs yra operų, simfonijų ir kitų kompozicijų, sekdamas jose rusų kompozitoriais.

Sergej Rachmaninov (gim. 1873) vienas didžiųjų šių laikų pasaulio pianistų, įžymus kompozitorius ir pasižymėjęs dirigentas. Jo muzikos dvasia artima Čaikovskiui, tik pati kompozicijos medžiaga sudėtingesnė. Parašė orkestrui 2 simfonijas, fantaziją „Uola“, simfoninę poemą „Mirties sala“ 4 koncertus fortepijonui su orkestru, 3 operas ir daug kitų kompozicijų.

Didelis paskutinių laikų novatorius buvo Aleksandr Skriabin (1871 — 1915). Pirmąsias kompozicijas rašė įtakoje Chopin'o, Wag- ner'io ir Lizst'o, bet vėliau sudarė visai originalų savo stilių. Laikydamas visus obertonus konsonansais, sudarė visai naujų harmonijų sąskambių. Sąskambiai Skriabin'ui nėra betgi sau tikslas, jie jam tik priemonės didesnei išraiškai, todėl šituo atžvilgiu jį galima priskirti prie ekspresionistų. Skriabin'as mistikas, filosofas. Jis muzika vaizdiną negamtiškas jėgas ir įvairius žmogaus dvasinius būvius. Tai rodo jau ir jo kompozicijų pavadinimai: „Dieviškoji poema“ ir „Ekstazė“ simfoniniam orkestrui, „Šėtoniškoji poema“, „Etrangete“ (keistenybė) ir kitos poemos fortepijonui. Savo naujumais didelės įtakos padarė tiek savo šalies, tiek ir kitų šalių kompozitoriams. Be jau paminėtų kompozicijų parašė dar 2 simfonijas, simfonines poemas „Prometejus“, „Reverie“ ir daug fortepijonui kompozicijų.

Visai priešingas dvasine muzikos puse, bet taip pat didelis naujumų ieškotojas buvo

Vladimir Rebikov (1866-1919). Jis labai įvairūs. Kai kuriose kompozicijose išsilaiko ištisai šešialaipsnės gamos pagrinde, kitur melodijai duoda obertonų pritarimą, išlaikydamas balsų slinktyj paralelizmą, kai kur kvartų harmoninę sistemą vartoja, o vietomis net duoda akordus iš visos eilės pagrečiui stovinčių baltų klavišų, pažymėdamas, kad klavišus ten reikia spausti plaštakų. Apskritai Rebikov'as pirmoj vietoj stato sąskambių naujumą, mažiau vertės teikdamas muzikos turiniui.

Parašė 6 operas, 2 orkestrui suitas, daug fortepijoninių veikalų, romansų ir kitų kompozicijų. Kaip savarankišką žanrą karštai gynė paties rašytą melomimiką.

Igor Stravinskij (gim. 1882) kai kurių istorikų laikomas impre- presionistu, bet pats jokios krypties atstovu neprisipažįsta. Emociona- linius veiksnius neigdamas, jis vyriausią vaidmenį atiduoda judesiui, ritmams, sąskambiams ir tembrams. Norėdamas ryškiau iškelti atskirų instrumentų tembrų ir technikos galimumus, kuriuos jis labai meistriškai išnaudoja, dažnai rašo kompozicijas mažam sąstatui, kaip antai: baletą kameriniam orkestrui iš 13-kos instrumentų, „Ragtime“ 11-kai instrumentų, simfoniją pučiamiesiems instrumentams, operą dainavimui, smuikui solo ir pučiamiesiems instrumentams, baletą su choru ir akompaniamentu iš keturių fortepijonų ir įvairių mušamųjų instrumentų orkestro. Tembrų naujumu, ritmo ir dinamikos įvairumu jo muzika klausytoją patraukia ir domina, bet gilesnio jausmo nesukelia. Be jau paminėtų veikalų parašė baletines pantomimas „Ugninis paukštis“, „Petruška“, „Šventasai pavasaris“, „Pulcinella“ (baletas su dainavimu), „Pasaka apie lapę“, „Kareivio istorija“ ir kitas, operas „Lakštingala“, „Mavra“, „Karalius Edipas“, keletą veikalų simfoniniam orkestrui ir kitų kompozicijų.

Sergej Prokofjev (gim. 1891 m.)įžymus pianistas ir individualus kompozitorius, artimesnis ekspresionistams. Jo kompozicijos: operos „Zaidikas“, „Meilė trijų apelsinų“, „Ugninis angelas“, 4 baletai, 4 simfonijos, keletas simfon. suitų, nemaža fortepijoninių ir kitų kompozicijų.

