Muzikos pedagogikos keliai ir šuntakiai

Ir vėl vieni mokslo metai skuba praeitin. Nejaugi ir kitais mokslo metais būsime priversti trypti vietoje? O kaip dažnai mes girdime, kad turime skubėti savo kaimynus pasivyti, o net ir pravyti. Daugelis mokslo programų jau sutvarkyta, tik muzika pamiršta, ir todėl tebemokoma, kaip kam atrodo „geriau“. Teko girdėti, kad pačioje laikinojoje sostinėje, Kaune, vienoje gimnazijoje mokomas bendrasai choras iš klausos! Ko gi benorėti iš provincijos?

Stebiuosi „Muz. Baruose“ tilpusiais straipsniais apie minorinių ir majorinių gamų mokymų. Pagalvokim pirmiausia, kam gamų mokymas reikalingas. Mano išmanymu gama reikalinga mokėti tik kaip eilė garsų. Gamų mokymo vyriausias tikslas yra išmiklinti mokinį susekti nuo bet kurios gaidos tonų atstumą (c—d, e—f, eis—d, as—b, dės—c, ir 1.1.). Tas žinojimas reikalingas būtinai praktiško pritaikymo, pirmiausia su muzikos instrumentu, o vėliau ir su balsu. Su muzikos instrumentu todėl, kad taip geriau atkreipiamas dėmesys į statomus chromatinius ženklus.

Kaip lengviausia mokyti gamą, dristu priminti įvairiuose muzikos kursuose, taip pat muzikos mokyklose mokytas formules:

Mokinys turi gerai mokėti skirti pustonį, toną, pusantratonį ir jais operuodamas pagal duotas formules sudaryti gamas. Šitas teoretinio gamų mokymo būdas geriausias todėl, kad juo mokinys dirba sąmoningai, o supratęs kurios gamos rūšies konstrukciją ir išmokęs jos formulę, turi raktą į lengvą visų tos rūšies gamų sustatymą.

Savo ilgametinėj praktikoj mokykloje įsitikinau, kad klasių choreliuose daugiabalsis dainavimas daugeliu atveju žalingai veikia balso išsivystymą. Sudarant daugiabalsius klasių chorelius, kartais nesant kurių nors balsų, tenka, pav., sopranus versti altais arba atvirkščiai. Berniukams jau III-IV klasėje prasideda mutacijos periodas. Jų balsai sunkūs, nepastovūs, turi baso atspalvį. Kadangi jie netinka chorelio  balsams, juos tenka skirti į „laisvus klausytojus“. Unisono choruose jie galėtų dainuoti oktava žemiau, nepastovūs balsai, palaikomi unisono, galėtų lavintis, ir „laisvų klausytojų“ nebūtų. Pats chorelis būtų gyvesnis, judresnis ir daugiau gautų lavintis, nes mokant daugiabalsį chorelį, tenka dainuoti su atskirais balsais, o kiti tuo tarpu turi progos paišdykauti. Pagaliau, visiems žinoma, kad dauguma mieliau ir norin- giau dainuoja pagrindinę melodiją, negu kurį balsą. Mano įsitikinimu atskirose klasėse turėtų būti tik vienbalsiai chorai, kurie daugiausia solfedžiuotų. Nuo to įprastų akys sekti gaidas, skirti pustonį, toną ir kitus intervalus. Solfedžiuojant galėtų ir muz. instrumentus vartoti.

Iš taip išmiklintų mokinių būtų sudaramas keturių balsų mišrus choras iš V-VIII klasių. Lygiagrečiai su šiuo choru turėtų būti sudarytas 2-3 lygių balsų choras rikiuotei. Tas padėtų pakelti dainos kultūrą kariuomenėje ir namuose. Vidurinėse mokyklose sudaromas rinktinis 3-4 lygių balsų bendras choras.