Naujosios muzikos reprodukcijos problemos

Peržvelgę repertuarą kurios operos, kurio filharmonijos orkestro ar radiofono, matom, kad tikrai vertingos naujosios muzikos tiek maža duodama, kad tokios muzikos pasiklausyti vis tebėra kažkas nepaprasta ir reta. To reiškinio priežastys glūdi tiek pačiuose reprodukuojančiuose menininkuose, tiek ir konservatyviame jų išauklėjime.

Menininkų prieauglio auklėtojai pasitenkina šiaip taip technikos atžvilgiu prirengdami muzikininkus gyvenimui. Jie valdo, žinoma, tik senąją instrumentalinę techniką, todėl, jei reikia jiems kada groti kokią naują kompoziciją, komponuotą nauju stilių, nauja technika ir naujais skambesiais, jie priešinasi ir sako, kad ta kompozicija esanti nepagrojama. Taip atrodo jaunieji orkestro muzikininkai. Kad naujosios kompozicijos esančios nepagrojamos, tai yra pavojingiausias daugumos muzikininkų argumentas. Konservatorijose šita jų pažiūra sustiprinama, nes tik retas garbingas išimtis sudaro tie konservatorijų profesoriai, kurie gali paaiškinti naujosios muzikos grojimo techniką, kurie auklėja šiuo atžvilgiu savo mokinius. Kiti visi jos netiki, o argumentai jų neveikia.

Nenori tikėt, kad Schonbergo mokyklos veikalai galėtų būti tobulai reprodukuoti, o jei paminėsi dar ketvirtinių tonų muzikos reprodukavimą, tai palaikys pamišėliu. Nebojami ir tokie aiškūs išrodymai, kaip ketvirtinių tonų muzikos choro veikalų ir kvartetų reprodukavimas ir net visos ketvirtinių tonų sistemos operos pastatymas.

Šitie visi žmonės pamiršta, kad į jų veikimo plotą patenka jauni žmonės, kurie negali sutikti su dogmatišku auklėjimu, kurie ieško naujų kelių ir nori mokytis naująją muziką groti. Tie profesoriai tokiam reikalui visai neprisirengę ir tokiu mokiniu stengiasi greičiau nusikratyt. Bet kaip tik toks mokinys yra labiau sąmoningas, supranta visą savo atsakingumą, jis savo tikslo mėgina siekti kitu keliu, o ir atsiekia jį. Jis groja kompozicijas, parašytas su naująja technika, lavinasi sunkias intervalų slinktis ir pasimoko iš Schonbergo ir A. Habos harmonijos mokslo naujųjų skambesių. Tolydžio papildo jis savo meną, greit technikoj pakyla į aukštesnį laipsnį, suvokia savo instrumento technikos įvairumą, taip kad pagaliau jis ir senąją muziką daug geriau ir giliau reprodukuoja, negu tas jo kolega, kuris klusniai seka senojo mokymo metodo pėdomis.

Daugelis reprodukuojančių menininkų, net ir labai pagarsėjusių, nereprodukuoja naujosios muzikos ar patogumo sumetimais, arba ir iš tuštybės: mažesnis publikos pritarimas gali juos visai nuo naujosios muzikos atstumti. Tokie menininkai meno evoliucijai pažangai neturi, žinoma, reikšmės. Jie visada reprodukuos senąją muziką arba geriausiu atveju pakryps į džazą ir aukščiausiu pažangos laipsniu laikys, pav., reprodukavimą tokios muzikos, kaip K. Weilio „Trijų grašių opera“. Visur jie tvirtins tos muzikos naujumą, pamiršdami, kad kaip tik šita muzika yra didelis žingsnis atgal, kad ji nieko nauja neduoda nei formose, nei melodikoj, nei skambesy, nei pagaliau ritme, nes jau prieš penkiasdešimt metų kūrėjai muzikininkai buvo išradingesni ritme, negu dabartiniai džazo kompozitoriai (Stravinskis).

Naujosios muzikos reprodukcija tol liks problema, ligi menininkų prieauglio auklėjimas nepradės eiti tais keliais, kuriems gaires yra užbrėžę Schonbergas ir Alois Haba.