Nikolaj Miaskovskij (gim. 1881 m.) įžymus šių laikų simfonistas, parašęs 10 simfonijų, 4 fortepijonui sonatas, keletą simfon. poemų ir kitų kompozicijų.

Iš jaunųjų kompozitorių, kurių muzikoje atsispindi šių dienų Rusijos gyvenimo dvasia, daugiau pasižymi Sostakovič, Mosolov ir Polovinkin.

NORVEGIJA. Pirmas įžymus norvegų tautiškos muzikos kompozitorius buvo

Eduard Grieg (1843-1907). Augdamas muzikalioje šeimoje, iš pat mažens pamėgo muziką ir 12 metų amžiaus jau pradėjo komponuoti. Baigęs Leipzigo konservatoriją, rašė daugiau Mendelssohn'o ir Schumann'o įtakoje ir tik vėliau, norvegų kompozitoriaus Nordraak'o (1842 — 1866), norvegų himno ir keletos simfoninių kompozicijų au- \ toriaus, paveiktas, griežtai pasuko į tautišką kūrybą, sudarydamas savo orginalų stilių. Šito stiliaus esmė glūdi mažuose atskiruose bruožuose, nusiklausytuose norvegų liaudies muzikoje. Patsai Grieg'as yra pasakęs, kad bendradarbiaujant su Nordraak'u, jam akys atsidarė ir tik tada jis pažinęs norvegų liaudies muzikos savumus, suradęs patsai save ir supratęs savo pašaukimą. Nuo to laiko (6 opuso) Grieg'as pradeda rašyti tautišką muziką, dažnai naudodamasis ir liaudies melodijomis Iš liaudies melodijų struktūros sudaro ir kiek kitais pagrindais harmoninius sąskambius, nevengdamas apatiniuose balsuose sekundų, o dažnai duoda ir stovinti basą, lyg pamėgdžiodamas kūlinę dūdą (Dudelsack). Labai gražiai nusako Grieg'o muziką Čaikovskis: „Klausydamies Grieg'o, mes instinktyviai suvokiam, kad tą muziką rašė žmogus, verčiamas nenugalimo traukimo garsais išlieti jausmų ir nuotaikų antplūdį giliai poetiškos individualybės, nepasiduodančios nei teorijai, nei principui, nei dėl atsitiktinių sąlygų prisiimtai ideologijai, o atsiduodančios tik gyvam, nuoširdžiam menininko jausmui. Formų tobulumo, griežtumo ir didelio logiškumo temų apdirbimuose įžymiojo norvegų kūryboje neieškokim užsispyrę, bet užtat koks žavumas, koks turtingumas muzikalinio išradimo! Kiek šilimos ir aistros jo dainuojančiose frazėse, kiek trykštančios gyvybės jo harmonijoj, kiek orginalumo ir žavingo savotiškumo jo sąmojingose, pikantiškose moduliacijose ir ritme“... Ryškiau Grieg'as pasireiškė mažesnėse formose, liriniuose dalykuose ir liaudies šokių ir melodijų apdirbimuose fortepijonui.

Parašė dvi orkestrines suitas Ibseno dramai „Peer Gynt“, scenas iš „01af Trygvason“, suitą „Iš Holbergo laikų“, uvertiūrą „Ruduo“, fortepijonui koncertą ir sonatą, 3 sonatas smuikui, vieną violončelei, styginį kvartetą, keletą kompozicijų solo, chorui ir orkestrui ir nemažą skaičių romansų.

Iš kitų norvegų kompozitorių žymesni Johann Svendsen (1840- 1911), Christian Sinding (gim. 1856), J. Borgstrem (gim 1864), Olsen, Churuni ir Merkmann.

DANIJA. Tokių originalių kompozitorių, kaip norvegų Grieg’as, danai neturėjo. Pirmasai žymus danų tautiškojo atspalvio kompozitorius buvo N. Gade (1805-1900), parašęs 8 simfonijas, koncertinių uvertiūrų (jų tarpe populiari „Ossiano atgarsiai“), vokalinių kompozicijų. Jis betgi tvirtai laikėsi vokiečių romantikų tradicijų ir savo autoritetu iš dalies varžė danų muzikos plėtotę.

Kiti žymesni danų kompoziioriai šie: E. Hartmann jr. (1836- 1898), A. Hanierik, Lange-Mūiler, A. Enna, K. Nielsen, L. Glass.